Kęstutis Mažeika, 2019 m. pavasarį perėmęs vadovavimą Aplinkos ministerijai iš LVŽS medžiotojams bei medienos pramonei neįtikusio Kęstučio Navicko, nacionalinių ir regioninių parkų darbuotojų ir aplinkosaugos aktyvistų buvo sutiktas be ypatingo entuziazmo. Netrukus paaiškėjo, kad jų nuogąstavimai buvo pagrįsti – ministerija sustabdė Punios šilo rezervato išplėtimo projektą, o gamtininkai, įpratę viešai sakyti su ministerija nesuderiną nuomonę, vis dažniau užsimindavo sulaukiantys valdžios spaudimo.
Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis, išdrįsęs pasipiktinti Aplinkos ministerijos vadovybės sprendimu keisti Žuvinto biosferos rezervato nuostatus, išplečiant galimybes saugomoje teritorijoje užsiimti žvejyba, sulaukė tarnybinio patikrinimo. O kai įdėmiai ieškai prie ko prisikabinti, rasti netikslumų dokumentuose visada pavyks. Rado, kaip teigia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis, tai, kas „yra susiję su tam tikrų teisinių dokumentų, vykdytų procesų teisėtumu ir yra išvada – tam tikrų sutarčių peržiūrėjimu“.
Nuo 2002-ųjų, kai žuvo tuometinis rezervato vadovas Vytautas Nedzinskas, Žuvintui vadovaujantis A. Pranaitis atleistas iš pareigų ir dirbs paprastu rezervato ekologu. Ir liks gyvu pavyzdžiu, kas nutinka, kai išdrįsti ginčytis su valdžia.
„Nėra nė vienos valstybės institucijos, kur kažkokių pažeidimų nebūtų, niekas nesugaudo visų priimamų tvarkų. O Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir pati turi konsultuoti. Akivaizdus gėdingas susidorojimas. Pranaitį išmetė iš darbo už medžioklių paviešinimą“, – komentavo šį atleidimą Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.
Prezidentas Gitanas Nausėda, penktadienį apsilankęs Žuvinto biosferos rezervate, išplatino pranešimą, kad šios unikalios Lietuvos vietovės išsaugojimas bus pirmas rimtas darbas būsimam aplinkos ministrui.
„Tokios teritorijos kaip Žuvintas yra visų mūsų didžiausias turtas, todėl privalome jas apsaugoti. Keisti saugomų teritorijų režimą rimtai neįvertinus poveikio ekosistemoms – neatsakinga ir žalinga“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas kalbėjo, kad būsimam aplinkos ministrui teks uždavinys grįžti prie Žuvinto biosferos rezervato apsaugos klausimo ir pasirūpinti, kad būtų atšauktas Vyriausybės nutarimas, išplečiantis žvejybos galimybes Žuvinte, taip pat aiškiai reglamentuotos nuostatos dėl medžioklės draudimo saugomose teritorijose.
Naujosios premjerės Ingridos Šimonytės paskelbtame kandidatų į ministrus sąraše Aplinkos ministerija atitenka Liberalų sąjūdžio atstovui Simonui Gentvilui. Dar iki viešo kandidatų paskelbimo kai kurie gamtosaugos aktyvistai, nesėkmingai dalyvavę Seimo rinkimuose, rinko parašus po peticija, raginančia neskirti S. Gentvilo aplinkos ministru ir išvis nepatikėti šios ministerijos liberalams. Kritikams užkliuvo liberalo įrašai socialiniuose tinkluose apie neva nepakankamai greitai kertamus miškus.
Pats S. Gentvilas, jeigu jam pavyks gauti Prezidento palaiminimą, žada dar iki Kalėdų teisiškai apsaugoti visus bioįvairovei svarbius valstybinius miškus.
„Saugomos teritorijos turi būti saugomos. Tai visų mūsų lūkestis nuo Labanoro, Šimonių iki Punios šilo girios. Ūkinė veikla turi būti mažinama, privati nuosavybė išperkama su tam numatytu dešimtmečio planu ir tinkamu finansavimu“, – teigia kandidatas į ministrus.
Keisti K. Mažeikos laikų požiūrį į gamtosaugą žada ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė, TS-LKD atstovė Aistė Gedvilienė. Valdančiosios daugumos politikai siūlo ieškoti nacionalinio susitarimo dėl saugomų teritorijų ir ūkinių miškų, bet suderinti radikalių medžių bei vilkų gynėjų, 5Gfobų, tikrų gamtininkų, miškų savininkų, ūkininkų, medžiotojų, žvejų ir medienos pramonės interesus bus sudėtingiau, negu parašyti Vyriausybės programos aplinkosaugos skirsnį. Ar tai netaps neįmanoma misija, priklausys nuo visų šių grupių sugebėjimo bei noro girdėti ne tik save.
Būtent šioje srityje susipriešinimas pasiekęs tokį lygį, kad susikalbėti neišvadinant vieniems kitų planetos naikintojais ar su medžiais kalbančiais bepročiais beveik neįmanoma. Vieni nori sengirėmis paversti ne tik saugomas teritorijas, bet ir kiekvieną tarp ariamų laukų įsiterpusį miškelį, o kiti paversti medienos plantacijomis net draustinius. Medžiotojai puikiai išmoko graudinti visuomenę vilkų papjautų avyčių vaizdais, o aplinkosaugos aktyvistai juos vadina žudikais iki alkūnių kruvinomis rankomis ir norėtų visiškai atimti iš jų šautuvus, palikdami gamtai galimybę pačiai susireguliuoti žvėrių skaičių.
Turbūt pirmą kartą per tris mūsų valstybės gyvavimo dešimtmečius Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje užteks politinės valios imtis spręsti įsisenėjusias aplinkosaugos problemas. Belieka tik ištverti, kol laikinieji galutinai taps buvusiais, ir imtis darbo.