Bernardas Gailius. Taip negarbinga, pone Jurgeli

Turėsime sulaukti teismo proceso ir viešo nuosprendžio, kad sužinotume, ar Algirdas Paleckis iš tiesų šnipinėjo ir ar jis vertas bausmės. Tuomet ir apie bylą, jos eigą ar įrodymų kokybę taip pat galėsime diskutuoti pasiremdami aiškiais argumentais.

Kol kas apie visa tai galima tiesiog turėti išankstinę nuomonę. Galima ir tokią, kokią neseniai išdėstė buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis. Trumpai tariant, jis mano, kad byla prieš A. Paleckį nepagrįsta, o ilgai trunkantis jo kardomasis kalinimas gali turėti net kankinimo ar žeminančio elgesio požymių.

Jei J. Jurgelio tekstas būtų tik šios nuomonės pareiškimas, būtų sunku su juo diskutuoti. Bet J. Jurgelio tekstas, žinoma, nėra vien nuomonės pareiškimas.

Tai ir bandymas įgelti Vytautui Landsbergiui, ir bandymas pašiepti dabartinę VSD vadovybę, ir bandymas apginti socdemų lyderį Gintautą Palucką nuo sąsajų su A. Paleckiu. Visko yra tame ilgame tekste. Bet net ir visa tai nebūtų verta rimtos kritikos.

Jos iš tikrųjų nusipelno tik štai kas: įgelti tikriems ir tariamiems oponentams J. Jurgeliui atrodo taip svarbu, kad dėl to malonumo jis pasiryžęs menkinti savo buvusių bendradarbių ir net bendražygių veiklą ir kurti sąmokslo teorijas apie Lietuvos teisėsaugą.

Tai negarbinga ir turi būti aiškiai įvardyta.

Pradėkime nuo plačiosios visuomenės primiršto, bet siauresniuose ratuose nepamirštamo estų antiherojaus Hermano Simmo, ne vienerius metus tiekusio Rusijos žvalgybai NATO paslaptis.

Štai kaip apie jį rašo J. Jurgelis: „Mus ir vėl išdūrė estai. Šįkart jie išdūrė mus „ant šnipų“. Estai pagavo šnipą, apie kokio pagavimą mes net pasvajoti nedrįstam. Šnipas buvo estas, jis gyveno Estijoje. Bet šnipinėjo ne tik Estijoje, o ir NATO centrinėje būstinėje.“

Įgelti tikriems ir tariamiems oponentams J. Jurgeliui atrodo taip svarbu, kad dėl to malonumo jis pasiryžęs menkinti savo buvusių bendradarbių ir net bendražygių veiklą ir kurti sąmokslo teorijas apie Lietuvos teisėsaugą.

Bernardas Gailius

Buvęs politikos apžvalgininkas, o dabar saugumietis Audrius Matonis savo „Facebook“ paskyroje gana tiksliai atsakė J. Jurgeliui: „Tą estų pagautą superšnipą iš esmės pagavo Lietuvos žvalgyba (už ką Estijos ordiną gavo vienas VSD dabar jau buvęs aukštas pareigūnas).“

Tik kam čia tas lietuviškas paslaptingumas, kai viskas seniai vieša? Už H. Simmo išaiškinimą Estija ordinu apdovanojo buvusį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, savo karjerą pradėjusį dar J. Jurgelio laikais.

Ši istorija yra santūriai, bet pakankamai aiškiai paties D. Dabašinsko papasakota jo interviu, publikuotame DELFI. Tame pačiame DELFI, kurio tekstus mes abu su J. Jurgeliu ne tik rašome, bet, tikiu, kartais ir skaitome.

Operacija, kuriai vadovavo D. Dabašinskas, atskleidė ne tik H. Simmo, bet ir su juo dirbusio Rusijos žvalgybos karininko Sergejaus Jakovlevo veiklą, pasireiškusią ir Lietuvoje.

O svarbiausia tai, kad šis darbas tikrai nesirėmė tuščia lietuvių konkurencija su estais. Tai buvo NATO žvalgybų operacija, kuri užtikrino NATO saugumą.

Sunku patikėti, kad J. Jurgelis viso to nežino. O jei žinodamas rašo savaip, tai negarbinga.

Panašiai tenka apibūdinti J. Jurgelio piešiamą bendrą Lietuvos teisėsaugos ir net teisingumo sistemos vaizdą. Štai tipiška, autoriaus nuomonę tiksliai atspindinti citata:

„Matyt, tarnybos įvertino visus „už“ ir „prieš“. Galimas daiktas, kad jos pasitarė su garbingais labiau patyrusiais politikais. Nors ir be pasitarimo kai kurių politikų nuostata buvo aiški: seniai Paleckį reikėjo prigriebti. Taigi tegul pasėdi, tegul permąsto savo gyvenimo kelią.

O jeigu ir nepermąstys, tai bent ramu bus, kol jis sėdės. Uždarymui, ypač ilgesniam uždarymui, reikalingas straipsnis. Specialiosios tarnybos tikrai daug padirbėjo ir straipsnį pritaikė, visai neblogą straipsnį – nuo trijų iki penkiolikos.“

Nėra labai garbinga ir nuolat laidyti užuominas, kad byla prieš A. Paleckį padės padidinti VSD ar kitų tarnybų biudžetą. It doesn‘t work this way. Eto tak nedelajetsia. Niekas „neprimoka“ tarnyboms už sugautus šnipus ar pan.

Bernardas Gailius

Tokius išvedžiojimus galima dovanoti politologams, kai jie įnikę į akademines studijas persiima kovos su sistema dvasia. Bet J. Jurgelis nėra politologas. Jis pats buvo VSD vadovas ir puikiai viską žino apie specialiųjų tarnybų, policijos ir prokuratūros darbą.

Jis žino, kaip veikia teismai, kokios griežtos yra demokratinio baudžiamojo proceso procedūros, kaip priimami ir kaip apskundžiami sprendimai. Bet tai jam netrukdo žmones, su kuriais kadaise pats dirbo, vaizduoti politikų marionetėmis.

Nebent, žinoma, J. Jurgelis nori pasakyti, kad ir pats, kai reikėdavo, sugebėdavo valdžiai neįtikusiems žmonėms „straipsnį surasti“. Bet aš labai abejoju, kad jis tai nori pasakyti, nes abejoju, kad jis tai darydavo. Todėl ir vėl tenka konstatuoti, kad taip rašyti paprasčiausiai negarbinga.

Pagaliau, nėra labai garbinga ir nuolat laidyti užuominas, kad byla prieš A. Paleckį padės padidinti VSD ar kitų tarnybų biudžetą.

It doesn‘t work this way. Eto tak nedelajetsia. Niekas „neprimoka“ tarnyboms už sugautus šnipus ar pan. Šitą J. Jurgelis taip pat puikiai žino.

VSD biudžetas yra kuklus ir už jį nuolat tenka kovoti. Prieš metus pats tuo domėjausi, todėl tiksliai žinau.

Čia, beje, Lietuva daro svarbią politinę klaidą: didindama gynybos išlaidas neužtikrina tolygaus žvalgybos finansavimo augimo.

Dėl nepakankamos žvalgybos gynyba gali dar smarkiau pabrangti. Ir atvirkščiai: veiksminga žvalgyba leidžia efektyviau naudoti gynybos biudžetą.

Bet tai jau visai kita tema.