B. Brunalas. „Valstiečių“ politiniai metodai: tarp hipnozės ir įsakymo

Valstiečių ir žaliųjų sukamas politinis siužetas jau beveik metus konkuruoja dėl žiūrovų dėmesio. Daug intrigų, meilės, komiškų ir ašarą braukti verčiančių situacijų. Deja, bet, nepaisant įtemptos fabulos, valdžios atliekami darbai nekelia nei praktinio pasitenkinimo, nei estetinio susižavėjimo. Ir šio vertinimo nekeičia nei pozityvūs žingsniai, žengti tvarkant urėdijų ar geležinkelių struktūras, bei tai, kad „valstiečiai“ neturi kas antrą žingsnį analizuojančių komisijų bei „vijūnėlinių“ dvarų.

Nemaža dalis „valstiečius“ rinkusių ar morališkai palaikiusių, kaip rodo paskutinės apklausos, galiausiai suprato, jog rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, o beveik metus vykdoma politika – nesustyguotų, tarpusavyje prieštaraujančių iniciatyvų kratinys. Kitaip tariant, kaip kartais būna su filmų „traileriais“, viskas atrodė viliojančiai vien dėl to, jog pagreitintas siužetas buvo „klastingai“ surežisuotas. Kita vertus, anokia čia naujiena: kurią buvusią valdžią lietuviai įvertino gerai? Konservatorių valdžia važinėjo „reformų buldozeriu“, po jų ėjusi socialdemokratinė vyriausybė šalia buldozerio veikiau sėdėjo, šizofreniškai reguliuodama darbo kodeksą. Bet „valstiečiai“ turi savas silpnybes: tarkim, kaip teigia Ramūnas Karbauskis, pagrindinis trūkumas yra nevykusioje komunikacijoje.

Visgi „valstiečių“ projekto buvusių, esamų ir būsimų nesėkmių (galbūt net savotiško prakeiksmo) priežastys yra kur kas sudėtingesnės nei blogai sustyguota komunikacija. Beveik metai valdžioje rodo, jog visos politinės batalijos ir krizės kyla ne tiek dėl atsitiktinių nesusipratimų, kiek dėl „valstiečių“ politinės vaizduotės, kuria yra pagrįstas politinis projektas, struktūros. O įsivaizduojamos politinės tikrovės vienas esminių štrichų yra suvokimas, jog buvimas valdžioje ir visuomeninių problemų sprendimas gali būti atskirtas nuo, paradoksalu(!), – politikos. Toks įsivaizdavimas reikštų, jog tikima, kad sėkmingas valstybės valdymas yra įmanomas neturint ideologijos (padedančios išlaikyti aiškią orientaciją ir veiksmų vientisumą) bei nevedant derybų (sprendimus priimant, atsižvelgiant į skirtingų visuomenės dalių patirtis ir interesus). Tai du aspektai, kurie politikų darbą ir santykius su visuomene skiria nuo, pavyzdžiui, gydytojo ir ligonio, leitenanto ir generolo ar inžinieriaus ir darbų vykdytojo santykių.

Depolitizacinė filosofija buvo paremta darbais: Seimo pirmininku skirtas iš esmės žmogus be politinės patirties, švietimo sistemos reforma pradėta be konsultacijų ir patikėta profesionalams – technokratams, tikrai aktuali alkoholio vartojimo (o juk dar laukia ir „cukrus“) problemą imta spręsti metodais, labiau primenančiais hipnotizavimą nei politinę praktiką.

Benas Brunalas

Prisiminkime kai kuriuos įvykius. Dar „valstiečių“ reitingų augimo pradžioje R. Karbauskis, kaip ir įprasta daugeliui populistinių lyderių, rodė priešpriešą ne tik egzistuojančioms partijoms, bet ir partijoms kaip tokioms – valdžios organizavimo formoms. Profesionalai ir „profesionalų vyriausybė“, o ne politikai, anot „valstiečių“ logikos, yra tie, kurie turi užsiimti valstybės valdymu. Ministras pirmininkas S. Skvernelis (nors ir įprasta, jog partijos lyderis tampa premjeru) taip pat ne kartą rado progą pabrėžti, jog jis nėra ir nebus „partinis“. Galiausiai depolitizacinė filosofija buvo paremta darbais: Seimo pirmininku skirtas iš esmės žmogus be politinės patirties, švietimo sistemos reforma pradėta be konsultacijų ir patikėta profesionalams – technokratams, tikrai aktuali alkoholio vartojimo (o juk dar laukia ir „cukrus“) problemą imta spręsti metodais, labiau primenančiais hipnotizavimą nei politinę praktiką. Tam tikru depolitizacijos pavyzdžiu galima traktuoti ir vadinamą „mokesčių reformą“, kuri iš esmės neturėjo reformai būtino politinio krūvio, tik aritmetines, skurdžiausius nereikšmingai paliečiančias, vidurinę klasę ignoruojančias ir turtingiausiųjų status quo išlaikančias manipuliacijas.

Apskritai kalbant, į ne vieną politinę problemą pažvelgta iš techniko perspektyvos: D. Šakalienė (tiesa, vėliau ši Seimo narė suprato, jog labiau pakeliui su liberalais nei su „valstiečiais“, lyg abiejų partijų programinės nuostatos būtų labai panašios) siekdama gerinti informacijos lauką sugalvojo gerų ir blogų naujienų kvotas. Labai panašiai samprotavo ir vyriausybės kanclerė M. Dargužaitė. Jos nuomone, geresnių naujienų injekcijos turėtų pakelti piliečių tenkinimosi gyvenimu lygį. Anot jos, įvertinus makroekonominius rodiklius, visi turėtų būti laimingi ir gerai nusiteikę. R. Karbauskis savarankiškai identifikuotą valdžios kritikos problemą (kaip jau minėta – nevykusią komunikaciją) taip pat siūlė spręsti analogiškais metodais – 300 tūkst. tiražo gerų naujienų laikraščio leidimu. Šios intencijos žaisti informacija, perprogramuojant nepalankias piliečių reakcijas į palankias, rodo, jog net neketinama veltis į politiką – procesą, kurį sociologijos klasikas Talcottas Parsonsas apibrėžė kaip kolektyvinį veikimą, siekiant bendrų tikslų. Kitaip tariant, tarsi instinktyviai buvo bėgama nuo dialogo su visuomene, vengiant diskusijų dėl tikslų ir tikslų įgyvendinimo formų.

Žinoma, minėtus lepsusus būtų galima įvertinti ir kaip „užlipimus“ ant grėblio. Tačiau sunku patikėti, jog visa užlipimų tirada yra tik atsitiktinumas. Pradėtų reformų stilius tai tik patvirtina. „Valstiečių“ vedliai ir jų paskirti profesionalai, sulaukę kritikos, į ją ne tik nereaguoja, bet ją neigia teigdami, jog kritikos priežastis yra tai, kad pagaliau valdžia ėmėsi darbo. Kritika, suprask, užsakyta interesų grupių, suinteresuotų esamos padėties išlaikymu. Todėl dėstytojai nuo Seimo iki vyriausybės žygiavo, nes nenori pokyčių, muzikantai protestuodami koncertavo, nes papirkti alkoholio pramonės ir t. t. Žodžiu, nėra suvokiamas (įsivaizduojamas) visuomenės struktūros kompleksiškumas bei įrankių, kuriuos politikas gali ir turi pasitelkti, arsenalas. Todėl nieko nuostabaus, jog politinėje praktikoje, sprendžiant tikrai aktualias problemas, dominuoja draudimai ir svarstymai, jog neprošal būtų nepasitenkinusiuosius „pamaloninti“ patogia (tarsi kokiu opijumi) informacija. Šiuo atveju visuomenė įsivaizduojama ne tik kaip monolitiška (R. Karbauskio Darnios Lietuvos idėja – puikus šio įsivaizdavimo pavyzdys), bet ir infantili – ją kaip vaiką įmanoma kontroliuoti draudimais ir kuriamomis pasakomis. Puikus pavyzdys yra premjero „tėviška“ žinutė švietimiečiams – saldainį gausite tada, kai patys kažką (pakelsite kokybę) padarysite. Suprask, patys mokytojai ir dėstytojai kalti, jog nepadoriai mažai uždirba.

„Valstietiškąją“ vaizduotę yra persmelkęs neišbaigtas ir pakankamai siauras politikos suvokinys, kuriame nėra reflektuojamas pats politikos procesas: kaip yra įgyvendinama politika, kokios turėtų būti sąveikos tarp valdžios bei piliečių.

Benas Brunalas

Žinoma, konstatuojamas „valstiečių“ nusigręžimas nuo politikos nebūtinai reiškia, kad „valstiečių“ lyderiai ar „eiliniai valstiečiai“ nesijaučia esantys politikais. Greičiau „valstietiškąją“ vaizduotę yra persmelkęs neišbaigtas ir pakankamai siauras politikos suvokinys, kuriame nėra reflektuojamas pats politikos procesas: kaip yra įgyvendinama politika, kokios turėtų būti sąveikos tarp valdžios bei piliečių. Kitaip tariant, nėra iki galo suvokiama realybė, su kuria naujoji valdžia turi reikalą. Tai savotiška politinės vaizduotės deficito problema.

Vakarietiškas politinės realybės įsivaizdavimas, atsispindintis politinėje filosofijoje, susiformavęs reaguojant į klaidas, krizes ir tragedijas, akcentuoja, jog politikos pagrindas yra pagarba individų valioms, todėl politikai privalo tarnauti šioms valioms ir individų teisėms, atsisakydami ambicijų primesti savaip suvokiamo gėrio ar tikslo suvokimą. Nusigręžimas nuo šių idėjų kelia riziką, jog bus nusisukta ir nuo individo, ir nuo visuomenės. Šios nuostatos – tai savotiškos universalijos, todėl nebūtinai turi būti įgyjamos analizuojant filosofinius traktatus. Tai praktinės žinios, kurios įgyjamos dirbant politiko, ne (Sic!) profesionalaus technokrato darbą.

Apibendrinant reikia pažymėti, jog „valstietiškas“ politikos be politikos eksperimentas nėra visiškai fenomenalus reiškinys Lietuvos politinėje praktikoje. Ideologinė makalynė, gyvybiškai svarbių valstybės sričių, kaip švietimas ir sveikatos apsauga, stagnacija, nesugebėjimas spręsti ilgalaikes problemas kaip emigracija, socialinė atskirtis, rodo, jog politinės vaizduotės deficito sąlygomis daugiau ar mažiau gyvena ir kitos politinės jėgos. Tai, panašu, yra viena iš priežasčių, kodėl ginčai dažniau kyla ne dėl politikos turinio, bet dėl formos. Visgi pastarieji metai šią problemą itin aktualizavo. Aukščiausių vadovų cinizmas skaidant visuomenę į naudingus ar mažiau naudingus, praktikuojama muštru, inžinerija ar net psichiatrija paremta reikalų tvarkymo tvarka suponuoja, jog praėjus metams esantys valdžioje turėtų pamąstyti ne tik apie problemas komunikacijoje ar net koalicijoje.