Akivaizdu, kad gyvename gana sudėtingu laikotarpiu, kai nėra paprasta „išsilaikyti balne“. Dar niekada taip greitai nesikeitė pasaulis, o technologinis progresas yra didžiulis iššūkis kiekvienai visuomenei, mūsiškė – ne išimtis. Tačiau juk niekas nekada nežadėjo, kad evoliucija bus lengvas ir paprastas kelias. Ir galiu jus tik patikinti – jį vis tiek teks nueiti.
Metų pradžia Kaunui prasidėjo skambiai. Garsiai pasauliui paskelbusiems „Mes išaugom!“, šiomis dienomis 2022 metų Europos kultūros sostinės titulo nešėjams tenka gerokai susigūžti. Galvoju, o visgi iš ko mes, kauniečiai, tikėjomės išaugę? Iš spekuliantų miesto titulo, iš „fifų“ ir treninginių madų, iš „talkučkių“, „blato“, kyšių ir „banditiškų poniatkių“, kai tiesa yra to, kuris su didesniu automobiliu, kapšu pinigų ar bent labiau pripūstu „raumeniu“? Atkreipsiu dėmesį, kad moderniame technologijų pasaulyje šie atributai nebeveikia. Tačiau panašu, jog tebeveikia Kaune.
Kai vienas žmogus gali nuspręsti, kaip gyventi likusiems. Kieme, mieste, valstybėje.
„Tai kas iš tiesų vyksta Kaune?“ – klausia manęs draugai iš kitų miestų. „Evoliucija“, – atsakau paprastai. Nes nepakanka paskelbti viešai, kad IŠAUGAI, išaugti reikia iš tiesų. Ir ne tik ūgiu, dydžiu, bet ir protu. Suaugusio žmogaus protu.
Praėjusią savaitę kilęs ažiotažas dėl miesto savivaldybės draudimo jaunimo festivalio „PER_KŪNIJA“ metu Vienybės aikštėje organizuoti diskusiją, į kurią būtų įtraukta LGBTQ+ bendruomenė, bent man neparodė nieko naujo. Juk vos prieš keletą savaičių miesto savivaldybė jau trečią kartą neišdavė leidimo Laisvės alėjoje žygiuoti vaivorykštės eitynėms. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis šį Kauno savivaldybės sprendimą viešai pavadino gėdingu bei prilygino Baltarusijos taktikai, kai protestuotojams prieš autoritarinį režimą nebuvo leidžiama rinktis daugelyje miestų gatvių dėl „remontuojamų aikščių“, „dažomų suoliukų“ ir „asfaltuojamų gatvių“.
Panašiai argumentavo ir leidimo žygiuoti laisvos šalies laisviems piliečiams laisvame mieste neišdavusi Kauno savivaldybė: Vilniaus gatvė bus pradėta rekonstruoti, Laisvės alėja – dar neužbaigta. Nejuokinkit voverių, mielieji.
Neišaugo mano Kaunas. Iš fobijų, baimių, „vienos tiesos“ ir „vieno Dievo“, o ir „vieno caro“ temos. Ir visai nesvarbu, kad tuo pasipiktino, kas galėjo. Ir nepasipiktino, kas negalėjo. Pripažinkim, vien pasipiktinimais neaugama.
Taip, gaila, Kaunas – Europos kultūros sostinė prarado kelis ambasadorius, kurie pasitraukė iš projekto jam itin sudėtingu metu, lyg kariūnai, pareiškę, kad nejos ne ant tų arklių, nors arklius užsakinėjo visai kiti. Apie sprendimą trauktis, jei diskusija LGBTQ+ bendruomenei aktualia tema visgi neįvyks, pareiškė šio projekto vadovė ir tikroji siela Virginija Vitkienė. Ir nors jai palaikymą išreiškė daugybė į šį projektą įsitraukusių asmenybių, taip pat ir ištikimų projekto ambasadorių, tokių kaip Bella Shirin, Ignas Maldžiūnas ir kiti.
Pirmadienio rytą paramą KEKS2022 komandai išreiškė ir kaunietis Kultūros ministras, buvęs Visvaldo Matijošaičio komandos narys, Simonas Kairys. Mes vis dar nežinome, ar projektas neliks be galvos ir tikrojo lyderio, be kurio Kaune, akivaizdžiai, Europos kitąmet bus mažiau.
Skaitau visus kauniečių komentarus. Taip pat ir tų, kurie rašo apie iš vaikų pavogtą vaivorykštę, apie grėsmes šeimos vertybėms, vaikų auklėjimui ir galiausiai – dėl LGBTQ+ laisvių kilsiančią Pasaulio pabaigą. Tiesą sakant, Apokalipsės grėsmių eskalacija visose civilizacijose buvo esminiu bažnyčios ir politikų ginklu. Nes pačiam imti gyvenimą į savo rankas reikia gerokai daugiau pastangų nei apkaltinti kitą, tau neva gerai gyventi neleidžiantį.
Kartą, Antrojo pasaulinio karo metais, dėl visų pasaulio blogybių jau buvo apkaltinti žydai. Visi žinome, kuo tai baigėsi. Kaltųjų paieškos visada baigiasi panašiai. Tik mastai būna skirtingi.
Esu įsitikinusi, kad tikrai ne LGBTQ+ bendruomenė ir jos poreikius suprantantys bei palaikantys kalti dėl šeimos instituto trapumo, o tik mes patys, kiekvienas asmeniškai, kuriantys arba nekuriantys tvirtų ir tvarių ryšių su savo sutuoktiniais, vaikais, tėvais. Kasdien, nuosekliai, meilėje.
Užuot lieję pyktį ir ieškoję kaltų, jau šiandien pagalvokim, ką kiekvienas galime padaryti, kad asmeniniai santykiai su artimu savo būtų geresni.
Kviečiu, užuot pramušinėję sienas ir dangų, giliai atsikvėpkim ir su dar didesne jėga dirbkime tam, kad mūsų miestas ir jo žmonės iš tiesų išaugtų. Kartais tam prireikia tiesiog daugiau laiko ir atkaklių pastangų. Juk ir ant laužo sudeginta Žana d’Ark tik po mirties buvo reabilituota, jos paaukojimas prancūzams amžiams tapo vienybės ir pasipriešinimo vergovei simboliu.
Klausimas tik, ką Kaune teks aukot ant laužo, tikiuosi – ne kultūrą.