B.Sabatauskaitė. Vilniaus savivaldybė neturi teisės visų eisenų siųsti į Upės gatvę

Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė nuo šių metų sausio visus (ar tik tam tikras grupes išskirtinai), norinčius įgyventi savo teisę į susirinkimus, siųsti į Upės gatvę. Objektyvias teisines tokio savivaldybės elgesio priežastis nurodyti sunku. Vilniaus miesto savivaldybė jau pralaimėjo ne vieną bylą dėl susirinkimų teisės ribojimo, o vieną kartą tokia byla netgi pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Čia svarbu panagrinėti keletą aspektų. Europos žmogaus teisių teismas nustato, kad susirinkimų laisvės ribojimas turi būti teisėtas, proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje, taigi yra svarbus susirinkimų formos, vietos ir laiko nustatymas. Ar savivaldybė gali apriboti susirinkimų laisvę dėl kitų priežasčių, nei įvardintos įstatyme, ar pavojus saugumui gali būti priežastimi neleisti rinktis taikaus susirinkimo organizatoriams?

Susirinkimo vieta

Vilniaus miesto savivaldybė dviems nevyriausybinėms organizacijoms pasiūlė eisenas organizuoti Upės gatvėje. Tokių sprendimų priežastys nurodomos remiantis Vilniaus m. savivaldybės tarybos patvirtintomis Tvarkymo ir švaros taisyklėmis. Taisyklėse nėra nurodoma, kad Upės gatvėje turėtų vykti visi renginiai, tačiau ir Lietuvos gėjų lygai, ir Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai buvo pasiūlyta eitynes rengti būtent ten. Teisingumo vardan reikia paminėti, kad jokiu būdu nelyginu šių dviejų eitynių, jų tikslai skiriasi. Šiame straipsnyje norisi aptarti teisines susirinkimų laisvės ribojimo priežastis, analizuojant šiuos du atvejus.

Pirmiausiai, reikėtų pabrėžti, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi teisės siųsti susirinkimų organizatorių į vieną savo pačių nustatytą gatvę be rimtų teisinių priežasčių ir apriboti pirmiausiai LR Konstitucijoje įtvirtintos susirinkimų laisvės, kurios įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Susirinkimų įstatymas. Visiems žinoma, kad savivaldybės tarybos priimta tvarka, turi atitikti LR Konstitucijos ir įstatymo nuostatas.

Susirinkimų įstatyme aiškiai išvardinti reikalavimai susirinkimų vietai: „susirinkimai ar pavienio asmens akcija gali vykti viešosiose vietose, gyvenamųjų vietovių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose ir bendrojo naudojimo pastatuose“. Įstatymas taip pat nustato baigtinį vietų sąrašą, kur negali vykti susirinkimai ir dėl kokių priežasčių. Tai apribojimai rinktis arčiau nei 75 m iki LR Seimo, LR Prezidentūros ir LR Vyriausybės, 25 m – iki kitų valstybės įstaigų. Įstatyme taip pat išvardinta kokiuose pastatuose negalima rinktis.

Ar gali savivaldybė siūlyti kitą vietą susirinkimų organizatoriams ir nustatyti nuolatinę susirinkimų vietą?

Reikėtų atkreipti dėmesį į teisminę praktiką, o dėl susirinkimų vietos yra gana plačiai pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LRKT).

LRKT dar 2000 m. yra pasisakęs dėl Susirinkimų įstatymo nuostatos, kurioje buvo įtvirtinta savivaldybių teisė nustatyti nuolatines susirinkimų vietas. LRKT nutarime išaiškinta, kad „pagal Įstatymą susirinkimai gali būti organizuojami: pirma, savivaldybių nustatytose nuolatinėse vietose, kuriose organizuojant susirinkimus nereikia iš anksto įvertinti, ar nebus pažeistas LR Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitų asmenų teisės ir laisvės, ir, antra, kitose vietose, kuriose organizuojant susirinkimus kiekvieną kartą reikia įvertinti, ar nebus pažeisti paminėti LR Konstitucijos reikalavimai. Kurią iš šių dviejų alternatyvų pasirinkti, sprendžia patys susirinkimo organizatoriai.“

Ką tai reiškia paprastais žodžiais? Paskutiniais, pagarsėjusiais atvejais, susirinkimo organizatoriai pasirinko antrąją alternatyvą – t.y. kitą vietą, todėl liko įvertinti, ar nebus pažeisti kiti LR Konstitucijos reikalavimai.

LRKT taip pat pasisakė, kad „Nuolatinių susirinkimų vietų ar patalpų nustatymas supaprastina susirinkimų organizavimo tvarką, bet susirinkimų organizatoriai jokiu būdu nėra įpareigojami rengti susirinkimus tik šiose vietose ar patalpose, o savivaldybė neturi teisės reikalauti, kad susirinkimai būtų organizuojami tik jos nustatytose nuolatinėse vietose.“
Dėl aiškumo turėčiau išnagrinėti abu paskutiniu metu pateiktus prašymus rengti eitynes Gedimino prospekte. Lietuvos gėjų lyga paprašė leidimo rengti „Eitynes už lygybę“ Gedimino prospekte liepos 27-ąją dieną. Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga paprašė leidimo rengti savo tradicinę eiseną Kovo 11-ąją. Atvejai skirtingi (kodėl – aptariama toliau), jiems taikomas teisinis reguliavimas skirtingas, taip pat skirtingos priežastys, dėl ko organizatoriams nepavyko suderinti susirinkimo vietos todėl aptarsiu juos atskirai.

Lietuvos gėjų lygos organizuojamos „Eitynės už lygybę“

Lietuvos gėjų lyga pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybei organizuoti „Eitynes už lygybę“ š.m. liepos 27 d. Ši diena yra šeštadienis, jos metu nevyksta jokia valstybinė šventė, tam laikui pirmiau nėra prašymo pateikę jokie kiti susirinkimų organizatoriai, susirinkimo laikas patenka į Susirinkimo įstatymo nustatytus rėmus.

Savivaldybė ragino organizatorius rengti eitynes Upės gatvėje arba organizuoti kitokio pobūdžio renginį Lukiškių aikštėje. Nurodomi argumentai: vykstant eitynėms Gedimino prospektu, negalėtų veikti ten esančios parduotuvės ir kavinės, turėtų būti stabdomas viešojo transporto eismas, sunkiau užtikrinti eitynių dalyvių saugumą dėl ten esančių daugiaaukščių pastatų, pro kurių langus galimos įvairios provokacijos.

Toliau aptariamas saugumo argumentas, kadangi likę – yra antraeiliai: Gedimino prospekte nuolat vyksta įvairios eisenos, šventės, mugės ir panašiai.

Birutė Sabatauskaitė

Abiejų eitynių organizatoriams turėtų būti užtikrinta jų teisė į susirinkimų laisvę, kuri apima teisę ją organizuoti Gedimino prospekte, o esant būtinybei siūlyti alternatyvią vietą, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų nurodyti konkrečias ir teisės aktais remiantis pagrįstas priežastis.

Susirinkimo saugumas ir valstybės pozityviosios pareigos užtikrinti asmenų teisę į susirinkimų laisvę

Savivaldybė detaliai nenurodo, kodėl neįmanoma užtikrinti eisenos dalyvių saugumo Gedimino prospekte. Jeigu yra baiminamasi dėl asmenų, prieštaraujančių „Eitynių prieš lygybei“ rengimui, veiksmų, savivaldybė turėtų nurodyti konkrečiai, kokia informacija verčia sunerimti, kokia grėsmė kyla ir iš kur yra tokia informacija. Norisi priminti, kad 2010 m. policijos atstovai sakė galintys užtikrinti eisenos dalyvių saugumą, tačiau savivaldybė vis tiek nenorėjo išduoti pažymėjimo „Baltic pride“ organizatoriams. Dėl to jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad priimdama tam tikrą sprendimą savivaldybė „neturėjo teisėto pagrindo abejoti Viešosios tvarkos valdybos pateikta operatyvine informacija, plačiau neanalizuodami šių duomenų turinio, jų svarumo ir pakankamumo, kyla abejonių dėl grėsmės faktinio pagrindimo pakankamumo“.

Europos žmogaus teisių teismas nurodo, kad „susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jais skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams; susirinkimo dalyviai turi turėti galimybę surengti susirinkimą be baimės, kad patirs oponentų fizinį smurtą; ši baimė gali atgrasinti asociacijas ir kitas grupes, palaikančias bendras idėjas ar interesus, nuo atviro nuomonių reiškimo dėl kontraversiškų klausimų, veikiančių visuomenę <...>. Demokratinėje valstybėje teisė į kontra-demonstraciją negali suvaržyti teisės į susirinkimų laisvę“ (Plattform „Ärzte für das Leben“ v. Austrija, Nr. 10126/82, 1988 m. birželio 22 d., par. 32, Alekseyev v. Rusija, Nr. 4916/07, 25924/08 ir 14599/09, par. 73, ir kt.).

Taigi šiuo atveju, pasak EŽTT išaiškinimo, saugumas neturėtų būti priežastis uždrausti taikią susirinkimų laisvę tiems asmenims, kurių taikus susirinkimas pavojaus visuomenės saugumui nesukelia, o valstybė tokiu atveju turi pozityvias pareigas imtis visų įmanomų priemonių saugumui užtikrinti.

Be to, 2010 m. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. AS822-339/2010) pasisakė, „kad viešojo intereso – visuomenės saugumo – gynimas, nepateikiant svarių duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie neigiamus padarinius, jų mastą numatytu laiku įvykus eitynėms, bei apie tai, kad valstybė nėra tinkamai pasirengusi įvykdyti savo pozityviųjų pareigų užtikrinti eitynių dalyvių apsaugą numatomo taikaus susirinkimo metu, yra laikomas neteisėtu susirinkimo laisvės apribojimu“.

Taigi savivaldybė turi teisę siūlyti kitą susirinkimo vietą, tačiau organizatoriui Gedimino prospektas šiuo atveju yra esminė vieta, kurią pasirinkdamas nori akivaizdžiai atkreipti dėmesį į seksualinių mažumų teises Lietuvoje ir nesant objektyvių priežasčių perkelti „Eitynes už lygybę“ į kitą vietą, savivaldybė neturi teisės neišduoti pažymėjimo.

Kovo 11 d. ir galimybės organizuoti šią eiseną

Iš žiniasklaidoje pasirodžiusių naujienų, susirinkimo organizatoriams derinant privalomas sąlygas, t.y. susirinkimo vietą, laiką ir saugumo klausimus, iškilo klausimų dėl eisenos vietos. Vilniaus miesto savivaldybė Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai neleido organizuoti eisenos Gedimino prospekte ir pasiūlė ją organizuoti Upės gatvėje.

Valstybinių švenčių metu organizuojamiems susirinkimams taikomas kitoks teisinis reguliavimas, pirmenybė teikiama valstybės ar savivaldybės organizuojamiems renginiams. Dėl to Vilniaus miesto savivaldybė, gali siūlyti alternatyvią vietą. Dėl teisinio aiškumo reikėtų paminėti, kad šiuo atveju savivaldybė aiškiai neįvardijo, kokie renginiai yra organizuojami tą dieną ir nesiūlė kito laiko, kuris nebūtų užimtas. Savivaldybė taikydama susirinkimų laisvės apribojimą, turėtų pateikti aiškius argumentus, t.y. kokie renginiai vyksta tą dieną, kadangi turi būti aiškiai argumentuotas „ribojimo būtinumas demokratinėje visuomenėje“.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, valstybinių švenčių dienomis, savivaldybė turi teisę siūlyti alternatyvią vietą tais atvejais, kai dėl didelės renginių gausos neturi galimybių užtikrinti viešosios tvarkos eitynių metu. Tokį išaiškinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė po to, kai 2009 metų Žmogaus teisių stebėjimo institutui nebuvo leista organizuoti eisenos: “dėl 2009 m. kovo 11 d. vyksiančių renginių gausos policija neturės galimybių tinkamai užtikrinti viešąją tvarką eitynių, kurios gali sukelti grėsmę viešajam saugumui, metu. <...> pasirinkta renginio data gali būti susijusi su valstybei objektyviai nepakeliamos naštos uždėjimu <...>. Vis dėlto konkrečioje byloje teisėjų kolegija kasatoriaus pasirinktos datos nelaiko „kvalifikuojančiu“ veiksniu, pateisinančiu susirinkimų laisvės ribojimą, ir pažymi, kad kompetentingų valdžios institucijų pasisakymai dėl to, kad policija dėl renginių gausos neturės galimybių tinkamai užtikrinti viešąją tvarką eitynių metu, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti detalesne analize, įvairių galimybių vertinimu (pvz., kitos renginio vietos apsvarstymu ir pan.”

Kita priežastis, dėl kurios Vilniaus miesto savivaldybė galėtų neišduoti pažymėjimo yra galima įstatymams prieštaraujanti veikla eisenos metu, pvz. dažnai žiniasklaidoje minimas nacistinės simbolikos naudojimas. Tačiau tam turi būti gauta aiški informacija arba anksčiau buvę atvejų, tyrimų to paties organizatoriaus rengtų eisenų metu. 2011, 2012 metais buvo pastebėta, kad eitynių metu buvo naudota galimai įstatymams prieštaraujanti modifikuota nacistinės Vokietijos simbolika, naudoti užrašai „white power“, tačiau tyrimų dėl to pradėta nebuvo. Tad tvirtinti oficialiai, kad yra rizika, jog eisenos metu pažeidinėjamas įstatymas, būtų sunku dėl įstatymų sisteminio netaikymo ar diferencijuoto taikymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs dėl modifikuotų svastikų naudojimo (sprendimas Nr. N62-1318/2011): „tokiems simboliams priskirti ne tik oficialūs nacistinės Vokietijos, SSRS, Lietuvos SSR bei nacistinių ar komunistinių organizacijų atributai, bet ir pastarųjų modifikacijos“.

Vilniaus gatvės priklauso žmonėms, ne Vilniaus miesto savivaldybei

Nuolat girdime diskusijas apie leidimų išdavimą susirinkimams. Norisi pabrėžti, kad teisė į susirinkimų laisvę realizuojama pareikštine tvarka, kaip nurodyta Susirinkimų įstatyme: „Susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių“. Tada susirinkimas suderinamas dalyvaujant savivaldybės administracijos direktoriui ar įgaliotam asmeniui, susirinkimo organizatoriams ir policijos atstovui, savivaldybė išduoda pažymėjimą.
Bet koks susirinkimų laisvės ribojimas turi būti „būtinas demokratinėje visuomenėje“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad savivaldybė atsisakydama „išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju taikių susirinkimų laisvės apribojimas buvo pateisinamas ir proporcingas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintus šios teisės ribojimo pagrindus.“
„Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad jei kiekviena įtampos ir karšto oponuojančių grupių nuomonių apsikeitimo demonstracijos metu tikimybė duotų pagrindą ją uždrausti, iš visuomenės būtų atimta galimybė išklausyti skirtingas nuomones bet kuriuo klausimu, kuris pažeidžia daugumos nuomonės jautrumą (žr., be kita ko, Stankov ir United Macedonian Organisation Ilinden v. Bulgarija, nos. 29221/95 ir 29225/95, par. 107, ECHR 2001-IX, taip pat Alekseyev v. Russija, par. 77)“.

Norisi tikėtis, kad visi aukščiau išvardinti teisiniai argumentai yra privalomi visoms valstybinės valdžios institucijoms ir žmonėms, Vilniaus miesto savivaldybei ir susirinkimų organizatoriams taip pat.

Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės taikoma praktika kai kurioms grupėms siūlyti alternatyvias susirinkimų vietas, neatskleidžiant tikrųjų motyvų, yra nepagrįsta ir neteisėta. Iš esmės, tokį įstatymo taikymą galima būtų pripažinti netgi diskriminaciniu. Todėl abiejų eitynių organizatoriams turėtų būti užtikrinta jų teisė į susirinkimų laisvę, kuri apima teisę ją organizuoti Gedimino prospekte, o esant būtinybei siūlyti alternatyvią vietą, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų nurodyti konkrečias ir teisės aktais remiantis pagrįstas priežastis. Jeigu yra informacijos dėl to, kad eitynių metu gali būti pažeisti įstatymai, kilti grėsmė viešajai tvarkai ar saugumui, tai reikėtų imtis atitinkamų veiksmų galimų pažeidėjų atžvilgiu.