Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, skyrybos tarp tėvų yra ir vaiko skyrybos su vienu iš tėvų, kas rodo, kad vaikas yra objektas, jis tampa priklausomas nuo vieno iš tėvų. Pagal dabartinį CK reguliavimą, skyrybų atveju vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra ir globos nustatymas, tuo pačiu be teisėto pagrindo (t. y. neteisėtai) apribojant kito tėvo/motinos tėvų valdžią ir tėvų pareigų teises, kas nėra numatyta Lietuvos įstatymuose (nesant teismo sprendimo), kas yra draudžiama JT vaiko teisių konvencijoje.
Kaip konfliktiškų skyrybų atveju yra ginamos vaiko teisės bei interesai juos ginti turinčių asmenų, norėčiau panagrinėti, pasinaudodama kitu pavyzdžiu, – 2016 m. rugsejo 27 d. Lietuvos Ryto TV transliuotu reportažu apie tėvo ir motinos kovą dėl bendravimo su vaiku „Šokiruojantys vaizdai: tėvai „kariauja“ – mergaitė kenčia“.
Po reportažo pasirodymo eteryje – visiška tyla viešumoje. Sakysite, jog reportaže parodytas vaikas – gyvas ir sveikas. Jis nesumuštas ir jam joks pavojus negresia. Tad nėra čia apie ką ir kalbėti.
Mano nuomone, apie tokius atvejus, koks parodytas reportaže, kalbėti ne tik reikia, bet ir būtina. Man sukėlė nuostabą, jog nebuvo jokios reakcijos iš vaiko teises bei interesus ginančių organizacijų ar iš vaiko emocinę raidą išmanančių psichologų ar kitų specialistų, pasistengusių atskleisti bei įvertinti reportaže rodomo vaiko galimą teisių pažeidinėjimą, kuris, mano nuomone, turėtų būti vertintinas kaip emocinis – psichologinis vaiko žalojimas, o institucijų veiksmai šioje byloje – kaip galimas institucinis smurtas arba vaiko raidos, jo teisių bei to apsaugos neišmanymas. O jei tai ne taip – tai manipuliavimas sąvoka „kas geriausia vaiko interesams“.
Norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis, kur matytuose epizoduose galima įžvelgti emocinį bei institucinį smurtą.
Mama. Jos pirminiame ieškinyje, kaip sakoma reportaže, buvo prašoma apriboti vaiko tėvo teises į dukrytę. Tai – suvokiamas besirūpinančios motinos ieškinys, jei vaiko tėvas dėl realių priežasčių yra nevertas būti tėvu. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog pagrindo vaiko tėvui apriboti jo tėvystės teises nėra. Tai galėtų reikšti, jog mama nepajėgi objektyviai vertinti realybės arba yra piktybiškai nusiteikusi tėvo atžvilgiu.
Štai šitas momentas turėtų būti „lūžio“ momentu šioje byloje. VTAT, žinodama, jog mama nepagrįstai norėjo apriboti tėvo teises į vaiką, turėtų nedelsiant informuoti mamą apie jos bandymą piktnaudžiauti tėvų valdžia bei to juridines pasekmes. Be to, mama nesupranta, jog jos elgesys (įkyrus barbenimas į automobilio langą, grubus kalbėjimas pakeltu tonu, tėvo koliojimas vaiko akivaizdoje (kaip matyti reportaže) – tai vaiko emocinis žalojimas.
Nes, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. V-457 „Dėl prievartos prieš vaikus diagnostikos metodinių rekomendacijų atnaujinimo darbo grupės sudarymo“ sudarytos darbo grupės parengtos Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos sako, jog: eksploatavimas (t. y. vaiko naudojimas suaugusiųjų emocinėms, tarpasmeninėms, finansinėms ar kitoms problemoms spręsti bei gąsdinimas (ką matome ir reportaže, kai mamai, nekantriai ir grubiai reikalaujant atiduoti rankinę ir vaiką, vaikas pravirksta) – galėtų būti priskiriama vaiko emocinio žalojimo būdams.
Tėvas kaltinamas smurtu prieš mamą, dėl ko teismas nubaudžia ne tik tėvą, bet ir … mažametę mergaitę, pažeisdamas vaiko teises į šeimos ryšius bei apribodamas bendravimo laiką ir tuo sutrikdydamas normalų sveiko vaiko prieraišumo vystymąsi. Na, bet teismas žino geriau. Matomai protingesnio sprendimo nepavyko rasti. Tėvas filmuoja. Greičiausiai dėl to, kad jis žino, jog jis apkaltintas smurtu artimoje aplinkoje nepagrįstai, bet negali to įrodyti. Kito kelio nebėra, kaip filmuoti... save ir savo veiksmus, bandant išvengti kito galimo kaltinimo. Beje, o kaip mamos elgesys? Ar vaiko tėvo koliojimas ir grasinimas jam, kas girdėti laidos įraše, nėra vertintinas, kaip jos psichologinis smurtas artimoje aplinkoje prieš tėvą?
Marijampolės VTAT specialistė pateikė išvadą teismui, kurioje teigiama, jog „tarp vaiko ir tėvo nėra susiformavęs tvirtas emocinis ryšys“, ir tokios išvados pasekoje yra apribotas tėvo bendravimas su dukra (atkreipkite dėmesį, jog vaiko motina kaip pirminį ieškinį pateikė ne vien klausimą dėl vaiko išlaikymo, bet ir prašymą apriboti tėvo teises). Ar tokia specialistės pateikta išvada gina mažamečio vaiko teises į šeimos ryšius bei teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (kas yra garantuojama tiek tarptautinių įstatymų, tiek ir Lietuvos CK)? Tikėtis, jog ateityje toks nustatytas minimalus tėvo bendravimas su savo vaiku (vienas savaitgalis per mėnesį) sukurs artimesnius ir tvirtesnius ryšius tarp vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo būtų labiau nei naivu.
Mamos advokatas, savaime suprantama, gina mamos interesus. Kad lengviau tai būtų padaryti, pasinaudoja „triuku“, dažniausiai atnešančiu sėkmę bendravimo sąlygų su vaiku nustatymo bylose tėvų atstūmimo iniciatoriui. Reikia vienintelio aiškaus užfiksuoto vaiko ištarto „nenoriu“ pasimatymui su skyrium gyvenančiu tėvu. Ką gerbiamas advokatas neslėpdamas ir pasako, skatindamas vaiko mamą nufilmuoti momentą, kai vaikas atsisako eiti pas savo tėvą.
Tokiuose advokato veiksmuose įžiūriu netiesioginį vaiko emocinį išnaudojimą, nes vos 2,5 metų vaikui perkeliama suaugusių žmonių sprendimų našta nuspręsti, ar jam – 2,5 metų vaikui – naudinga ar nenaudinga jo interesams bei raidai bus bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu.
Yra didelė tikimybė, jog tas „ne“ taip pat gali būti paveiktas, mamai prieš tai pakuždėjus vaikui mielų pažadų. Belieka stebėtis, jog vadovaujantis psichologų bei psichiatrų išvadomis parengti tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai dėl vaikų ir jų bendravimo su skyrium gyvenančiais tėvais gali būti „vetuojami“ 2,5 metų vaiko, kuris, kaip reikėtų suprasti iš situacijos, gali įvertinti jo būsimam augimui ir vystymuisi bendravimo su tėvu svarbą.
Būtina atkreipti dėmesį į faktą, jog vaiko nenoras kitose srityse gali ir būna ignoruojamas, kaip pavyzdžiui nenoras pirmosiomis dienomis eiti į vaikų darželį ar nenoras sėsti į dantisto kėdę dantuko taisyti? Tačiau tėvų atstūmimo atvejais, net kai vaiko tėvas teismo pripažįstamas tinkamu tėvystei, mažamečio vaiko ištartas „ne“ atleidžia bylą sprendžiančius asmenis nuo išmintingumo principo laikymosi.
Dar krenta į akis dviejų skirtingų ieškinių ir jų sprendimo būdų samplaika. Vaiko išlaikymas tai nėra tas pats, kas bendravimas su vaiku. Sprendžiant išlaikymo vaikui klausimą, motyvuoti vieno iš tėvų meilės buvimu ar jos dydžiu – tai laikytina labiau manipuliavimu nei profesionalumu. Dėl to bent jau minimalus susipažinimas su Harry Harlow eksperimento su beždžionėmis išvadomis, tiriant prieraišumą, būtų labai naudingas tiek VTAT specialistams, tiek ir teisininkams.
Kai aršių skyrybų bylose dėl vaiko globos ar bendravimo su vaiku sąlygų išryškėja tėvų atstūmimo požymiai, galimai su byla susijusiems jos sprendėjams „kelrodžiu“ tampa žinomų žmonių, tokių, kaip D. Šakalienė ar E. Laurinaitis, tendencinga ir tiesos neatitinkanti nuomonė apie šį reiškinį. Tačiau mokslinis straipsnis „Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas aukšto konflikto lygio skyrybų procese – kova be nugalėtojų“, parašytas Dovilės Trijonytės, prisiekusios ekspertės,teismo vaikų ir paauglių psichologės, dar 2014 metais tarptautiniame žurnale „Sveikatos Mokslai“, galimai nežinomas ne tik visuomenei, bet ir daugumai specialistų. Beje, Dovilė Trijonytė taip pat yra čia jau minėtų „Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinių rekomendacijų“ bendraautorė.
Valstybėse, kur tėvų atstūmimas suprantamas ir atpažįstamas – didesnė tikimybė išvengti vaiko likimą lemiančiuose sprendimuose klaidų dėl to, jog su tuo dirbantys specialistai turi pakankamai žinių.
Minėtame reportaže esama situacija ten būtų sprendžiama kiek kitaip: paaiškėjus, jog mamos noras apriboti tėvo teises į vaiką yra nepagrįstas jokiais realiais faktais, mamai būtų paskirta psichologinė – psichiatrinė ekspertizė. Jei būtų patvirtinta, jog mama turi kokių psichologinių ar emocinių problemų, jai būtų suteikta medicininė ar psichologinė pagalba. Tuo pačiu vaiko tėvas gautų specialistų patarimų, kaip jam geriau elgtis ir reaguoti į mamos veiksmus ar nuotaikas. Abiems tėvams būtų pasiūlyta mediacija, savanoriški ar net privalomi tėvystės ir / ar socialinių įgūdžių mokymai. Dėl didžiulio atstumo tarp tėvų gyvenamųjų vietų, alternuojama vaiko gyvenama vieta siūloma greičiausiai nebūtų. Tačiau būtų rimtai atsižvelgta į tai, jog tėvas gyvena kitame mieste ir turi mažesnes galimybes bendrauti su vaiku, dėl to jo bendravimas su mažamečiu vaiku privalėtų būti kuo intensyvesnis. Tarpusavyje konfliktuojantiems tėvams, kol nurims emocijos, suteikiama galimybė vaiką perduoti vienas kitam per tarpininką, kas užkerta kelią vaiko emociniam traumavimui.
Beje, dėl dvigubos vaiko gyvenamos vietos Lietuvoje. Dar 2012 metais APTA iniciatyva ir Seimo narės R. Šalaševičiūtės prašymu parlamentinių tyrimų departamento buvo atliktas tyrimas dėl vaikų alternuojamos gyvenamosios vietos po skyrybų. Įvairiose valstybėse dviguba gyvenamoji vieta reglamentuojama skirtingai, tačiau esminis ir dažniausiai sutampantis skirtumas yra tokios formos gyvensenos atitikimas vaiko geriausiems interesams.
Tad sunku suvokti, jog Lietuvoje vaiko geriausių interesų samprata suprantama kitaip nei Europoje. Galimai dėl tokio „išskirtinio“ supratimo jau daugybę metų pakartotinai esame žinomi kaip šalis, kurioje gyvena nelaimingiausi Europoje vaikai (UNESCO tyrimai). O išeitis – gana paprasta: jei Lietuvoje skirtingas pilietybes turinčių tėvų vaikai iki 18 metų taip pat turi dvi pilietybes, tad kodėl išsiskyrusių tėvų vaikai negali turėti dviejų gyvenamų vietų – pas abu savo tėvus? Žinant, jog Lietuvos įstatymai skyrium gyvenantiems vaiko tėvams garantuoja vienodas teises ir pareigas, alternuojama vaiko gyvenama vieta turėtų būti juridiškai įtvirtinta. Man sunkiai suvokiama, kodėl abejingai stebima, kol išaugs dar viena aršių skyrybų bei tėvų atstūmimo traumuota karta, kai tuo tarpu pasisemti gerosios patirties Europos valstybėse galima jau dabar.
Stebėtis nereikėtų, žinant jog sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga Seime, nagrinėjant savižudybių padėtį, pripažino, kad specialistų parengimo labai trūksta. Jis teigė, kad pats būdamas psichiatras negavo reikiamų žinių, kad, būdamas psichiatras, per studijas negavo psichologinio ir net konsultacinio parengimo. Tad ką kalbėti apie VTAT darbuotojus, kurie dažnai psichologinio išsilavinimo net neturi.
Dėl savo priklausomybės nuo suaugusiųjų žmonių, vaikai laikytini ypatingo pažeidžiamumo visuomenės grupe, kuriai privalo būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Vaikai patenka į viešo intereso sampratą. Tai reikštų, jog vaiko interesai turėtų būti ginami ne tik jo artimųjų pastangomis, bet ir visuomenės rūpesčiu.
Ir baigdama norėčiau priminti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pastebėjimą, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) dažnai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė.
P. S. Reportažo dalyvių – mamos ir tėvo – nepažįstu ir nesu su jais bendravusi. Visos bylos eiga man nėra žinoma. Mano pastebėjimai – vien remiantis filmuota medžiaga.