Didžiąją dalį bet kurios vyriausybės darbo Lietuvoje sudaro lėšų ieškojimas. Paprastai tų lėšų prireikia tam, kad būtų sumokėta kuriai nors veiksmingai atstovaujamai grupei.
Pavyzdžiui, ūkininkams. Praėjusią savaitę vėl išgirdome tradicinius kasmetinius ekstremalios sausros skelbimus. Sužinojome, kad ES išmokos ūkininkams tokiais atvejais nenumatomos. ES institucijos laiko sausrą draudiminiu įvykiu.
Bet Lietuvos ūkininkai, žinoma, nuo sausros nesidraudžia. Draustis neverta, nes vyriausybė ir be draudimo kompensuos nuostolius. Ką nors sugalvos – šiais metais taip pat, nes ūkininkai moka „dirbti su vyriausybe“.
Taigi, iš pažiūros Lietuvos Respublika yra tikras Adamo Smitho „naktinis sargas“. Kai svarbi visuomenės grupė veiksmingai atstovauja savo interesui, vyriausybė sureaguoja, kad tą interesą patenkintų. Bet toks valdžios modelis turi savo kainą.
Lietuvos valstybė yra pajėgi vaidinti tokį liberalų vaidmenį dėl to, kad jos pagrindiniai „raumenys“ yra labai pasyvūs. Ūkininkai jau seniai nustojo būti svarbiausiais maitintojais. Dabar ekonomikos pagrindas – smulkus ir vidutinis verslas (SVV), kurio atstovai kol kas ne ypač aktyviai gina savo bendrus interesus. Jie gal dar nė nepradėjo tų bendrų interesų formuluoti.
Tai reiškia, kad SVV – ekonomiškai pajėgus, bet politiškai silpnas žmonių būrys. Tokius visada galima „pagręžti“, kai valdžiai pritrūksta pinigų reikiamam interesų balansui užtikrinti.
Dar geriau tai, kad SVV savininkai – labai įvairiaspalvė grupė, kurios bent dalis narių garantuotai vengia mokėti mokesčius. Todėl veiksmus prieš šią grupę visada galima pavadinti pinigų traukimu iš šešėlio.
Štai Vyriausybė paviešino pasiūlymus įteisinti vadinamąją statybininko kortelę ir sugriežtinti prekybos dėvėtais automobiliais kontrolę. Juk akivaizdu, dėl ko valdžia imasi šių priemonių – kažkam pritrūko pinigų.
Pinigų būtų galima gauti ir kitais būdais. Išsikelti tikslą konfiskuoti reikiamą sumą iš narkomafijos arba nelegalių lošimo namų. Imtis priemonių prieš kapitalo išvedimą į lengvatinio apmokestinimo zonas.
Bet visais šiais atvejais bet kuri Lietuvos vyriausybė susidurtų su ypač ryžtingai ginamais interesais. Todėl gerokai paprasčiau griežtinti smulkių statybininkų ir dėvėtų automobilių prekeivių veiklos kontrolę.
Lietuvoje daug kalbame apie silpnas profsąjungas ir sunkia mokesčių našta apkrautus samdomus darbuotojus. Visa tai tiesa. Bet ne geriau atstovaujama ir SVV interesams.
Ypač dabar, kai visuomenės socialinė-ekonominė struktūra reikšmingai keičiasi, nuolankus ir kvailas „Gyvulių ūkio“ arklys Dobilas įgyja ne darbininko, o smulkaus verslininko veidą.
Jei tai tiesa ir SVV yra tapęs naujuoju darbiniu arkliu, tai gera žinia valstiečiams ir kitoms, galbūt dar tik atsirasiančioms oligarchijos partijoms. SVV ne tik puikus maitintojas, bet ir neblogas pavaldinys.
Daugelis SVV atstovų yra linkę palankiai vertinti savo „vyresniuosius brolius“ iš didžiojo verslo, nes nuolat į juos orientuojasi. Taip tarp smulkiojo ir stambiojo verslo susiformuoja klasikinis patrono-kliento ryšys, dėl kurio potencialus oligarchijos Lietuvoje pagrindas tik sutvirtėja.
Ant šio pagrindo ir mėgina atsistoti oligarchijos partijos. Svarbiausias jų politinis teiginys – teisingai gyventi sugebančios ir kitus pamokyti galinčios valdančiosios klasės egzistavimas. Kai kuriuos tokios politikos bruožus galime pajusti jau dabar, nors dar niekam nepavyko Lietuvoje suformuoti tikros oligarchinės sistemos.
Puikus oligarchinės politikos pavyzdys yra sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos maisto politika. Jūs manote, kad žinote, kaip reikia maitintis? Ne, tai žino tik ministras ir jo virtuvės šefai.
Prisimenu, kaip tie šefai pristatė naujuosius meniu vaikų darželiams. Nuo tada, tikiu, ne mano vieno vaikas iš darželio grįžta apskritai nevalgęs. Vaikams ministro meniu neatrodo valgomas. Žinoma, ne tas meniu, kurį šefai demonstravo per televiziją, o tas tikrasis – kuris patiekiamas darželyje.
Praėjusią savaitę A. Verygos šefai pristatė meniu ligoninėms. Tikėtina, kad ir ligoniai netrukus nustos valgyti – gal greičiau pasveiks?
Čia, žinoma, neturėtume pradėti diskusijos apie mitybą ir sveikatą. Svarbus pats principas: valdančiosios klasės atstovas A. Veryga pagaliau iš tikrųjų daro įtaką „paprastų žmonių“ mitybai. Bent jau gali palikti juos alkanus.
Lietuva kas nors pasirūpins, o mums reikia dirbti – kažką panašaus dažnai girdžiu iš savo pažįstamų verslininkų. Negaliu jiems nepritarti, ypač, kad ir Dobilas pritarė: „Kiekvieną sykį, kai iškildavo koks nesklandumas ar kliūtis, jis sakydavo sau: „Dirbsiu dar atkakliau!“ Toks buvo jo šūkis“.