Baigę valyti LRT antiglobalistai suskaičiuos po lova knibždančius liberalus

Šitoje šalyje beveik nėra vietos antiglobalistams ir euroskeptikams. Kaip suskaičiavo Eurobarometras ir iškart pastebėjo VU TSPMI docentas Mažvydas Jastramskis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas Europos Sąjunga dabar yra didžiausias nuo pat mūsų įstojimo į ją – nepasitikinčių nė 20 proc. nesusidaro. Tačiau tos mažumos politiniai lyderiai girdimi ir matomi neproporcingai daug. Net jeigu susirinkę prie LRT iš zlotų konvertuotą algą gaunantys šventesni už popiežių katalikai, neopagonys ir užvakarykščiai švenčiausiosios Garliavos tetos gynėjai šaukia, kad yra ignoruojami didžiosios žiniasklaidos.

Dar niekada žiniasklaida nebuvo tokia atvira politikos marginalams ir keistuoliams, egzotiškų religinių praktikų propaguotojams ir ypač tris dešimtmečius nuoskaudas kaupusiems, nusenusiems Sąjūdžio laikų antraeiliams veikėjams. Pastarieji dėmesio sulaukė vien todėl, kad šiemet ir kitąmet sukanka 30 metų nuo tolimesnę Lietuvos naujausių laikų istoriją nulėmusių Sąjūdžio įvykių, pradedant įsikūrimu ir baigiant Baltijos keliu.

Jaunoji žurnalistų karta, tuos įvykius žinanti iš mokyklinių vadovėlių, tokia proga irgi nori pasireikšti, o kasdien kalbinti profesorių Vytautą Landsbergį įdomu, bet nepanašu į didelį iššūkį. Todėl prisimenami asmenys, taip pat buvę prie Sąjūdžio ištakų, bet vėliau nesugebėję išlikti aktyviais politikais. Ir tik kai jie prabyla, suprantame, kodėl tris dešimtmečius niekas neskubėjo jų viešai rodyti.

Šviežiausias pavyzdys – steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo jubiliejaus proga Indrės Makaraitytės kalbintas profesorius, Vilniaus forumo narys Bronislovas Genzelis, pareiškęs: „Jeigu Lietuva būtų putininė, liberalai giedotų himnus Vladimirui Putinui“.

Čia reikėtų pastebėti, kad liberalais Vilniaus forumas, „Pro Patria“, Krikščioniškosios kultūros institutas, Vilniaus sąjūdis ir kiti antiglobalistinio judėjimo aktyvistai vadina daugmaž visas politines jėgas nuo kraštutinės kairės iki pat nuosaikių krikščionių demokratų ir konservatorių. Tokia iš JAV importuota ideologija neblogai prigijo Lenkijoje, kur iš tikrųjų liko tik dvi politinės jėgos – konservatyvi valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) ir liberali „Pilietinė koalicija“. O pas mus, net ir labai stengiantis iš Lenkijos finansavimą gaunantiems „institutams“, ji vis neprilimpa, nes sunkius priešmirtinių vidinių kovų ir „MG Baltic“ bylos nagrinėjimo laikus išgyvenantis Liberalų sąjūdis ir tai, kas liko iš Artūros Zuoko liberalcentristų taip niekada ir negavo pavaldyti šalies, o valdančiosiose koalicijose buvo seniai ir tik kaip mažesnieji jų nariai.

Paskaitęs zlotinių patriotų, sutemus bijau išeiti į kiemą, nes vos tik alyvų krūme nuo vėjo ima šiugždėti lapai, atrodo, kad ten knibžda liberalai. Nedrįstu pažvelgti po lova, nes ir ten liberalų gali būti prisiveisę. Į katalikišką bažnyčią išvis baisu užeiti, nes popiežius Pranciškus – leftistas, baisesnis už Baracką Obamą. Vyriausybėje ir Seime tai jau visai liberalų irštvos, nors valdančioji partija vadinasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jos nariui Eugenijui Jovaišai turbūt ne dykai patarinėja pats „Pro Patria“ ideologas Vytautas Sinica. Nežinau, ar blogai patarinėja, ar ten jo patarimų niekas neklauso, bet gerai užsimaskavę liberalai, kaip kokia slaptoji brolija, toliau valdo Lietuvą ir pasaulį.

Globalistų ir liberalų sąrašai jau sudarinėjami. Pirmiausia suskaičiavo tuos, kurie dažniausiai matomi televizoriaus ekrane ir, jausdami Seimo kultūros komiteto palaikymą, iškart pareikalavo atleisti iš darbo. „Siekiant užtikrinti LRT gebėjimą tinkamai atlikti jų misiją tarnauti strateginiam Lietuvos išsaugojimo ir ilgalaikio išlikimo tikslui, būtina atleisti „globalios Lietuvos“ ideologiją išpažįstančius ir nelojalius valstybei, neprofesionalius ir šališkus, žurnalistinės etikos principus šiurkščiai pažeidžiančius darbuotojus: Lietuvos radijo direktorę G. Litvaitienę, R. Miliūtę, G. Makaraitytę, V. Pugačiauską, LRT.lt portalo redaktoriaus pavaduotoją M. Jackevičių“, – rašoma mitingo prie LRT organizatorių rezoliucijoje.

Būtų juokinga, kaip kasmėnesiniai „Drąsos kelio“ aktyvistų susibūrimai Daukanto aikštėje, išvyniojant plakatą „Ar dar gyva Deimantė?“, arba Rolando Pakso iniciatyva sugrąžinti litą. Bet per daug primena niūrius XX a. 3-4 dešimtmečius, kai totalitarinėmis ideologijomis besivadovavusios mažumos sudarinėti liaudies priešų arba žydų sąrašai, joms užgrobus valdžią, labai greitai virto milijonų žmonių naikinimu.

Juk visai nedaug tereikia, kad radikali mažuma staiga įgautų masinį palaikymą – tik kelių į jautriausias vietas nutaikytų skandalų, tokių kaip vaikų paėmimas ar kirtimai Labanore. Jau matėme tai per Garliavos įvykius, o tuomet su violetine banga nespėjusiems į Seimą dabar labai knieti dar kartą kažką panašaus pakartoti.