Ištrauka iš laidos:
Seimas priėmė kitų metų biudžetą. Neatsižvelgiant į visuotinius prašymus stabtelti bent savaitei ir pasitarti. Buldozeriu. Ką jau ką, o buldozerį valstiečiai vairuoti moka.
Valstybės biudžetas. Tai toks mistinis daiktas, kuris draudžia daugiau dalykų negu daktaras Veryga. Pavyzdžiui, galėtume turėti geresnį gyvenimą – biudžetas neleidžia. Galėtume turėti laimingus mokytojus – biudžetas neleidžia. Galėtume… Na, jūs supratote. Biudžete, na leisk tu mums ką nors.
Pirmas dalykas, kurį dar mokykloje išmokstame apie biudžetą: kad išleisti daugiau nei gauti yra blogai. Bet patekę į Seimą žmonės dažnai pamiršta, ką mokykloje mokėsi. Ar ne, Seimo pirmininke? Ir puola aiškintis ir aiškinti, kur išleisti pinigus.
Džiaugiamės, už Skvernelį, kuris sakosi mūru atstovėjęs už biudžetą, nes antraip čia būtų buvusios dvi raidės – p ir z. Atstovėjo Skvernelis, kaip stovi laisvė.
Visi turi savo atskirą nuomonę. Pagal vienus – tai geriausias biudžetas nuo Kleopatros laikų. Pagal kitus – blogiausias. Pagal trečius – labiausiai nepasikeitęs biudžetas nuo Kleopatros laikų.
Bet grįžkime prie biudžeto ir pamėginkim į jį pasižiūrėti skirtingų partijų akimis.
Opozicija žiūri maždaug taip, kaip literatūros kritikai žiūri į per dideles kančias pagimdytą populiarų romaną. Populiarų todėl, kad visokie priklausomi ir nepriklausomi ekspertai, bankų vyriausi ir jauniausi ekonomistai biudžetą santūriai bet gyrė.
Tai jau trečioji jaunojo autoriaus literatūrinė paraiška, matyti, kad tobulėja ir siužetas, ir dramaturginė linija, žodžiu, ši knygutė pati susiras kelią į skaitytojo širdutę.
Tai tikrai negalėjo patikti konservatoriams. Todėl pasipylė ugninga kritika: „fantasy“ žanro kičas, „popsūcha“, žodžiu, tikrai ne ta knyga, kuri gali pakeisti iki tol nieko neskaičiusios senmergės gyvenimą.
Didžiausias priekaištas, žinoma, kad biudžetas pristatomas kaip realistinė drama, o iš tikrųjų yra mokslinės fantastikos opera.
Ir čia labiausiai užkliūva tie trys šimtai milijonų eurų, kuriuos valstiečiai išėmė iš pajamų per mokesčių reformą.
Priminsime, kad valstiečiai pažadėjo, kad tie trys šimtai milijonų, o gal ir daugiau sugrįš ištraukus pinigus iš šešėlio, žmonėms daugiau vartojant, ir apskritai, pagyvėjus ekonomikai. Tai čia jau patiems spręsti, ar čia mokslinė fantastika, ar „fentezi“, ar siaubo žanras.
Įdomu tai, kad konservatoriai, kurie iš principo turėtų būti dešinieji, tai yra, džiaugtis tuo, kad daugiau pinigų lieka žmonių kišenėse, staiga pakeitė žanrą ir ėmė agituoti už didesnį viešąjį sektorių.
Anksčiau gal tik vienintelė Ingrida Šimonytė nuosekliai kartojo, kad iš pradžių reikia susitarti, kokius lūkesčius investuojame į viešąjį sektorių, o tada atitinkamai jį finansuoti.
Gi dabar apie tai kalba visi – nuo Gabrieliaus Landsbergio iki neįvardyto įtakingo konservatoriaus.
Baisiai įdomu stebėti, kai konservatoriai kaltina valstiečius neoliberalizmu ir prisisegę raudoną rožę atakuoja iš kairės. Atrodo tiek pat įdomiai, kaip tie žmonės, kurie paskaito Žiedų valdovą ir sako „faina knyga, bet jau labai nerealistiška“.
O kaip kita dešinės partija – liberalai? Partija. Liberalai.
Kęstutis Glaveckas sako, kad biudžetas gal ir nieko stambesniam verslui, tačiau nieko gero smulkiam. Tarp kitko, Glaveckas pasiūlė gerą alternatyvą, kaip islamo šalys sukasi be akcizo mokesčio. Gal ir mums pagalvot reikia.
Eugenijus Gentvilas sako, kad mokesčių reforma yra liuks, tačiau ją darko tokios išimtys kaip vaiko pinigai, kūdikio kraitelės ir kitokie pampersai, išlaidas kuriems bus galima susigrąžinti iš Gyventojo pajamų mokesčio.
Žodžiu, bendras įspūdis yra toks, kad dešinioji opozicija šiaip būtų visai nieko prieš pasisavinti šio romano autorystę, bet kadangi jį parašė kitas, tai dabar stengiasi rasti vietas, kurios jį daro neskaitomu. Ir „Goodreadsuose“ deda vieną žvaigždutę.
O kaip 2019-tų biudžetas Seimo kairiesiems?
Įspūdžiai skirtingi. Socdarbiečiai, tie kur senieji Kirkilo bebrai plius Živiliukas, yra valstiečių koalicijos partneriai. Kaip ir priklauso, jie visi balsavo už biudžetą. Likę socdemai, tie kur Palucko, yra opozicijoje, tai visi iki vieno balsavo prieš.
Trekšt, trekšt – kas čia skyla? Visos socialdemokratiškosios vertybės, Stepono Kairio idėjos, „flashmobai“, sąskrydžiai prie ežeriuko, dainuškos ir rūpestis paprastu žmogumi padėtas į šalį, vyksta „realpolitik“. Apskritai, paskutiniai trys dalykai dėl kurių vis dar gali sutarti Lietuvos socdemai yra amžina meilė Brazauskui, kad Landsbergis drykstelėjo per kolūkius ir kad abiejų partijų pavadinime yra LSD.
Opozicijos socdemas Juozas „auksinis šaukštas“ Olekas sako, kad biudžetas nesprendžia esminių problemų: pajamų ir socialinės atskirties, ignoruoja viešąjį sektorių. Nuo praeitos krizės apkarpytomis algomis gyvenantiems viešojo sektoriaus darbuotojams tebuvo pridėta vos po 1,7 euro. Nors ir tai pinigas. Šiais laikais už 1,7 euro gali nusipirkti 70 procentų kalafioro.
Socdemų kritikos susilaukė ir neapmokestintos tantjemos. Sklinda gandas, kad tantjemos liko neapmokestintos, kai paaiškėjo, kad nė vienas valstietis nežino kas yra tantjemos. Tantjemos yra įmonių vadovams išmokamas papildomas atlygis nuo bendrovės gauto pelno. Sveikinimai frakcijai, galit nedėkoti.
Žodžiu, skirtingi socdemai žiūri į biudžetą kaip pesimistas ir optimistas žiūri į tą pačią nepilną stiklinę gėrimo. Arba socdemų atveju – nepilną stikliuką. Viskas priklauso nuo pozicijos iš kurios į tą biudžetą žiūri. Šiuo atveju, iš valdžios pozicijos ar iš opozicijos.
Be to socdarbiečiams šiemet nepavyko pramušti valstybės pinigų partijos veiklos finansavimui. Įsivaizduojate, kaip sunku skirstyti milijonus ir milijardus, žinant, kad pats net tūkstančio negausi ir už vyną neturi kuo susimokėt.
Sklandė kalbos, kad socdarbiečiai net iškėlė ultimatumą valdantiesiems – suveikit finansavimą arba nebalsuosim už biudžetą.
Ir toks vieningas socdarbiečių pritarimas biudžetui rodo, kad buvo rastas kompromisas su valstiečiais ir kitais metais jie būtinai vėl bandys kažkaip prasimanyti taip trokštamą finansavimą partijai. Juk rinkimų metai.
Kiti koalicijos partneriai – Tvarkos ir teisingumo atstovai, taip pat vieningai balsavo už biudžetą. Ir tada garsiai džiūgavo: Pažadas įvykdytas! Malkos pigs! Pasirodo, čia buvo vienas pagrindinių Tvarkos ir teisingumo rinkimų pažadų. Medinė partija, mediniai ir tikslai.
Tuo tarpu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narių vienbalsis pritarimas biudžetui, taip pat nebuvo už dyką. Skrajučių meistrė Rita Tamašuniene už tai išprašė net 200 tūkst. eurų religinėms bendruomenėms ir maldos namams.
Galima tik pasveikinti valstiečius taip pigiai nusipirkus laisvą meilę pardavinėjančias partijas. Ir priminti, kad perkant pigią meilę kaip bonusą dažnai gaunate gonorėją.
Biudžetas priimtas. Ramybės linki Seimo pirmininkas. Sunkias dūmas dūmoja prezidentė, mokytojai jos prašo vetuoti. Kaip bus – pamatysim, ir mes, ir jauna mūsų demokratija gyvena žiauriai įdomiais laikais. Ačiū.
Laida rodyta praėjusią savaitę, kai prezidentė dar buvo nepasirašiusi biudžeto.