Bet tikroji problema dar gilesnė nei vaizduoja „giliau žiūrintis“ autorius. A. Užkalnis mano, kad prezidentas bankų pelno mokestį padidinančio įstatymo nepasirašys.
Iš tikrųjų tai visai nesvarbu.
Net jeigu prezidentas įstatymą pasirašys, Konstitucinis Teismas jį greičiausiai pripažins prieštaraujančiu Konstitucijai.
Kitaip tariant, galų gale bankai didesnio pelno mokesčio nemokės. Kaip ir joks kitas verslas didesnio pelno mokesčio nemokės dar, drįstu spėti, artimiausius trisdešimt metų.
Ir niekas čia nepasikeis, kai, kaip teisingai prognozuoja A. Užkalnis, žlugs valstiečių vyriausybė. Ta vyriausybė prikaupė pakankamai nepasitenkinimo ir savo dabartiniu pavidalu po rinkimų atgimti negalės ne tik dėl kerštavimo prieš bankus.
Na ir kas? Bus kita vyriausybė, abejoju, kad konservatorių, kuri irgi paskui žlugs palikdama mokesčių naštą ant tų pačių pečių, kurie ją neša dabar – samdomų darbuotojų.
Tie samdomi darbuotojai jau palengva pradeda suprasti, kad kažkas čia ne taip. Labiausiai jie tą pajaučia per biudžetinių darbuotojų atlyginimus, kuriems užtikrinti pradeda nebepakakti surenkamų mokesčių.
Todėl vis daugiau streikuojančių pareigūnų, gydytojų, mokytojų.
Bet samdomiems darbuotojams trūksta susitelkimo, o per tai - galios. Profsąjungos nėra populiarios, be to, net ir jos šiandien neišdrįstų kalbėti apie esminį mokesčių naštos perskirstymą, nes tai Lietuvoje kažin kodėl atrodo neįsivaizduojamas dalykas.
Svarbus elementas šioje sistemoje yra ir lengvatinis individualios veiklos apmokestinimas. Per jį dalis sėkmingiausių darbuotojų stumiami į vadinamųjų freelancerių statusą. Taip jiems neva suteikiamos galimybės patiems vystyti savo veiklą ir džiaugtis mažesniais mokesčiais.
Tos „galimybės“ dar ilgai vilios lakios vaizduotės ir kūrybiškus žmones.
Jie dar ilgai nesupras, kad netenka to fair deal (pavyzdžiui, atostogų), kurį tradicinis Vakarų darbdavys teikia tradiciniam Vakarų darbuotojui. Ilgai jie nesupras ir to, kad tampa vis labiau priklausomi nuo savo aptarnaujamų „klientų“, kurie iš tikrųjų dažniausiai yra „patronai“ – sėkmingesni verslininkai už pačius freelancerius.
Taip, žaidžiant A. Užkalnio pamėgtomis istorinėmis analogijomis, formuojasi (gal jau net susiformavo) naujoji magnatų diduomenė ir ją supanti naujoji smulkioji bajorija.
Kaip žinome iš istorijos, pats svarbiausias aristokratijos skiriamasis bruožas ir buvo dalinė ar visiška laisvė nuo mokesčių.
Todėl ir demokratija Lietuvoje šiandien yra, geriausiu atveju, „bajorų demokratija“. Kažkuo mes išties vis labiau primename XVI-XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos visuomenę.
Tačiau laikai nebe tie, nes politinis atstovavimas pagal Lietuvos Konstituciją yra visuotinis. Todėl per keliasdešimt metų samdomi darbuotojai ir smulkieji verslininkai sudės du su dviem, įsitikins, kad sėdi vienoje valtyje ir išsirinks į Seimą politikus, kurie iš tikrųjų atstovaus jų interesus.
Būtent tada ne tik bus padidintas pelno mokestis, bet greičiausiai jį lydės dar ir VMI, STT ir FNTT reforma. Nepranašauju čia iš kavos tirščių, tiesiog vedu analogijas remdamasis kitų Europos valstybių ir JAV XIX-XX a. istorija.
Tų valstybių patirtis ir šiandien rodo, kad Lietuvoje pelno mokestis (visiems verslams) turėtų siekti bent 20 proc.
Taip yra visose valstybėse, kurias norėtume laikyti sau pavyzdžiu – pradedant JAV ir baigiant Estija. Todėl, racionaliai mąstant, akivaizdu, kad taip turėtų būti ir Lietuvoje.
Bet dar kokius trisdešimt metų taip nebus.