Artėjant naujiems Seimo rinkimams jau visiškai aišku – į Lietuvą grįžo normalus ir visiems įprastas bardakas.
Kaip ir priklauso, Vyriausybėje, valstybės tarnyboje ir net valdančioje partijoje kairė nežino, ką daro dešinė. Dėl to niekas nejaučia jokios pareigos ką nors keisti, kaip nors kitaip dirbti ar bent kitaip komunikuoti. Viskas taip normalu ir įprasta, kad niekas net nemato reikalo ką nors aiškinti ar pasiaiškinti.
Vidaus reikalų ministerija ruošiasi galimai Astravo AE avarijai ir organizuoja grandiozines pratybas, nepamiršdama apie tai plačiai pasigirti. Tą pačią savaitę Sveikatos apsaugos ministerija siūlo „optimizuoti“ Radiacinės saugos centrą. Normalu.
Seimo pirmininkas prašo kuo greičiau balsuoti dėl nepasitikėjimo, kurį jam vis žada inicijuoti Kultūros komiteto pirmininkas. Ministras pirmininkas palaiko Seimo pirmininką prieš Kultūros komiteto pirmininką. Visi trys iki šio rugsėjo pradžios buvo tos pačios Seimo frakcijos nariai. Ne tik normalu, bet ir atsibodę.
Valstiečių partijos kandidatą į eurokomisarus Virginijų Sinkevičių Briuselyje užsipuola valstiečių partijos europarlamentaras Stasys Jakeliūnas. Visiškai normalu.
Visų pirma, sugrįžtantis bardakas primena mums apie asmeninės iniciatyvos reikšmę. Lietuvoje visi, kas gali, siekia kurti asmeninę gerovę ir nešti sau naudą. Kasdien stipriname savo pačių nepriklausomybę ir suverenumą, plečiame savo socialinės įtakos ribas ir net savo fizinę erdvę – savo teritoriją.
Nesuprantu pasipiktinimo veiksmais Kauno mero, kuris nori prisijungti vertingas Kauno rajono teritorijas. Juk visi taip daro, kai aplink tvyro bardakas.
Naujausias pavyzdys praėjusią savaitę paaiškėjo Panevėžyje. Susiginčijus žemės sklypų savininkams pradėtas Nacionalinės žemės tarnybos tyrimas ir nustatyta, kad aštuonių namų savininkai Pušyno gatvėje yra „draugiškai“ pratęsę savo sklypų ribas ir užsitvėrę po plotelį valstybės žemės.
Kai kurie iš šių žmonių žurnalistams tvirtino, kad užtvertą žemę jie patys prižiūri geriau negu valstybė. Tame yra tiesos.
Asmeninė iniciatyva labai savanaudiška, bet negalima paneigti, kad ji kuria aplinkiniams regimą pažangą ir švarą. Tai nuolat liudija Kėdainių, Druskininkų, Naisių, o dabar – ir Kauno gyventojai bei lankytojai.
Iki šiol į drumzlinus Lietuvos vandenis dažniausiai užklysdavo rykliai iš Rusijos. Čia jie, pavyzdžiui, įkurdavo dujų prekybos tarpininkavimu ir kitokiais įdomiais verslais besiverčiančias įmones, kurių pelnas tapdavo svarbia parama tam tikriems Lietuvos politikams.
Taip Rusija pastiprindavo tas Lietuvos verslininkų ir politikų asmenines iniciatyvas, kurios kokiu nors būdu galėdavo duoti Rusijai naudos. Tikriausiai tai daro iki šiol.
Bet paskutiniu metu vis daugėja žinių, kad lietuvių asmeninėmis iniciatyvomis gana sėkmingai manipuliuoja ir Kinija. Rezultatas jau gana akivaizdus: Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu tokia pat dviprasmiška ir nenuosekli kaip ir Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu.
Visuomenės paviršiuje Kinija dažnai matoma kaip įtartina šalis, Vilniaus savivaldybė nenori teptis rankų jos 70-mečio minėjimais, o keletas konservatyvių pažiūrų politikų iš paskutiniųjų protestuoja remdami Hong Kongo laisvę.
Bet tuo pat metu Lietuvos susisiekimo ministras Baltarusijoje ragina kolegas nesėdėti vieniems prie suskilusios geldos – verčiau drauge valgyti gardų tortą. Iš visko sprendžiant gardų transporto tortą baltarusiams ir lietuviams artimiausiu metu iškeps būtent Kinija, žadanti mums visiems svarbų vaidmenį Šilko kelyje.
Taigi, kol tveria bardakas, tol suinteresuotos užsienio valstybės atranda Lietuvoje svarbių žmonių, kurių asmeninę iniciatyvą galima nukreipti reikiama kryptimi pasiūlius tortą ar dar ką nors gardaus. Tai taip pat visiškai normalu.
Tik kažkodėl tie visi normalūs dalykai į juos atidžiau įsižiūrintiems žmonėms sukelia nenormalią vidinę įtampą. „Kas įvyks pirmiau: susitvarkysime savo bardaką ar iš naujo prarasime nepriklausomybę?“ – kažkaip savaime išsikėlę šį klausimą pasijuntame einą lenktynių su laiku ir nebežinome, ko griebtis.
Manau, kad svarbiausia – neprarasti humoro jausmo ir nepasiduoti radikalioms tvarkos įvedimo pagundoms. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, lenktynėse su laiku greiti sprendimai dažniausiai nepadeda.