Bernardas Gailius. Kelk, lietuvi, galvą į Rusiją

Kai 2008 m. įvyko pirmosios fašistų eitynės Gedimino prospekte, visa tai atrodė kaip nevykęs mokyklinis pokštas. Eitynių dalyviai man priminė porą mano paties klasiokų, kurie mėgdavo didžiuotis savo žiniomis apie Adolfą Hitlerį ir kuriems baisusis šūkis „Juden raus!“ kaip tik dėl to ir patiko, kad visus aplink šiurpino.

Nors galbūt reikėjo jau tada pastebėti, kad iš esmės „Lietuva – lietuviams“ buvo vertinys iš „Rusija – rusams“. Kaip ir lietuviškos eitynės buvo 2005 m. „Rusų maršo“ vertinys. Mažų mažiausiai tai buvo tos pačios minties išraiška.

Reikalas tas, kad protesto kultūra, o per ją – fašizmas tapo sovietinio auksinio jaunimo mada. Ja užsikrėtė tokios sovietinės karininkijos ir nomenklatūros atžalos kaip Eduardas Limonovas ir Aleksandras Duginas. Būdami apsiskaitę žmonės, jie netruko prieiti prie logiškos išvados, kad nacionalsocializmas ir komunizmas turi daug bendro (E. Limonovas ir A. Duginas kartu kūrė „Nacionalbolševikų partiją“). Taip gimė šiuolaikinės Rusijos politinė idėja – anot A. Dugino, tikras, išgrynintas, „fašistinis fašizmas“.

Žinoma, tai nebuvo tiesus ir sklandus kelias. E. Limonovas, pavyzdžiui, nuolat pykosi su Rusijos valdžia, o A. Duginas su ja draugavo. Be to, jie nebuvo vieninteliai idėjos generatoriai.

Daug prisidėjo ir garsusis Vladimiro Putino ideologas Vladislavas Surkovas, ir Viačeslavo Molotovo (to paties, kuris pasirašė Molotovo-Ribentroppo paktą) anūkas, energingas „Rusų pasaulio“ organizatorius Viačeslavas Nikonovas, ir daugelis kitų. Vyko, jei norite, autentiška politinė kūryba, tikra Rusijos elito diskusija, atgaivinant „rusiškai rusišką“ Ivano Iljino filosofiją ir pasitelkiant kitus autoritetingus šaltinius.

Nėra ir taip, kad ši sovietinio auksinio jaunimo karta būtų sukūrusi Rusijoje fašistinę valstybę. Ideologiškai (jei tai ideologija) Rusija yra „kagėbistinė“ valstybė, savotiška valstybė-specialioji tarnyba.

Tačiau šioje labai sudėtingoje idėjų sistemoje A. Dugino „fašistinis fašizmas“ užima svarbią vietą. Mažų mažiausiai jis vertinamas kaip reikšmingas užsienio politikos instrumentas svarbus, visų pirma, vidinių konfliktų kurstymui Europoje.

Nesunku pastebėti, kad „fašistinio fašizmo“ paplitimo arealas daugiau mažiau sutampa su buvusia komunistine ir komunistinio internacionalo erdve.

Kur veikė stiprios komunistų partijos (pavyzdžiui, Prancūzijoje), ten dabar tvirtėja vadinamasis „euroskepticizmas“. Geriausiai šis receptas veikia ten, kur būta tvirto „nacionalinio komunizmo“: Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje.

Mes greičiausiai niekada nesužinosime, kaip ir kiek Rusija, kaip valstybė, kontroliuoja ir įtakoja „fašistinio fašizmo“ sklidimą. Tai yra iš dalies natūralus procesas.

Rusija jį greičiausiai skatina ir kreipia remdamasi senovine Lenino-Mao revoliucijos doktrina šiandien transformuota į „hibridinio karo“ strategiją. Pagal ją, bet kokie socialiniai ir politiniai konfliktai oponentų visuomenėse gali būti panaudoti pasaulinio komunizmo ar šiuolaikinės Rusijos galios stiprinimui.

„Fašistinis fašizmas“ tuo ir nuostabus, kad visada sukelia konfliktą Rusiją dominančios valstybės visuomenėje.

Kartais ši plati ir lanksti politinė teorija (pasak A. Dugino, „rusiškasis fašizmas yra natūralaus tautinio konservatizmo ir aistros tikroms reformoms kombinacija“) net laimi politinius konfliktus ES valstybėse ir tuomet kursto platesnį konfliktą visoje ES.

Kokie bebūtų praktiniai Rusijos institucijų veiksmai finansiškai ar kitaip remiant Europoje „natūralų tautinį konservatizmą ir aistrą tikroms reformoms“, šių idėjų sklaidos galutinis rezultatas labai dažnai yra sustiprėjusi tam tikros valstybės politinė orientacija į Rusiją.

Čia puikus pavyzdys yra Viktoras Orbanas, kuris dar 2014 m. viešai paminėjo Rusiją kaip vieną iš pavyzdžių valstybių sėkmingai užtikrinančių savo atstovaujamų tautų konkurencingumą.

Todėl nenuostabu, kad kone kiekvienais metais atsiranda vis naujų „fašistinio fašizmo“ atmainų ir eksperimentų.

Paskutinėmis žiniomis, Rusijos emisarai aktyviai dirba Pietų Afrikos Respublikoje ir Zimbabvėje, kurstydami ten „juodaodžių priespaudą“ kenčiančių baltųjų afrikanerių nuoskaudas ir pabrėždami, kaip nemokšos negrai sugriovė visą baltųjų sėkmingai pastatytą ekonomiką.

Būtų gerai, jei naujausią Vytauto Sinicos šūkį „Pakelk galvą, lietuvi“ pajėgtume pamatyti visame šiame kontekste. Nereikia to laikyti nevykusiu mokykliniu pokštu.

Nedramatizuojant ir nepervertinant fašistų įtakos Lietuvos politikai, reikia pripažinti, kad V. Sinica žengia (bent orientacijos į tam tikrą elektoratą prasme) rusiškais pėdsakais nusėtu Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Ramūno Karbauskio keliu. Pamatas gal ir nelabai tvirtas, bet platus.

Pasirinkus šūkiu Jono Noreikos-Generolo Vėtros tarpukario brošiūros pavadinimą naujai partijai suteikiamas ir tam tikras istoriškumas. Ji tariamai susiejama su tarpukario tautininkais ar net konkrečiau – voldemarininkais.

Beje, tautininkus, kaip nustatė Zenonas Butkus, dar iki 1926 m. perversmo taip pat rėmė sovietai. Greičiausiai siekdami sukurti atsvarą krikdemams, kas tarpukariu puikiai pavyko.

Todėl „natūralus tautinis konservatizmas ir aistra tikroms reformoms“ gali patraukti dalį visuomenės ir Lietuvoje. Tai nesunku pastebėti, jei iš politikos paviršiaus dar kartą nusileisime į idėjų pasaulio gelmes.

J. Noreika savo brošiūroje rašė, kad Lietuvos miestuose tarpsta valdininkai ir žydai, o kaimuose tuo tarpu už visus sunkiai atidirba ūkininkai.

Tai supaprastinimas, bet sąžiningas supaprastinimas. Pakeitus valdininkus ir žydus kokia nors labiau šiuolaikiška sąvoka, tokia, kaip „elitas“, turėsime neblogą kone pusės balsuojančių Lietuvos piliečių politinių pažiūrų sintezę.

Ką gi, lietuvi, jei jau taip nori, tai pirmyn – kelk galvą. Į Rusiją. Ten tavęs nuolat laukia. Net nežinau, kodėl.

Autorius atsiprašo už padarytą faktinę klaidą, kadangi Julius Panka 2008 m. eitynių Gedimino prospekte neorganizavo.