LLRA įtaka Lietuvoje ir toliau auga – štai kokį svarbų faktą liudija „naujoji“ koalicijos sutartis. Visos kalbos apie LLRA „atgyvenimą“, pačios partijos ar jos vadovo Valdemaro Tomaševskio marginalumą yra neišsipildžiusiais lūkesčiais grįstos išvados – vadinamasis wishful thinking.
Šalta skaičių logika, deja, piešia visai kitą vaizdą. 1999 m., kai V. Tomaševskis išrinktas LLRA pirmininku, tai buvo iš esmės Vilniaus rajono politinė organizacija.
2000 m. jai pavyko laimėti 2 Seimo narių mandatus. 2008 m. LLRA įgijo 3 Seimo narius, o 2009 m. papildė savo pergalių sąrašą ir europarlamentaro postu, kurį išlaikė iki šiol. 2012–2016 m. kadencijos Seime jau dirbo 8 LLRA parlamentarai ir kurį laiką – vienas ministras.
Šiandien, lietuvišką 2019 m. vasarą, LLRA ministrų jau du. Vienas iš jų vadovaus kertiniam valstybės elementui – Vidaus reikalų ministerijai.
Taigi, tai labai stabilus, galima sakyti – organiškas politinės partijos augimas. Jį įžvelgus peršasi ir kita išvada, kurią verta atvirai pripažinti ir paskelbti.
V. Tomaševskis yra tikras politinis lyderis. Jo iš pažiūros nerangi ir netašyta išvaizda daugiau nebeturėtų nieko apgauti. Jei lyderiu laikysime sėkmingą žmogų, kuris sutelkia aplink save kitus sėkmingus žmones, tai V. Tomaševskis šį darbą daro net labai gerai.
Galbūt jis savo grubia natūra atstumia Lietuvos lenkų intelektualus, bet tikra politine ambicija pasižymintys tos aplinkos žmonės nenustoja telktis apie vadą.
Dar daugiau, V. Tomaševskio aplinkos žmonės dažnai kompensuoja savo lyderio trūkumus ir silpnybes.
Puikūs pavyzdžiai – Rita Tamašunienė ir Renata Cytacka. Priešingai nei V. Tomaševskis, šios moterys nėra savamokslės politikės. Abi – profesionaliai teoriškai ir praktiškai parengtos ir pasirengusios administratorės, kurios į savo karjerą sudėjo labai daug pastangų ir užsigrūdino sunkioje kovoje už valdžią ir pripažinimą.
Bent viena iš jų – R. Tamašunienė – viešumoje atrodo net geriau nei V. Tomaševskis. Neatsitiktinai V. Tomaševskiui nebuvo pagrindo jaudintis, kai iš ministro posto, o vėliau – ir politikos pasitraukė svarbiausias LLRA „kitoks lenkas“ Jaroslavas Neverovičius.
R. Tamašunienė tą pačią jaunosios kartos „kitokio lenko“ nišą užpildė labai greitai ir sėkmingai. Ji, kaip matyti, tokios progos laukė, buvo jai pasiruošusi. Ir paruošta – neabejotinai, paties V. Tomaševskio.
Trumpai tariant, V. Tomaševskis tikriausiai nėra Lietuvos lenkų Vytautas Landsbergis. Labiau panašu, kad V. Tomaševskis yra Lietuvos lenkų Dalia Grybauskaitė – lėtai, bet užtikrintai išaugęs politikas, kurio teisės į valdžią nė vienas jo priešininkas negali užginčyti. Net jei ne vienas norėtų.
Beje, V. Tomaševskis valdo dvigubai ilgiau negu D. Grybauskaitė – net du dešimtmečius. Nenuostabu, kad toks ilgas pajėgaus lyderio darbas duoda vaisių.
Šiandien LLRA yra tapusi integralia Lietuvos politinės sistemos dalimi. Tai vienintelė tautinių mažumų partija pasiekusi savo pirminio tikslo – politiškai atstovauti tautinę mažumą.
LLRA politikai jau senokai nebėra tik vietinės reikšmės mitingų ir piketų oratoriai. Bet tik šiandien pradedame pastebėti, kaip sklandžiai ir sėkmingai šie žmonės įsilieja į Lietuvos politinį elitą. Per savo auklėtinius V. Tomaševskis pasiekia tai, kas tikriausiai niekada iki galo nebepavyks jam pačiam.
Kol kas oficialiai nepatvirtinta, kad išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos komandoje dirbs J. Neverovičius. Bet greičiausiai tai tiesa.
Tai geras sprendimas – dar neteko sutikti J. Neverovičių pažįstančio ar kartu su juo dirbusio žmogaus, kuris suabejotų buvusio energetikos ministro profesionalumu ir kompetencija. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad J. Neverovičius yra LLRA medžio vaisius.
Lietuvos politikos stebėtojui svarbu suvokti, kad kartais labai įtemptai oponuojantys Lenkų diskusijų klubas ir LLRA tam tikra prasme ir papildo vienas kitą. Lenkų diskusijų klubas yra alternatyvus intelektualinis centras, kuris, tikėkimės, brėžia naujos Lietuvos lenkų politinės minties kontūrus.
Bet LLRA atstovauja Lietuvos lenkus politiškai, tautinė mažuma teikė ir tebeteikia V. Tomaševskio bendražygiams autentišką politinę galią.
Tai, švelniai tariant, nėra džiuginanti aplinkybė, jei atsižvelgsime į LLRA atvirai demonstruojamą palankumą ar net pataikavimą Lietuvai priešiškai Rusijos valdžiai. Visiems Lietuvos žmonėms būtų geriau, jei Lietuvos lenkų politinė pozicija keistųsi.
Bet greičiausiai ji keisis tik besikeičiant pačiai LLRA.