Baltarusijos istorijos vingiai: iš sovietinės respublikos turėjo viltį tapti modernia ir nepriklausoma valstybe

Iki šiol nė vienas Lietuvos istorikas nėra publikavęs išsamios Gudijos istorijos sintezės. Nėra net vertimų iš užsienio kalbų. Taip nutiko nepaisant fakto, kad nuo XIII amžiaus šiandieninių lietuvių ir gudų protėviai šimtus metų gyveno bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmą kartą istorijoje abi tautos viena nuo kitos buvo atskirtos tik tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Antrą kartą politinė atskirtis įvyko po 1990-ųjų ir tęsiasi iki šių dienų. Žvelgiant iš tokios perspektyvos jokia kita kaimyninė tauta – nei latviai, nei lenkai, nei rusai – neturėjo tokios ilgos bendros istorijos su lietuviais.

Ši Rūsčio Kamuntavičiaus knyga „Gudijos istorija. Baltarusijos istorija“ nėra parašyta pagal principą „kaip iš tikrųjų buvo“, vardinant įvykius ir procesus, kurie kadaise įvyko. Jos tikslas yra palyginti lietuvišką ir gudišką pasakojimą apie iš esmės bendrą praeitį, apimančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

Kodėl šie pasakojimai skiriasi? Kas lemia, kad Lietuvoje nusistovėjo vienos, o Gudijoje kitos „tiesos“? Kokią įtaką tai daro tautų formavimuisi ir bendravimui vienai su kita? Išskirtinis dėmesys skiriamas XIX, ypač XX amžiaus abiejų tautų istorinio kelio vyksmui – kokie buvo šio kelio panašumai, kaip radosi ir plėtojosi skirtumai?

Knygoje siekta papasakoti Gudijos istoriją per mūsų pačių praeities matymo prizmę ir istorinį kontekstą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Laisvės ir demokratijos viltis,
1990–1994 metai

Devintajame XX amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje suintensyvėjo tautiniai judėjimai. Sąjunginių respublikų žmonės vis drąsiau mąstė apie realią savo kraštų nepriklausomybę. Jų nebetenkino formali, tik konstitucijoje užfiksuota laisvė, kai iš tikrųjų visa galia buvo sutelkta komunistų partijos rankose.

Ekonominės krizės ir reformų destabilizuota centrinė valdžia negebėjo suvaldyti ir nuslopinti tokių nuotaikų. 1990 metais Sovietų Sąjunga pradėjo byrėti. Lietuva buvo pirmoji, kuri jau kovo 11 dieną paskelbė atkurianti nepriklausomybę ir pasitraukianti iš Sovietų Sąjungos. Netrukus kiek švelnesnes, nenumatančias pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos, suvereniteto deklaracijas paskelbė Latvija ir Estija, o liepos 12 dieną pati Rusija.

Baltarusijos Aukščiausioji Taryba 1990 metų liepos 27 dieną paskelbė deklaraciją dėl valstybinio Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos suvereniteto. Ši data tapo Gudijos nepriklausomybės diena, švęsta iki Lukašenkos valdymo pradžioje įvykdytų permainų.

Toli gražu ne visi Sovietų Sąjungos gyventojai siekė išardyti milžinišką valstybę ir nutraukti buvusius politinius, ekonominius bei kultūrinius ryšius. 1991 metų kovą vykusiame referendume 76,4% Sovietų Sąjungos gyventojų, dalyvavusių balsavime, pasisakė už Sovietų Sąjungos išsaugojimą. Baltarusijoje už Sovietų Sąjungos išsaugojimą pasisakė net 82,7% (nors bendra tendencija buvo būtent tokia, reikėtų labai atsargiai tikėti šių apklausų duomenimis). Apskritai Baltarusija buvo viena iš pačių aktyviausių sovietinių respublikų, dalyvavusių derybose dėl vienokios ar kitokios sąjungos išsaugojimo. Tuo tarpu Baltijos šalys ryžtingai pasuko visiško atsiskyrimo keliu.

Sovietų Sąjungos istorija baigėsi netikėtai. Dalis komunistų partijos veikėjų 1991 metų rugpjūčio 19 dieną Maskvoje surengė karinį pučą.

Jų tikslas buvo išsaugoti Sovietų Sąjungą ir nušalinti prezidentą Michailą Gorbačiovą nuo valdžios. Perversmas nepavyko. Tai paskatino valstybės byrėjimą. Viena po kitos buvusios sąjunginės respublikos paskelbė nepriklausomybės deklaracijas.

Baltarusija tai padarė rugpjūčio 25 d. ir nuo to momento sąjunginės valdžios kišimasis į Gudijos reikalus buvo visiškai sustabdytas.

Aukščiausioji Taryba 1991 metų rugsėjo 19 dieną priėmė nutarimą dėl valstybės pavadinimo pakeitimo. Baltarusijos (Белоруссия) Sovietų Socialistinė Respublika virto Baltosios Rusios, arba Baltrusios (Беларусь), Respublika.

Toks valstybės pavadinimas vartojamas ir šiandien. Beje, lietuvių kalboje šis pokytis niekaip neatsispindėjo, kraštas kaip buvo, taip ir liko Baltarusija. Tą pačią dieną paskelbta apie naujus valstybės simbolius – Vytį ir baltą–raudoną–baltą vėliavą. Spalio 18 dieną buvo priimtas įstatymas dėl pilietybės.

Trijų valstybių lyderiai – Rusijos Federacijos Borisas Jelcinas, Ukrainos Leonidas Kravčiukas ir Gudijos Stanislavas Šuškievičius – 1991 metų gruodžio 8 dieną paskelbė Sovietų Sąjungos, kaip politinio darinio, egzistavimo pabaigą. Kartu pasirašyta sutartis dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo. Šie sprendimai buvo priimti susitikime Belovežo girioje – Vakarų Gudijoje, šalia sienos su Lenkija.

Nuo pat įkūrimo Nepriklausomų Valstybių Sandrauga centralizacija ir drausme toli gražu neprilygo buvusiai Sovietų Sąjungai: ji buvo tik tam tikra tarpvyriausybinė regioninė organizacija, subūrusi nepriklausomas suverenias valstybes. Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai paskelbus jos sukūrimą ir pakvietus prisijungti kitas buvusias sovietines respublikas, jau po dviejų savaičių Sandraugą sudarė 11 valstybių. Neprisidėjo tik Gruzija (dab. Sakartvelas) ir Baltijos valstybės.

Sostine paskelbtas Minskas. Baltarusija ir Ukraina, gavusios abipuses ir tarptautines teritorijos ir suvereniteto garantijas, atsisakė nuo sovietinių laikų jų teritorijose buvusio atominio ginklo, tačiau kaip parodė 2014 metų Krymo įvykiai, garantijos buvo nieko vertos. Šiandien Sandraugai priklauso devynios narės: 2005 metais išstojo despoto valdoma viena represyviausių valstybių pasaulyje – Turkmėnija, o vienai iš Sandraugos šalių – Rusijai – užpuolus „brolišką“ kaimynę ir aneksavus Krymą, Ukraina galutinai paliko „keistąjį klubą“.

Sovietų Sąjungos žlugimas sukrėtė šalies ekonomiką. Baltarusija buvo tarp labiausiai išsivysčiusių industrinių sovietinių respublikų. Tarp Nepriklausomų Valstybių Sandraugos narių ji buvo viena pirmųjų pagal bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui. Tačiau 1991 metais sumenkus gamybos apimtims pradėjo sparčiai smukti ir ekonominė gerovė.

Tuo metu vyko sovietinės ekonominės sistemos žlugimo procesai, trūkinėjo buvę ekonominiai ryšiai. Perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką vyko labai skaudžiai: sparčiai kilo kainos, mažėjo įplaukos, o ūkio reformos vyko lėtai ir neefektyviai. Produkcijos apimtys 1991–1994 metais krito 30%, daugiau nei pusė gyventojų atsidūrė už skurdo ribos.

1991–1995 metais vykusios apklausos rodė, kad sovietinių laikų besiilginčių piliečių vis daugėja. SSSR sugriovimą ir NVS įkūrimą pozityviu veiksmu 1991 metais laikė 69%, o 1995 jau tik 6% visų apklaustųjų. Tuo metu Lietuvoje irgi daugėjo sovietinių laikų šalininkų, nes kraštas išgyveno tuos pačius ekonominės sistemos transformacijos skausmus: 1993 metais pirmuoju šalies prezidentu išrinktas buvęs pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas. Tačiau Lietuvoje praeities ilgesys ir nusivylimo esama padėtimi mastas toli gražu neprilygo patirtajam Gudijoje.

Parlamentinės Gudijos Respublikos istorija 1991–1994 metais buvo kontrastinga ir chaotiška. Po nepriklausomybės paskelbimo valdžioje liko senoji sovietinė nomenklatūra, vadovaujama Viačaslavо Kiebičiaus (ministras pirmininkas 1990–1994 m.). Nutrūkus įprastiems saitams su Maskva, ji nemokėjo savarankiškai tvarkytis, organizuoti politinių ir ūkio reformų, o opozicija buvo per silpna valdžiai perimti.

Išliko ir toliau didėjo šalies ekonominis ir politinis priklausomumas nuo Rusijos. Gudijos liaudies frontas, vedamas Pazniako, buvo aistringiausias valdžios oponentas.

Jo lyderiai nuolat pabrėždavo, kad šalies nepriklausomybė tik nominali: be savos kariuomenės, pinigų, užsienio politikos ir kitų suverenumo atributų. Stipri buvo nuosaikesnė Gudų socialdemokratinė hramada, kuri tikėjosi rasti kompromisą su valdžioje išlikusiais nomenklatūros atstovais.

Aukščiausiosios Tarybos, t. y. parlamento, pirmininkas 1991–1994 metais Šuškievičius stengėsi subalansuoti senąsias prokomunistines ir naująsias tautines radikalias jėgas; 1992 metais jis tapo visas tautines jėgas laikinai suvienijusio „Naujosios Gudijos“ politinio bloko lyderiu. Vis dėlto šių skirtingų politinių jėgų bandymai sutarti dėl strateginių ekonominių ir politinių reformų principų baigėsi nesėkme.

Šiame politinio chaoso ir ekonominio nestabilumo fone 1992 metais susiformavo pokomunistinių jėgų blokas – Baltarusijos liaudies judėjimas, kurį sudarė net 15 prorusiškų, prosovietinių ir komunistinių organizacijų. Būtent šios jėgos turėjo didžiausią įtaką Aukščiausiojoje Taryboje. Visuomenė vis labiau poliarizavosi: vieni siekė glaudesnės sąjungos su Rusija, kiti norėjo stiprinti nepriklausomybę.

Tam tikra nepriklausomos valstybės deklaravimo kulminacija galėtų būti laikomas 1994 metų sausio mėnesį įvykęs JAV prezidento Billo Clintono vizitas, kurio metu, pagerbdamas sovietinių represijų aukas, jis apsilankė Kurapatuose.

Savita ir įvairi buvo kultūrinio gyvenimo dinamika. Panaikinta cenzūra ir leista laisvai veikti. Du šimtus metų rusinta visuomenė grįžo prie savo kalbos: 1986 metais iš gudiškų vadovėlių mokėsi tik 25% pirmaklasių, o 1993 metais – net 85% pirmokų. Perrašytuose istorijos vadovėliuose LDK traktuojama kaip sava valstybė, o sovietinis totalitarizmas griežtai smerkiamas. Tiesa, valdžioje įsitaisiusi prosovietinė nomenklatūra liko ištikima rusų kalbai, spaustuvės ir kiti materialiniai resursai liko jos rankose, todėl tautinio atgimimo leidiniai dažnai buvo remiami visuomeninių jėgų. 1990 metų nutarimas pereiti prie gudų kalbos pačios valdžios nebuvo vykdomas.

Tačiau būta daug kitų pozityvių ženklų. Atsirado paminklų svarbiems Gudijos praeities veikėjams: Šv. Kirylai Turoviečiui Pinske, Jazepui Drazdovičiui Minske, Pranciškui Skorinai Lydoje ir kitiems. Nuo 1991 metų visuose šalies universitetuose įvestos Gudijos istorijos ir kultūros studijos. Minske lankytojams atidarytas Valstybinis gudų literatūros istorijos muziejus. Svarbu pastebėti, kad pirmą kartą nuo LDK laikų kraštas atsivėrė pasauliui: Gudija tapo įvairių tarptautinių kultūros, ypač teatro ir muzikos, renginių vieta. Vitebske 1994 metais surengtas pirmasis tarptautinis Marco Chagallo pleneras.

Panaikinus totalitarinės valstybės ribojimus, atsirado galimybė laisviau bendrauti su gudų išeivija. XIX amžiaus pabaigoje ypač suintensyvėjusi ir per XX amžių su pertraukomis vykusi emigracija nebuvo aprašyta kaip reiškinys, tačiau paskelbta nemažai pavienių studijų.

Gudai migravo į Pietų ir Šiaurės Ameriką, Vakarų Europą, be to, nemažai jų yra nuo seno „išsimėtę“ po Rusiją, Ukrainą, Latviją, Estiją ir Lietuvą (ypač Vilniaus kraštą).

Skaičiuojama, kad diaspora gali siekti iki 13 milijonų žmonių. Beje, gudų emigracija buvo gerokai menkiau susiorganizavusi ir veikli nei, pavyzdžiui, lietuvių. Pastarųjų branduolį sudarė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiausiai į JAV pasitraukusi tarpukario politinio, kultūrinio ir ekonominio elito dalis.

Apie 1990 metus daug jos atstovų sugrįžo ir padėjo Lietuvai integruotis į Vakarų pasaulį, tarp svarbiausių projektų paminėtinas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas ir liberalios politinės minties, kurios simboliu tapo Valdas Adamkus, atgimimas ir įsitvirtinimas. Taip stipriai tautiškai angažuotos diasporos Gudija neturėjo: patekę į svetimus kraštus gudai nutausdavo ir susiliedavo su vietos kultūromis.