Č. Iškauskas. Dar vienas giesmininkas iš Kremliaus ambonos

Jeigu buvę „platformininkai“ tikėtų į Dievą, tai sakytume: teatleidžia jiems Viešpats, nes jie nežinojo, ką daro. Pirma, užkietėję komunistai, ko gero, netiki nei į Dievą, nei į velnią, antra, jie žinojo, ką daro. O darė jie nusikaltimą prieš Lietuvos valstybę ir tautą, už kurį reikia atsakyti.

Išvaduotojai įsitvirtina Lietuvoje

Nebūčiau grįžęs prie Sausio 13-osios temos, jei ne buvę Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, kurių dauguma nukaršę ir gaunantys solidžias savo globėjų pensijas, dabar vėl pragydo senais gergždžiančiais balsais, taukšdami nesąmones apie įvykius prieš ketvirtį amžiaus ir pildami pamazgas ant Lietuvos. Vienas tokių – įtariamasis Sausio 13-osios byloje Vladislavas Švedas (rus. Владислaв Николаевич Швед), kaip ekspertas dalyvavęs Rusijos televizijos laidoje ir užsipuolęs Lietuvos prezidentę, kad ji nieko nelaukdama atsisakė dalyvauti Gegužės 9-osios iškilmėse Raudonojoje aikštėje, kai antai Barackas Obama galutinės nuomonės dar neišsakė, o Latvijos vadovas tarsis su visa ES...

V. Švedą vyresnieji prisimena kaip savo inteligentiška išvaizda iš partinės nomenklatūros mumijų išsiskiriantį komunistinį veikėją. Gimė jis Maskvoje 1944 m. liepos 1 d., bet jau trejų metų su tėvais mažasis kolonistas persikėlė į Vilnių. Tėvas Nikolajus Švedas buvo aukštas sovietinis karininkas. Kad jis buvo neeilinis, liudija ir tas faktas, jog buvo pakviestas stebėti garsaus karinio parado Maskvoje 1941 m. lapkričio 7 d.

Rusijoje jis susirado naują šeimininką. Ne bet ką, o patį Liberalų demokratų partijos lyderį Vladimirą Žirinovskį, kurio „dešiniąja ranka“ dirbo 8 metus.

Česlovas Iškauskas

Smulkesnių žinių apie okupacinę tėvo veiklą Lietuvoje neaptikau, nes 1948 m. jis mirė, palikęs sūnui priesaką – būti ištikimu okupacinės valdžios gynėju. Tik jis pats galėtų pasakyti, ar tėvas – partinis ar NKVD veikėjas – krito nuo pasipriešinimo pogrindžio kulkos, ar mirė sava mirtimi...

V. Švedo autobiografijoje rašoma, kad jau būdamas 15 metų pradėjo dirbti, 1967 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo Utenos elektros krosnių gamykloje (buvusioje Laboratorinių elektros krosnių gamykloje „Vienybė“, dabar AB „Umega“), paskui pradėjo partinę karjerą – nuo komjaunimo lyderio Utenoje ir respublikos komjaunimo vadovo iki LKP Vilniaus m. Spalio rajono komiteto pirmojo sekretoriaus ir pagaliau – iki LKP (TSKP, „ant platformos“) CK antrojo sekretoriaus. Už darbinio jaunimo auklėjimo metodikos parengimą jam įteikta Lietuvos SSR komjaunimo premija.

Partinė V. Švedo karjera užbuksavo tuomet, kai reikėjo pasirinkti – pasukti su savo bosu A. Brazausku, tai yra, savarankiška LKP ar likti „ant platformos“– ištikimu SSKP ideologu Lietuvoje. Nepaisant jo atviro pasipriešinimo Atgimimui, 1990 m. lapkritį Naujosios Vilnios rinkimų apygardoje Nr.21 jis išrenkamas į Aukščiausiąją Tarybą, bet nei metams nepraėjus jo, kaip nepriėmusio Lietuvos Respublikos pilietybės, įgaliojimai nutraukiami.

Ideologiniai prievaizdai

LKP CK II-asis sekretorius buvo viena svarbiausių ir įtakingiausių pareigybių sovietinėje Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo iš Maskvos atsiųstas, jokio ryšio su Lietuva neturintis ir lietuviškai nemokantis žmogus, turėjęs prižiūrėti respublikoje vykstančius procesus, raportavęs į Maskvą apie padėtį respublikoje. Visuomenėje šias pareigas užimantis žmogus būdavo vadinamas „generalgubernatoriumi“. Tai lyg aliuzija į caro gubernatorių „koriką“ Michailą Muravjovą, daug pasidarbavusį šiame krašte XIX antroje pusėje.

Antrieji sekretoriai į Lietuvą buvo siunčiami iškart po karo, tarp 12 tokių asmenų keletas buvo ir „savų“ – 1944 m. grįžo Vladas Niunka, 1953-1956 m. tas pareigas ėjo Kazimieras Liaudis ir Motiejus Šumauskas ir tik po trijų dešimtmečių, jau padvelkus Sąjūdžio vėjams, 1988 m. paskirtas Vladimiras Beriozovas.

Visi jie buvo skirtingi. Paskutinis „importuotas“ antrasis sekretorius – karelas Nikolajus Mitkinas, kuris sąjūdininkus atvirai vadino fašistais. Tai jo iniciatyva ir LKP CK I-ojo sekretoriaus Ringaudo Songailos pritarimu 1988 m. rugsėjo 28 d. prieš taikaus mitingo Vilniuje dalyvius buvo surengtas vadinamas „bananų balius“ – panaudoti specialūs SSRS vidaus kariuomenės daliniai. V. Beriozovas buvo pirmasis nuo 1956 m. ne iš Maskvos siųstas sekretorius. Šias pareigas jis ėjo iki LDDP
įkūrimo ir laikėsi šalia A. Brazausko.

Staigus šuolis „ant platformos“

V. Švedo paskyrimas antruoju sekretoriumi vyko pagal visas sovietinės nomenklatūros taisykles. Buvęs partinis propagandistas (beje, 1987–1989 m. būdamas Radijo ir televizijos komiteto pirmininku jis laikėsi gana nuosaikios pozicijos, leido kurtis Sąjūdžio grupėms) Juozas Kuolelis knygoje „Pro kalėjimo grotas“ rašė, kad blizgėte blizgančioje Operos ir baleto teatro salėje, kurioje vyko LKP XX suvažiavimas, visiems netikėtai V. Švedas pasiūlė M. Burokevičių pirmuoju sekretoriumi, o šis V. Švedą – antruoju...

Uolusis „ant SSKP platformos“ atsistojęs V. Švedas dar gerokai prieš nepriklausomybės atkūrimą nuolat informuodavo Maskvą apie neramią padėtį Lietuvoje, apie „nacionalistų“ siautėjimą ir bręstantį pavojų Lietuvai išeiti iš Sovietų Sąjungos. Vėliau jis apkaltins M. Gorbačiovą, kad šis nereagavo į jo pranešimus ir taip sudarė galimybes „vešėti separatizmui“ Lietuvoje.

Iškart paskelbus nepriklausomybę, 1990 m. kovo 18 d., LKP (SSKP) organizuotame mitinge Vilniuje, aikštėje prie Sporto rūmų, buvo įkurtas SSRS piliečių komitetas Lietuvoje. Balandžio 28 d. jo steigiamajame suvažiavime pirmininku iš 63 žmonių išrinktas V. Švedas. Bet netrukus jis nusivylė komiteto veikla, o teisiamas vienas iš jo bendraminčių Juozas Jermalavičius laikraščiui „Opozija“ (Nr.11) skundėsi, kad „V. Švedas įvėlė šį visuomeninį organą į praėjusių metų sausio įvykius Vilniuje. Jis pats aktyviai ir karingai reiškėsi sausio 9-13 dienomis M. Gorbačiovo pusėje…”

Sausio 13-osios byla buvo pradėta tirti dar prieš tragiškąją naktį – 1991 m. sausio 11 d., po to, kai SSRS kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus ir buvo sužinota, kad ten yra sužeistųjų. Sausio 14-ąją į Vilnių iš Maskvos atvyko grupė SSRS generalinės prokuratūros prokurorų tirti kruvinųjų 13-osios dienos įvykių. Byloje buvo apie 8 dešimtys įtariamųjų ir kaltinamųjų, daugiau kaip pusės jų nesutiko išduoti Rusija ir Baltarusija. Byloje susikaupė apie 700 tomų.

Kai svyla padai...

V. Švedui ėmė svilti padai, nors tuo metu jis dar nebuvo įtariamasis byloje. Pagal 1989 m. lapkričio 3 d. įsigaliojusį Pilietybės įstatymą jis jos neteko, tad 1991-ųjų lapkričio 5 d. prarado ir AT deputato statusą ir, jausdamas artėjantį atpildą, kitų metų birželį su šeima pabėgo į Baltarusiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Iki 1996 m. jis gyveno Vitebske, bet, kai eilinį kartą Lietuva pateikė Minskui prašymą jį išduoti, o Baltarusija atsisakė, V. Švedas dėl šventos ramybės persikraustė į Maskvą. Jį išgąsdino dar ir tai, kaip lengvai lietuviai iš Minsko parsigabeno du perversmo lyderius – M. Burokevičių ir J. Jermalavičių...

Rusijoje jis susirado naują šeimininką. Ne bet ką, o patį Liberalų demokratų partijos lyderį Vladimirą Žirinovskį, kurio „dešiniąja ranka“ dirbo 8 metus (su juo V. Švedas buvo susitikęs prieš 1991 m. Rusijos prezidento rinkimus, kai V. Žirinovskis atvyko į Vilnių agituoti rusakalbių rinkėjų). Nuo 2004 m. jis gauna valstybinę pensiją, tačiau dirba RLDP sekretoriate, savo internetiniame puslapyje tvirtina esąs pirmininko pavaduotojas. Be to biografijoje teigiama, kad Kaune inžinieriaus profesiją įgijęs V. Švedas yra „trečios klasės valstybės patarėjas“. 2010 m. lapkritį Lietuva eilinį kartą nesėkmingai pareikalavo išduoti šį nusikaltėlį.

Tad jau 10 metų V. Švedas pasivertęs garsiu publicistu, vieną po kitos kepančiu knygas ir straipsnius, kurie atitinka skandalingojo jo šeimininko retoriką. Dėdamasis Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijos ir politikos žinovu, jis parašė seriją knygų apie Katynės tragediją bei Lietuvos ir Rusijos santykius. 2012 m. tokio jo veikalo pavadinimas kalba už save: „Kaip sugriauti Rusiją? Lietuviškas variantas“. Pernai liepą išėjo jo knygelė „Lietuva prieš Rusiją ir... „Alfą“.

Naftalino kvapas nuo Kremliaus

Kaliningrade dirbančio žurnalisto Olego Kašino apybraižoje apie V. Švedą, paskelbtoje portale Hrono.ru, šis Sausio 13-osios herojus vaizduojamas iš pradžių esą buvęs Sąjūdžio šalininku, nekalbant jau apie kone giminaitę K. D. Prunskienę, su kurios broliu dirbęs Vilniaus Spalio rajono komitete (čia glaudėsi ir „platformininkai“), taip pat neva prieštaravęs pastatų Vilniuje užgrobimui, pasisakęs už laisvus ir demokratinius rinkimus, bičiuliais vadinęs ir Vytautą Petkevičių, ir Arvydą Juozaitį, o tą atmintiną Sausio pradžią iš viso leidęs Strasbūre, gi tragiškąją naktį šventė gimtadienį pas draugą...

Savęs balinimas būdingas Sausio įvykių kaltininkams. Įrodyta, kad V. Švedas aktyviai dalyvavo rengdamas Sausio įvykių planus ir juos organizavo. Vadinamas pilkuoju kardinolu dabar 70-ties sulaukęs perversmininkas virto istorijos ekspertu ideologiniais Kremliaus kanalais tapusiose Rusijos televizijose. Čia jis teigia, kad Sausio įvykius išprovokavo V. Landsbergis (jis remiasi prieštaringais laikraštyje „Obzor“ pateiktais Audriaus Butkevičiaus, Vidmantės Jasukaitytės, Vytauto Petkevičiaus ir kitų liudijimais), kad 1941 m. apie 95 proc. Lietuvos žydų vokiečių palaiminimu išnaikino Lietuvių aktyvistų frontas, kad visus lietuvių veiksmus Sausio 13-ąją koordinavo iš JAV atvykęs CŽV karininkas, žinoma, nuo stogų sąjūdininkai šaudė į minią prie TV bokšto ir t.t.

Jeigu sudėtume viską, ką šis naftalinu atsiduodantis nomenklatūrininkas skelbia iš V. Žirinovskio ambonos, išeitų vaizdelis, kokį tapo ir dabartiniai Lietuvoje užsilikę jo bičiuliai: čia neįmanoma gyventi, žmonės persekiojami už savo nuomonę, valstybės vadovė pataikauja Amerikai ir niekina SSRS indėlį pergalėje prieš fašizmą... Nenuostabu, kad tokią informaciją V. Švedas semia iš šių šaltinių. Kitaip sakant, nusikalstama tezė „savi šaudė į savus“ grįžta pas senus jos autorius...

Teneatleidžia jiems Viešpats.