Taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ Lietuvoje pasiekta jau seniai. Taip, tai buvo labai reikšmingas visuomenės susiskaldymas: į komunistus ir antikomunistus, įskundėjus ir įskųstuosius, net partizanų ir stribų palikuonis. Bet tai jau praeitis.
Aš asmeniškai manau ir studentus taip mokau, kad lūžio momentas šioje XX a. devintąjį–dešimtąjį dešimtmetį prasidėjusioje dramoje įvyko 2008 m. Tais metais būdamas Seimo pirmininku Česlovas Juršėnas pasakė Sąjūdžio jubiliejui skirtą kalbą, kurioje XIX a. sukilimus, knygnešius, partizanus, disidentus ir net komunistus suliejo į vientisą kovojusios ir tebekovojančios Lietuvos paveikslą.
Istoriškai visiškai nepagrįsta kalba sukėlė suprantamą pasipiktinimą, todėl nebuvo pastebėtas jos svarbiausias politinis akcentas: buvę komunistai (Č. Juršėno asmenyje) pripažino partizanų karo reikšmę Lietuvai. „Raudoniesiems“ nusileidus dėl šio – esmingiausio konflikto klausimo, „baltieji“ galėjo ramia sąžine pripažinti taiką.
Kad taika tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“ tikrai įsitvirtino, kad šis konfliktas jau praeityje, aiškiausiai liudija Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. Tiek pačios laidotuvės, tiek prieš pat jas įvykusi Rūtos Vanagaitės provokacija parodė, kad visuomenė atmeta bet kokią kontroversiją partizanų klausimu.
Taigi jokio konflikto dėl sovietinės praeities Lietuvoje nebėra. Vyksta visai kas kita – konfliktas dėl Lietuvos ateities.
Pastarojo dešimtmečio kovos dėl paminklų ir kitų atminimo ženklų yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atgimstančio fašizmo apraiška. Lietuvos fašistai labai didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu ir net norėtų šią temą „pasisavinti“, bet iš tikrųjų tariama kova su sovietizmu yra tik atspirties taškas platesnei fašistinei agitacijai.
Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai. Juos abu subrandino tradicija „voldemarininkų“, kurie dar tarpukariu kūrė perversmo planus ir sudarinėjo likviduotinų asmenų sąrašus.
Todėl K. Škirpa ir J. Noreika ir kelia tiek taurių sentimentų naujajai „pažangių lietuvių“ kartai. Atsispiriant nuo jų pavyzdžio reikia kalbėti apie tikrąją problemą – apie fašizmą.
Galime tikėtis, kad, kaip ir tarpukariu, fašistai liks iš esmės marginali srovė Lietuvos politikoje. Bet jie jau čia – to negalima ignoruoti, todėl nereikėtų šios temos plakti su kitomis.
Izraelis, žydų bendruomenė ir įvairios jos organizacijos turi vieną aiškų interesą: niekada neleisti pamiršti Holokausto. Tai suprantama. Dėl to žydų balsas būtinai pasigirsta visose kontroversijose dėl Antrojo pasaulinio karo epochos įvykių. Bet toli gražu ne visuomet žydų balsas kuria ar lemia tas kontroversijas.
Puikus pavyzdys – Juozas Lukša-Daumantas. Kol jis simbolizavo Lietuvoje kontroversiškai vertintą partizanų karą, tol patekdavo į įtariamųjų Holokaustu sąrašus ir net buvo tiesiogiai apkaltintas žudynėmis „Lietūkio“ garaže. Dabar J. Lukšos-Daumanto gyvenimas niekam nebeįdomus, nes partizanų karas nebekelia jokios kontroversijos.
K. Škirpos ir J. Noreikos atveju nėra kalbos apie jų tiesioginį dalyvavimą žudynėse, labiau domimasi jų antisemitizmu. Tačiau vidinės Lietuvos diskusijos požiūriu, tai – šalutinis klausimas. Daug svarbiau – tiksliai įvardyti naująjį politinį visuomenės konfliktą, kuris palengva ryškėja išsikvėpusios kovos su sovietine praeitimi ir menamos atsakomybės už Holokaustą migloje.
Galime tikėtis, kad naujasis konfliktas privers žmones persigrupuoti. Bus ne vienas, kuris radikaliai pakeis savo nuomonę paviršutiniškais, bet iš gelmių kylančiais paminklų tvarkymo klausimais. Tačiau visa tai žada tik labiau chaotišką, o ne racionalesnę atminimo politiką.
Jei norite įsitikinti – pažvelkite į Lukiškių aikštę. Ten taip ir nepavyko pastatyti jokio paminklo. Net iš pirmo žvilgsnio vienijanti Vyčio paminklo idėja nuvedė klystkeliais ir, tiesą sakant, galiausiai Kaune atsidūręs „Laisvės karys“ tapo nė kiek į Vytį nebepanašus.
Taigi, be paminklo likusi Lukiškių aikštė ir toliau įamžina Lietuvos vidinį konfliktą, dabar jau naujo pobūdžio. Lyginant su padėtimi prieš aikštės rekonstrukciją, yra tik viena naujovė ir ji teikia vilties – aikštėje plevėsuoja istorinė vėliava su Vyčiu.
Ši vėliava išlieka vienintelis Lietuvą iš tikrųjų vienijantis simbolis. Akivaizdu, kad ją mėgsta labai skirtingos žmonių grupės. Galima tik spėlioti, kad istorinė vėliava primena kažkokią tikresnę, tarsi už visus nesutarimus senesnę Lietuvos idėją. Todėl vis dažniau ženklina lietuvio namus.
Šio simbolio reikšmė geriau išryškėja jį palyginus su kitais simboliais. Pavyzdžiui, Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo.
Didelė rizika kyla ir trispalvei, nepaisant jos konstitucinio statuso. Trispalvė labai vilioja fašistus kaip išskirtinis tautos ir tautiškumo ženklas. Kaip seksis neužleisti jiems tautiškumo teritorijos – pamatysime. Bet Lietuvai giminingos Baltarusijos patirtis šioje srityje labai liūdna.
Todėl istorinė vėliava galbūt yra kaip tik tas Vytis, kurio reikėjo Lukiškių aikštei. Vytis, kurio senovinė galia telkti Lietuvos žmones dar visiškai neišblėso.
Jei prisiminsime ir iškoduosime tos vėliavos skelbiamą Lietuvos idėją ir lietuviškumo sampratą, mums gali pavykti ištirpdyti augantį fašizmą tikroje istorinėje sąmonėje.