Receptų Lietuvai turi ne vien politikai, bet ir politikos apžvalgininkai. Rimvydas Valatka savo naujausiame komentare pateikė du pasiūlymus. Pirmasis – sutrumpinti Seimo kadenciją iki trejų metų, o prezidento – iki ketverių. Esą Lietuvos partijos ir politikai nebepajėgia normaliai užbaigti paskutiniųjų kadencijos metų – tai jiems per ilga distancija.
Tikiu, kad čia paslėpta ironija. Pats R. Valatka juk puikiai supranta, kad įgyvendinus jo pasiūlymą paskutinieji kadencijos metai nebūtų vaisingesni. Tiesiog nevykę atrodytų ne ketvirtieji, o tretieji Seimo metai. Chaoso ir bejėgystės įspūdį kuria prieš rinkimus vis labiau išsiskiriantys politikų interesai, o ne koks nors išskirtinis būtent Lietuvos politikų nepajėgumas.
Bet meistriškai po šiuo ironišku pasiūlymu paslėpta antroji R. Valatkos idėja visai ne ironiška. Jis mano, kad reikėtų nutraukti partijų finansavimą iš valstybės biudžeto.
Tuomet, žinoma, tektų panaikinti apribojimus verslui finansuoti partijas ir jos atstovautų skirtingus verslo interesus.
R. Valatka tikisi tokiu būdu šiek tiek padidinti konkurenciją tarp partijų ir išvaikyti Lietuvos politiką užgulusį nuobodulį. Gali būti, kad jis teisus. Bet panaikinus apribojimus juridiniams asmenims finansuoti partijas atsirastų daugiau galimybių Rusijai, Kinijai ir kitoms valstybėms nusipirkti Lietuvos partijas ir per jas daryti įtaką. Ši lazda su dviem galais, kaip ir visos kitos lazdos.
Pertvarkyti partijų ir rinkimų politiką siūlo ne tik R. Valatka. Prezidento patarėjas Povilas Mačiulis, pavyzdžiui, Seime pasakė, kad reikia plačiai diskutuoti apie Seimo rinkimų sistemos pakeitimus, nes jau girdimi pasiūlymai panaikinti vienmandates apygardas. Kieno tiksliai tai pasiūlymai jis nekonkretizavo, todėl visi nusprendė, kad pasiūlymai – prezidento.
Prezidentui Gitanui Nausėdai teko skubiai paneigti šią išvadą, tuo pačiu pasiskelbiant mišrios rinkimų sistemos šalininku. Taigi, prezidentas siūlo diskutuoti dėl rinkimų sistemos, bet nenori prisiimti atsakomybės už iniciatyvą tą sistemą keisti.
Jis ir toliau orientuojasi į Algirdą Brazauską: nori leisti visiems laisvai dalintis radikalių permainų receptais pats išlikdamas „stabilumo garantu“.
A. Brazauską pavyzdžiu G. Nausėdai kėlė ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
Jis priminė, kaip A. Brazauskas pareikalavo premjero Adolfo Šleževičiaus atsistatydinimo, piršdamas mintį, kad panašiai G. Nausėda turėtų pasielgti su S. Skverneliu. Šiuo pavyzdžiu G. Landsbergis siekė parodyti politinės kultūros nuosmukį, išrašydamas šios ligos gydymui ir receptą – raštišką įsipareigojimą dėl garbingo elgesio politinėje veikloje, kurį pasirašyti pirmiausia paragino savo partiečius.
Kad didžiausia problema – politinės kultūros stoka tvirtina ir socdemų pirmininkas Gintautas Paluckas. Bet jis mano, kad G. Landsbergio konservatoriai – vieni iš svarbiausių politinės kultūros griovėjų. Todėl G. Palucko receptas – centro kairės koalicija, kurioje dominuotų socdemai.
Šis receptas priimtinas ir premjerui Sauliui Skverneliui, tik jis labiau norėtų, kad koalicijoje dominuotų valstiečiai. Tačiau „antivalstybinių“ konservatorių į valdžią premjeras tikrai nerekomenduotų leisti. Kad ir kaip tai būtų netikėta.
O aš asmeniškai manau, kad didžiausią tiesą šiame šurmulyje įžvelgė filosofė Nida Vasiliauskaitė. Ji mums priminė, kad demokratija nepasižymi nei stabilumu, nei aukšta politine kultūra, nei greitais ir išmintingais sprendimais.
Todėl tikrasis nerimo šaltinis yra ne visai pagrįstos mūsų pačių viltys ir nusivylimai. Esą mes nuolat ieškome, kas su mūsų demokratija ne taip (N. Vasiliauskaitė prieštaravo politologui Mažvydui Jastramskiui rašiusiam apie lietuviškojo demokratinio „geno“ silpnumą). Nors iš tikrųjų demokratija Lietuvoje kaip tik ir yra autentiška – tokia, kokia yra.
Sunku tam paprieštarauti. Viskas iš tiesų taip, kaip turėtų būti. Priešrinkiminiai metai erzina apžvalgininkus, nes valdžia nieko nebesugeba padaryti. Partijos mąsto, kaip rinkimuose išsiskirti, ir prieina prie logiškos išvados, kad didžiausia valstybės problema – valdžios perėjimas oponentų partijai.
Jei už šio „politinio turgaus“ įžvelgiame ar nujaučiame slypint gilesnes problemas, tai turėtume žvilgsniu skverbtis ir iki pačios giliausios tų problemų priežasties. Demokratijoje labai svarbu, kad visi piliečiai pagal galimybes ieškotų būdų prisidėti prie respublikos stiprinimo.
Jaunose demokratijose tai daro nedaugelis piliečių, nes kiekvienam dar reikia stiprinti ir save. Šis savanaudiškumo ir bendrojo gėrio balansas žmonių gyvenimuose keičiasi labai lėtai. Kol jis labiau savanaudiškumo pusėje, tol jokie receptai „supuvimo“ neišgydo, nors laikui bėgant tas „supuvimas“ ir tampa akivaizdžiau pastebimas.
Kol negalime Lietuvos pataisyti vienu stebuklingu receptu, mums lieka tik džiaugtis vieninteliu, bet svarbiausiu demokratijos pranašumu – savo laisve. Džiaugtis reikia sąžiningai, kiekvieną dieną.
Džiaugsmas, sako, irgi gydo ligas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.