Bernardas Gailius. Prezidento uniforma – Lietuvos nacionalinio saugumo politikos esmė

Gitano Nausėdos sprendimas aplankyti kariuomenę užsivilkus uniformą be pagrindo lyginamas su kitų Vakarų valstybių patirtimi. Būtina atsižvelgti į vis dar egzistuojančius Lietuvos kultūros skirtumus nuo Vakarų.

Senųjų demokratijų vadovai uniformą naudoja viešai pademonstruodami, kad slapta vykdo plačią nacionalinio saugumo politiką. Tuo tarpu Lietuvoje priimta, kad visiškai pakanka vien užsivilkti uniformą – taip prezidentas ir įvykdo nacionalinio saugumo politiką.

Lietuvos kultūroje politikai turi tik vieną tikslą – atlikti simbolinius veiksmus, kurie gerai atrodytų visuomenės akyse. Nacionalinio saugumo sfera šiuo požiūriu nėra nė kiek išskirtinė. Visos politikos sritys Lietuvos politikui yra tik scena, į kurią išėjęs aktorius puikiai supranta, kad žiūrovai jam plos tuo labiau, kuo išraiškingiau jis pasirodys konkrečioje mizanscenoje.

Puikus tokios nacionalinio saugumo politikos pavyzdys buvo pirmoji G. Nausėdos sušaukta Valstybės gynimo taryba. Kadangi BVP augimas pranoko biudžeto lūkesčius, nuspręsta pasiskolinti 30 mln. eurų (šiek tiek mažiau negu Plungės savivaldybės metinis biudžetas), kad gynybos finansavimas siektų 2 proc. BVP įsipareigojimą.

Šis visiškai techninis klausimas, žinoma, galėjo būti išspręstas keliuose kabinetuose. Bet sprendžiant jį VGT viskas tampa žymiai „politiškiau“. Krašto apsaugos ministras, Seimo pirmininkas, o ypač pats prezidentas atrodo susirūpinę Lietuvos saugumu ir mūsų lyderyste NATO.

Atrodyti rūpestingam – būtent toks ir yra nacionalinio saugumo politikos etalonas, kurį demonstruoja pats prezidentas.

Tačiau tai nėra Gitano Nausėdos ar kurio kito prezidento trūkumas. Tai, kaip jau minėjau, kultūros dalykas. Lietuvoje niekas ir nesitiki, kad politikai kaip nors pakeis tikrovę.

Todėl visuomenę visiškai tenkina butaforinė nacionalinio saugumo politika. Žiūrovai nemano, kad politika – kažkas daugiau nei teatras, ir laukia iš aktorių vien gero spektaklio. Taip nusiteikus paviršutiniškos Rusijos įtakos atskleidimas atrodo daug svarbesnis už giluminių valstybės pamatų išsaugojimą ir apgynimą.

Sakysim, Rusijos interesus atvirai (ir todėl ne itin sėkmingai) atstovaujančios Irinos Rozovos pašalinimas iš Seimo atrodo nepaprastai reikšmingas dalykas Lietuvos politinio spektaklio žiūrovams. Tuo tarpu Rolando Pakso klausimas jiems jau nusibodo, niekas neprieštarautų, jei R. Paksui būtų sugražinta teisė aktyviai dalyvauti Lietuvos politikoje.

Žinoma, R. Pakso ryšiai su Rusija buvo slapti, dėl to jų iki galo nepajėgė atskleisti nei VSD tyrimai, nei daugiatomė apkaltos byla. Vien pragmatiniais sumetimais būtų geriau, kad šie ryšiai nebegalėtų tiesiogiai grįžti į Lietuvos politinį gyvenimą. Jau nekalbant apie tai, kad valstybė pažeminama paaiškėjus, jog visa politinė sistema nėra pajėgi apsiginti nuo vieno įkyraus politikieriaus.

Bet I. Rozova mums rūpi labiau nei R. Paksas. Todėl be reikalo šaipomės iš uniformuoto prezidento. Nieko daugiau iš politikų mes nereikalaujame – tik nuolat demonstruoti paviršutinišką rūpestį, kurį konservatoriai kadaise praminė Rusijos sulaikymu.

Nereikia nė sakyti, kad tokia politika Rusijos nesulaiko. Net priešingai – nacionalinio saugumo spektaklis Rusijai visai palankus. Todėl ir leidžiama tokiems akivaizdžių verslo interesų Rusijoje turintiems politikams kaip Ramūnas Karbauskis džiuginti savo žiūrovus antirusiškais pareiškimais.

Mat tikroji Rusijos įtaka Lietuvoje visų pirma pasireiškia oligarchijos populiarinimu. Šiuo požiūriu didžiausią pavojų Lietuvai kelia politikų nenoras kurti valdingą santykį su stambiuoju verslu.

Demokratijoje verslas privalo remti valstybę, nes ji įtvirtina ir saugo žmonių laisvę, taip sudarydama palankias sąlygas daugiau uždirbti. Oligarchijoje, priešingai, viskas, įskaitant asmenines laisves, valdininkų postus, paramą politikams ir jų partijoms, vertinama kaip visuomenę globojančių turtuolių patronų dovanos.

Lietuvoje vis dar labai daug antrojo tipo nuotaikų ir Rusija suinteresuota jas stiprinti. Kol mūsų demokratija nepajėgia visiškai atsikratyti oligarchinių papročių, tol Rusija išlaiko svarbiausią slaptos įtakos Lietuvos politikai svertą – pinigus.

Tai labai aiškiai atsiskleidė konservatoriaus Vygaudo Ušacko įsidarbinimo pas intensyviai verslą Rusijoje vystantį Gediminą Žiemelį istorijoje. Tiesą sakant, V. Ušackas nieko ypatingo nepadarė – jis tik susirado darbą. Mes nežinome beveik jokių jo įsidarbinimo aplinkybių, todėl mažai ką galime spręsti apie tą veiksmą ir viešas V. Ušacko pasmerkimas greičiau jau yra Rusijos sulaikymo spektaklio dalis.

Tačiau kultūrinė padėtis atsiskleidžia labai išraiškingai. V. Ušackas žino, kad turi būti dėkingas G. Žiemeliui už suteiktą galimybę, todėl visuose interviu jis santūriai, bet tvirtai gina dabar jau savo atstovaujamos „Avia Solutions Group“ interesus ir tariamą šios grupės verslo atskyrimą nuo politikos ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje.

Kas plačiais politiniais ryšiais Lietuvoje ir pasaulyje garsėjančiam V. Ušackui bus pavesta padaryti neviešai – to Rusijos sulaikymo spektaklio žiūrovai niekada nesužinos.

Ši dėl V. Ušacko įsidarbinimo mums prieš akis tik šmėkštelėjusi įtakos tėkmė yra ir bus tuo stipresnė, kuo silpnesnė tikra demokratinė kultūra. Tik stiprėjanti demokratija atriboja Lietuvą nuo Rusijos ir rimtai užtikrina nacionalinį saugumą.

Kol rinkėjai jaučiasi spektaklio žiūrovais, o politikai – scenos menininkais, besimaitinančiais iš dosnių mecenatų rankos, tol mūsų visų nepaleidžia kur kas didesnė ranka, laikanti saujoje ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių stambųjį kapitalą.