Baltijos regionas dažnai ignoruojamas platesnėse Europos istorijose, o jo tarptautinę reikšmę užgožia pavienių Baltijos valstybių istorijos įvairiopas traktavimas. Šia knyga Andrejs Plakans pristato pirmąją trijų Baltijos tautų – estų, latvių ir lietuvių – istoriją ir parodo jų vietą Europoje.
Pirmame skyriuje aptariamas ilgas istorinis laikotarpis nuo ledynmečio pabaigos iki pirmųjų gyvenviečių, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje atsiradusių apie 1000-uosius metus, kai čia įsikūrė nemažai sėslių gyventojų.
Antrame skyriuje pasakojama apie pirklių ir kryžiuočių iš Vakarų Europos atvykimą, jų pastangas apkrikštyti vietos gyventojus ir užgrobti teritoriją – procesą, kurį kai kurie istorikai vadina regiono europinimu. Šiuo viduramžių laikotarpiu regionas skilo į dvi dalis: šiaurinę (dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijos), tapusią Livonijos konfederacija, kurią valdė vokiškai kalbantis politinis elitas, ir pietinę (dabartinė Lietuvos teritorija), susivienijusią į ekspansinę valstybę, kurią iš pradžių valdė patys lietuviai.
Trečiame skyriuje kalbama apie rytinę Baltijos jūros pakrantę ankstyvuoju Naujųjų laikų laikotarpiu (1500–1800 m.), kai joje vyko kryžiuočių ordinų likučių sekuliarizacija, protestantiškoji reformacija ir katalikų inicijuotas kontrreformacijos judėjimas, taip pat apie pokyčius, kuriuos sukėlė Baltijos regiono tapimas paeiliui Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (Abiejų Tautų Respublikos), Švedijos, Rusijos imperijos dalimi.
Ketvirtame, penktame ir šeštame skyriuose regionas aptariamas kaip Rusijos imperijos „vakarinis pasienis“ nuo XVIII amžiaus vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo. Dėl Rusijos, besistengiančios pasiekti Vakarų lygį, vykdytos imperinės politikos ir jos nulemtų galimybių bei suvaržymų šiuo laikotarpiu regione ima ryškėti pirmieji modernybės bruožai – urbanizacija, industrializacija, nacionalizmas, gyventojų skaičiaus didėjimas.
Septintame skyriuje analizuojami nepriklausomybės, kurią šios trys tautos įgijo po Pirmojo pasaulinio karo, politiniai, ekonominiai ir kultūriniai laimėjimai.
Aštuntame skyriuje trys Baltijos respublikos apžvelgiamos kaip SSRS sudėtinė dalis (1940–1991 m.) po Sovietų Sąjungos įvykdytos jų okupacijos ir aneksijos. Glaustai aptariama trumpa nacių okupacija per Antrąjį pasaulinį karą ir vienas iš jos padarinių – regiono tautinės sudėties suprastėjimas – dėl priverstinės emigracijos ir genocido. Devintame skyriuje aprašomas laikotarpis po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais, kai į Baltijos rytinę pakrantę sugrįžo politinė nepriklausomybė.
Knygos autorius Andrejs Plakans (g. 1940 m.) 1944 m. su šeima emigravo iš gimtosios Latvijos, po septynerių metų šeima išvyko į JAV. Šiuo metu autorius yra Ajovos universiteto istorijos profesorius emeritas. Pagrindiniai jo moksliniai interesai – Europos socialinė istorija, gyventojų ir šeimos istorija, Europos žemės ūkio ir Rytų Europos, daugiausia Baltijos, istorija. Daugelio straipsnių apie Latvijos ir Baltijos šalių istoriją autorius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Atkaklus darbas nepaisant blogų prognozių
Gana paradoksalu, kad pokario suirutė, kurioje atsidūrę estai, latviai ir lietuviai pasinaudojo proga sukurti nepriklausomas tautines valstybes, taip pat sudarė prielaidas susiformuoti tam tikram tarptautiniam kontekstui, kuris pamažu darėsi vis priešiškesnis mažoms šalims, ypač Rytų Europoje.
Taip neturėjo nutikti. Daugybė pokario tarptautinių susitarimų ir Tautų Sąjunga turėjo užtikrinti, kad valstybės plėtodamos tarpusavio santykius laikytųsi tarptautinių teisės principų, švelninti konfrontacijas, spręsti teritorinius konfliktus ir užkirsti kelią agresyviems toli siekiančių režimų veiksmams. Pasaulyje pripažintos Estija, Latvija ir Lietuva, megzdamos santykius su kitomis valstybėmis, tikėjosi, kad šios apsaugos priemonės išliks ilgiau.
Tačiau XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje tarptautiniai santykiai klostėsi dviem kryptimis: viena vertus, ir didelės, ir mažos pokario šalys, besidorodamos su savomis vidaus problemomis, tikėjosi, kad įtvirtinta tarptautinė sistema užtikrins joms teisę egzistuoti kaip valstybėms; kita vertus, Didžiojo karo padarinių žaizdas besigydančiose senosiose didžiosiose valstybėse iškilo vadovai, užsibrėžę iš esmės pakeisti pokario Europos veidą. Todėl šiomis aplinkybėmis gerokai sumažėjo tikimybė, kad „tautų laisvo apsisprendimo teisės“ principas išliks.
Tautų Sąjungos darbe nedalyvaujant pradinei rėmėjai – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, šios organizacijos įtaka stabdant grobuonišką jos narių elgesį vis labiau menko. Populiarėjančios ekspansinės ideologijos buvo laikomos tik išpūsta retorika. O troškimus planuoti dar vieną didelį tarptautinį konfliktą kiek prislopino valstybių susitelkimas į vidaus problemas, nulemtas 1929–1933 metų pasaulinės krizės.
Esant tokiai nepalankiai padėčiai pasaulyje, mažosios valstybės, turinčios itin nedideles ginkluotąsias pajėgas ar faktiškai iš viso jų neturinčios, tam tikra prasme buvo paliktos tvarkytis savarankiškai. Tad rytinėje Baltijos pakrantėje nuolat stiprėjo vietos užsienio politikos formuotojų įsitikinimas, kad šio regiono valstybėms išsilaikyti padės nuolatinis neutralumo ir nešališkumo pabrėžimas.
Pastangos suvienyti visas Baltijos valstybes ir paskatinti jas bendradarbiauti taip pat nieko gera nedavė, iš esmės dėl to, kad sukryžiuotos špagos tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus krašto nuodijo atmosferą visame regione, o Estija ir Latvija nenorėjo pasirodyti remiančios kurią nors šio konflikto šalį.
Tai, kad XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje visas tris Baltijos valstybes valdė autoritariniai prezidentai, neturėjo joms jokios lemiamos reikšmės: net jeigu šiose valstybėse ir toliau būtų veikę stiprūs parlamentai, jų vyriausybėms vis tiek būtų tekę dėl norimų dalykų derėtis tarptautinėse organizacijose, o šių įtaka nuolat menko. Tad labai abejotina, ar tebesitęsianti Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių ekonominė, kultūrinė ir socialinė plėtra, vadovaujant stipriems parlamentams ir autoritariniams prezidentams, galėjo turėti kokios nors įtakos grobuoniškiems didžiųjų agresyvių kaimynių siekiams; trys Baltijos valstybės atkakliai darbavosi, nepaisydamos blogų prognozių, tačiau jokio kito pasirinkimo ir neturėjo.
Vis dėlto estų, latvių ir lietuvių gyventojų karta, brendusi XX a. 3-iajame dešimtmetyje, apie savo gyvenimą taip nemąstė.
Pastangos išsaugoti nepriklausomybę užleido vietą mėgavimuisi ja, atsirado daugiau tikrumo, kad vyresnė [vadovų] karta, kaip manyta, labiau patyrusi tarptautiniuose santykiuose, atliks savo darbą iki galo. Dar prieškariu prasidėjusi sparti kultūros plėtra dabar be jokių kliūčių galėjo vykti toliau, nesibaiminant vokietinimo, rusinimo ar lenkinimo.
Kultūra dabar darėsi vis labiau tautinė, aukštinanti tėvynės fizinius bruožus ir besigilinanti į visų trijų kalbų, dabar tapusių valstybinėmis, ypatumus.
Be to, joje atsispindėjo tarptautiniai meno ir literatūros stiliai, pavyzdžiui, simbolizmas, ekspresionizmas, kubizmas. Dingo jausmas, kad visų trijų Baltijos valstybių nacionalinė kultūra turi įrodinėti savo vertę; buvusių neva „aukštesniųjų“ kultūrų (ar tokiomis besiskelbusių) vietinius atstovus išstūmus į ekonomikos ir visuomenės paribius, visuose kultūros raiškos žanruose atsirado naujas laisvės pojūtis.
O tie, kurie kalbą laikė svarbiausia saviraiškos priemone, pajuto galintys iki galo realizuoti savo intelektinį potencialą kurdami vien gimtąja kalba. Apskritai kūrėjai dabar juto, kad savo kūryba gali praturtinti bendrąjį kultūros lauką nacionalinės kultūros ženklais – latvių literatūra, estų muzika, lietuvių tapyba – ir kad kultūros vartotojai būtent taip jų kūrybą ir priima.
Greta priklausymo savo tautai jausmo atsirado ir kitas, naujas jausmas – kad kultūrinis gyvenimas taip pat priklauso tautai.
Kaip ir valstybės, taip ir šis nacionalinės kultūros kūrimas buvo įvairialypis. Teko atkurti valstybinio privalomojo švietimo sistemas, nes dėl karų (Pirmojo pasaulinio ir nepriklausomybės kovų) jose tvyrojo visiška netvarka. Čia daugiausia nuveikė Tartu (buvęs Jurjevo, dar anksčiau Dorpato) universitetas Estijoje, Latvijos universitetas (buvęs Rygos politechnikos institutas) ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune (senasis Vilniaus universitetas dabar buvo, žinoma, kitoje Lietuvos ir Lenkijos sienos pusėje).
Gabiems studentams buvo steigiami specializuoti muzikos, dailės ir architektūros institutai, aprūpinti visu reikiamu personalu. Įkurti nacionaliniai operos ir dramos teatrai. Siekiant patenkinti gerokai išaugusią literatūros, taip pat laikraščių, žurnalų ir kitų periodinių leidinių trimis valstybinėmis kalbomis paklausą, buvo steigiama nemažai leidyklų.
Svarbiausios religijos Baltijos šalyse – liuteronybė Estijoje bei Latvijoje ir katalikybė Lietuvoje – buvo „nacionalizuotos“, pakeičiant vokiškai ir lenkiškai kalbančius dvasininkus kitais, gebančiais atlikti religines apeigas valstybinėmis estų, latvių ir lietuvių kalbomis.
Universitetų mokslininkai darbavosi, normindami šias kalbas, nubrėždami aiškią skiriamąją ribą tarp to, kas laikytina taisyklingomis kiekvienos kalbos gramatinėmis formomis, o kas – dialektais. Buvo kuriamos rinkodaros strategijos, kad spausdintas žodis pasiektų kuo daugiau gyventojų, nes tokios prekybos vietos, kaip knygynai, daugiausia veikė tik miestuose ir didesniuose miesteliuose. Pasiekti šį tikslą labai padėjo naujai įdiegta pašto sistema.
Dauguma naujųjų valstybių gyventojų vis dar gyveno kaime, kur transportas ir susisiekimas buvo lėtas, kaip ir XIX a., tačiau išplėtotos radijo transliacijų technologijos padėjo visuomenę sujungti į nacionalinį informavimo tinklą. Aptartųjų sričių statistiniai duomenys rodo, kad po Pirmojo pasaulinio karo visą 3-iąjį ir 4-ąjį dešimtmetį būta spartaus augimo, sėkmingai padėtas institucinis ir technologinis pagrindas tvarioms nacionalinėms kultūroms vystytis. Vis dėlto tik nedaugelis kūrybinių profesijų žmonių sugebėjo pragyventi iš savo kūrybos.
Dauguma dirbo geriau mokamus darbus visai kitose srityse, ir jiems labai padėjo valstybės, ypač autoritarinių prezidentų valdymo metais, vykdyta gana intensyvi kultūros subsidijavimo politika. „Dramblio kaulo bokštų“ buvo nedaug, buvo tikimasi, kad intelektualių polinkių turintys žmonės savo talentus pritaikys įvairiose srityse. Pavyzdžiui, rašytojas galėjo dirbti žurnalistu, didelėje leidykloje redaguoti enciklopedijas ar net būti parlamento narys. Daugelyje kultūros kūrimo sričių trims Baltijos valstybėms nereikėjo pradėti nuo nulio, nes prieškario metais (dar iki joms tampant valstybėmis) jose jau vyko labai intensyvus kultūrinis gyvenimas.
Dauguma prieškario rašytojų (poetų, dramaturgų, romanistų, eseistų) dabar buvo kanonizuoti. Panašiai nutiko ir su žodine kaimiškąja kūryba – ji buvo renkama, klasifikuojama, spausdinama, perduodama muziejams, verčiama „folkloru“ ir laikoma neabejotinu naujosios „nacionalinės kultūros“ pagrindu.
Latvijoje vienas svarbiausių šios veiklos rezultatų buvo tai, kad latgalių dialektu kalbantys latviai, gyvenę vakariniuose buvusios Vitebsko gubernijos pakraščiuose, dabar gyveno naujosios Latvijos valstybės dalyje – atskirame jos regione Latgaloje. Visos trys šalys susidūrė su gyventojų integracijos problema: Estijoje gyveno trijų buvusių Rusijos imperijos gubernijų gyventojai, Latvijoje – taip pat trijų, o Lietuvoje – keturių.
Tačiau tik Latvija naują gyvenimą pradėjo turėdama tiek daug gyventojų (1920 metais Latgalos gyventojai sudarė apie 31 proc. visų piliečių), kurių žemių istorija itin smarkiai skyrėsi nuo kitų latvių žemių ir kurių politinėje savimonėje visiškos integracijos nuostata (kaip iš Latgalos kilusio Latvijos parlamento nario Francio Trasuno (1864–1926) iškalbinguose raštuose bei kalbose) varžėsi su išskirtinio statuso lūkesčiais (kaip kito latgaliečio parlamentaro Francio Kempo (1876–1952) nė kiek ne mažiau iškalbinguose raštuose).
Entuziastingai imtasi ne tik plėtoti nacionalinę kultūrą, bet ir atkurti ekonomiką, ypač pokario metais. Estijos, Latvijos ir Lietuvos ūkis smarkiai nukentėjo per karą: ekonomikos produktyvumas smuko apie 30–40 procentų. Baltijos valstybės taip pat neteko labai daug žmonių (sumažėjo gyventojų skaičius) – visose trijose šalyse vidutiniškai apie 20 procentų.
Karas labai pakenkė pramonės ir transporto infrastruktūrai (gamyklų įrangai, keliams, geležinkeliams), o žemės ūkis beveik visiškai neteko pagrindinės (neskaitant žmonių) darbo jėgos – arklių, kuriuos nusavino okupacinės kariuomenės. Vis dėlto sielvartą ir nepriteklių keliamą nerimą netrukus įveikė suvokimas, kad sunkaus darbo vaisių nebereikės atiduoti Baltijos vokiečių ir lenkų žemvaldžiams ar tolimajai Rusijos imperijos valdžiai.
Net jei tie vaisiai greitai nepraturtins žmonių, jie vis dėlto cirkuliuos „nacionalinėje ekonomikoje“ ir bus panaudoti kituose sektoriuose – psichologinė paskata dirbti savo šalyje, savo šaliai, buvo itin stipri ištisą XX a. 3-iąjį dešimtmetį.
Šio dešimtmečio viduryje visi ekonomikos rodikliai ėmė kilti ir tai truko iki 4-ojo dešimtmečio pradžios, kai ėmė ryškėti pasaulinės ekonominės krizės padariniai. Tačiau tuo metu nacionalinio ūkio išgyvenimo siekius jau buvo pakeitę ilgalaikės ekonomikos plėtros planai. Įsitvirtino verslininkystės idėja, beveik buvo baigtos žemės ūkio reformos, pagaminamas pakankamas kiekis maisto produktų, taip pat pamažu gerėjo žmonių gyvenimo sąlygos.
Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio itin išsiplėtė žemės ūkio produkcijos rinka, o prekybos balansas, nors ir svyravo, bet buvo teigiamas. Valstybės biudžeto įplaukos buvo stabilios ir tai leido plėtoti įvairias socialinės gerovės programas. Tačiau visose trijose Baltijos valstybėse sparčiai ryškėjo socialinė ekonominė stratifikacija, didėjo atotrūkis tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų grupių pajamų, besireiškiantis dideliais gyvenimo būdo skirtumais. Ryškėjo ir takoskyra tarp miesto ir kaimo gyventojų.
Netinkamas, politinio spektro kairiųjų akimis, turto pasiskirstymas, kaip ir anksčiau, buvo jų politinės stiprybės šaltinis, bet atėjus į valdžią autoritariniams prezidentams kairieji nebegalėjo socialinės nelygybės klausimų spręsti rinkimais.
Kultūros klestėjimas ir ekonomikos plėtra abu dešimtmečius vyko steitizmo – vis labiau tiek aukštesniuosiuose sluoksniuose, tiek tarp eilinių piliečių įsitvirtinančio įsitikinimo, kad visų trijų Baltijos valstybių centrinė valdžia turi būti įtakinga ir galinga gynėja, formuoti pagrindines socialinės ekonominės politikos kryptis – fone.
Vis daugiau žmonių manė, kad centrinės valdžios pareiga vadovauti, nurodinėti, kištis, subsidijuoti ir kontroliuoti. Toks kolektyvinis mąstymas įsivyravo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, išliko visą 3-iąjį dešimtmetį ir sulaukė tvirto autoritarinių prezidentų palaikymo. Laisvosios rinkos filosofija, nors ir reiškėsi, tačiau tikrai nebuvo svarbiausia ekonomikos politikos formuotojams.
Galiausiai per 1920–1940 metų laikotarpį, valdant parlamentams ir autoritariniams prezidentams, ministerijose daugėjo personalo, jos įgijo daugiau profesinės patirties ir įtakos visose gyvenimo srityse, todėl menko privataus sektoriaus vaidmuo, nors ir nebuvo visiškai sunaikintas. Biurokratinis aparatas didėjo, kartais valdininkai į postus būdavo skiriami pagal nuopelnus, bet kur kas dažniau, ypač autoritarinių prezidentų valdymo metais, dėl politinio patronavimo. XX a. 4-ajame dešimtmetyje ekonominę sėkmę dažniausiai nulemdavo atitinkami ryšiai ministerijose, gautos valstybės subsidijos ir nusipelnyta valdančiųjų malonė.
Nuolatinis žemės ūkio sektoriaus subsidijavimas, abejotinų privačių įmonių pavertimas valstybės monopoliais, politiškai motyvuoti kapitalo srautai iš valstybinių bankų privatiems asmenims ir sąmoningas apsisprendimas rodyti palankumą estų, latvių ir lietuvių (o ne tautinių mažumų) įmonėms 4-ojo dešimtmečio viduryje tapo vis įprastesni reiškiniai visose trijose Baltijos valstybėse. Nors tai nebuvo valstybinis socializmas, tačiau tikrai ir ne sistema, kurios stambių įmonių sektoriui daug naudos teikia konkurencija ir meritokratija.
Konkurencija galėjo laisvai veikti privačiame smulkiųjų įmonių ir mažmeninės prekybos sektoriuje. Visa tai suformavo itin mišrią ekonomiką, taip pat polinkį visiškai pasitikėti centrine valdžia, kad ji priims tinkamus sprendimus optimaliai skirstydama išteklius ir pasirūpins visų piliečių gerove.
Kad ir kokią vidaus politiką vykdė Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio, ji neturėjo jokios įtakos bendrai Europos valstybių sistemai, kurioje ekspansiniai Musolinio Italijoje ir Hitlerio Vokietijoje veiksmai nesulaukė beveik jokio pasipriešinimo.
Be jau sudarytų dvišalių susitarimų su didžiosiomis valstybėmis, mažos Baltijos rytinės pakrantės šalys siekė ir kitų – prekybos, nepuolimo sutarčių, taip pat įvairiausių oficialių ir neoficialų sąjungų, tikėdamosi, kad šių ryšių puoselėjimas, lydimas visų būtinų diplomatinių mandagybių ir pasirašytų susitarimų, parodys, kad Estija, Latvija ir Lietuva siekia gyventi taikiai ir santarvėje su visais.
Tiesą sakant, tai buvo pagrindiniai trijų Baltijos valstybių užsienio politikos principai XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje: išskyrus Lietuvos siekį susigrąžinti Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą, jos siekė tik išlaikyti turimas sienas ir susitelkti į vidaus plėtrą.
Neutraliteto principas, kaip atrodė, tiko Šveicarijai (mažai valstybei) ir Skandinavijos šalims (didelėms teritorijoms, turinčioms mažai gyventojų), todėl viltasi, kad ir Baltijos valstybės šiaurės rytiniame Europos pakraštyje galės išlikti nuošalyje nuo visų žemyno viduryje nuolat stiprėjančių įtampų. Visų trijų Baltijos valstybių gyventojus, regis, ramino neutralumo politika, nors Lietuvos laikraščiai vis dėlto gerokai nerimavo dėl ateities. Hitlerio sumanymas visus vokiečius suvienyti vienoje didžiojoje Vokietijoje tiesiogiai lietė Klaipėdą (Mėmelį), kuri 1924 metais Vakarų sąjungininkams pritarus atiteko Lietuvai.
Apie 40 procentų Klaipėdos krašto gyventojų buvo vokiečiai, tad Hitleriui tai atrodė svari priežastis padaryti šį miestą taikiniu, kaip panašiai kiek anksčiau (1937 metais) buvo įvykę Sudetų krašte Čekoslovakijoje. Kitaip sakant, rytinė Baltijos pakrantė nebuvo tokia saugi, kaip kad mėginta įteigti neutraliteto politika. Baltijos valstybių vadovų susitikimuose estų ir latvių valdantieji vengė liesti Klaipėdos ir Vilniaus krašto temas; buvo laikoma, kad tai – tik Lietuvos reikalas.