Č. Iškauskas. Paryžiuje laimėjo V. Putinas?

V. Putinas vėl virsta pūkuotu išdykėliu, netyčia sudaužiusiu keletą brangių lėkščių iš senelių indaujos ir dėl to švelniai pabartu. Taip galima nupiešti Rusijos lyderio prisikėlimą ir pasaulio reakciją į Maskvos mėginimus išeiti iš izoliacijos. Išeitų nebloga karikatūra.

O štai lenkų kalba leidžiamas „Newsweek Polska“ vožteli smarkiau. Michało Kacewicziaus straipsnis pavadintas tiesiai šviesiai: „Paryžiuje laimėjo Putinas“. Net be klaustuko sakinio gale. Žiauru, bet ar neteisinga?

Kai prieš keletą mėnesių į Europą plūstelėjo pirmoji pabėgėlių iš Artimųjų Rytų banga, tik keletas nedrąsių balsų perspėjo, kad Europos laukia permainos, kurios bus naudingos V. Putinui. DELFI taip pat rašė, kad netiesiogiai prie šios migrantų krizės prisidėjo ir Rusija, pritarusi Basharo al-Assado režimo piktadarybėms ir pasiuntusiai savo bombonešius be atodairos naikinti jo priešininkų stovyklas.

Maskvos propagandistai surengė tikrą „smegenų plovimo“ akciją, tvirtindami, kad šlovingoji Rusijos aviacija viena ryžosi sunaikinti teroristus iš „Islamo valstybės“, o štai Barackas Obama išsigandęs sustojo pusiaukelėje ir netgi aprūpina Sirijos opoziciją naujausia priešlėktuvine karine technika. Ir vėl tik nedaug kas perspėjo, kad Rusijos tikslas Sirijoje – toli gražu ne ISIL sunaikinimas ir net ne B. Al-Assado išsaugojimas, o savo strateginių pozicijų stiprinimas.

Gudrus V. Putino ėjimas žirgu. Vakarai gavo šachą. Jis pasiekė ir šalutinių tikslų: milijoninė pabėgėlių banga supjudė Europos Sąjungą, ypač rytines jos nares, bendrijai sukėlė nemažų ekonominių problemų, paskatino euroskepticizmą, atitraukė dėmesį nuo Ukrainos ir Krymo, įteisindamas dabartinį separatinių teritorijų status quo, privertė Vakarus bendradarbiauti su Rusija, netolimoje ateityje panaikinant sankcijas jai. Paradoksas, bet šie šalutiniai tikslai V. Putinui netgi svarbesni, negu įsitvirtinimas Artimuosiuose Rytuose, nes taip jis išsaugos savo režimą ir galbūt gražins Rusiją į stipriausių pasaulio valstybių gretą.

Dar daugiau: kaip patyręs didmeistris prie šachmatų lentos, jis iškart pajuto Vakarų silpną vietą ir perėmė iniciatyvą. G-20 susitikime Turkijoje V. Putinas pareiškė esą dalis Sirijos opozicijos remiant Rusijai gali pradėti aktyvius veiksmus prieš ISIL, ir jis tam pritaria. Štai dabar, pasak Rusijos lyderio, būtini bendri Rusijos ir Vakarų veiksmai triuškinant terorizmą. Kitaip sakant, V. Putino iniciatyva kurti naują antiteroristinę koaliciją, kuriai anksčiau Vašingtonas prieštaravo, aktuali kaip niekada.

Kas gali tam priešintis? Ypač po išpuolio Paryžiuje. Maskva džiūgauja, kad Antalijoje V. Putinas paspaudė ranką B. Obamai ir 20 minučių kalbėjosi vieni du už kavos staliuko, kad galingųjų valstybių lyderiai tiesiog veržėsi su juo pabendrauti, gi Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as, negalėjęs dalyvauti G-20 susitikime, panūdo į Maskvą pasitarti su V. Putinu. Iš Briuselio skamba prognozės, kad ES gali panaikinti už agresiją Ukrainoje įvestas sankcijas iškart po Naujųjų metų...

Na, žinoma, sunku įtarti, kad Rusija kažkaip prisidėjusi prie teroro aktų Paryžiuje. Bet tyrėjai puikiai žino, kad, norėdami išaiškinti bet kokį nusikaltimą, jie turi sau užduoti pirmą klausimą: kam tai naudinga? ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini praėjusį šeštadienį paragino pasaulį atsisakyti priešiškumo ir bendradarbiauti, kitaip tariant, tartis su Rusija, kuri gviešiasi šioje šėtoniškoje simfonijoje griežti pirmuoju smuiku.

Politologas Linas Kojala pritaria, kad kruvini išpuoliai Paryžiuje Rusiją sugrąžino į tarptautinę politiką. Jis primena Rugsėjo 11-ąją, kai Rusija pirmoji suskato siųsti pasauliui žinutę, jog reikia vienytis kovoje prieš terorizmą, nors ir taip visiems buvo aišku, kad tik bendromis jėgomis galima įveikti „Al Qaedą“. Išpuolis Paryžiuje tik užaštrino šią būtinybę, ir vėl čia genialų ėjimą padarė Maskva, žinoma, kaip sakė L. Kojala, siekianti savo pirminių tikslų: išlaikyti sau lojalią politinę valdžią, įsitvirtinti Artimųjų Rytų regione kaip vienam svarbiausių veikėjų ir nekaltu veidu išeiti iš izoliacijos.

Verta prisiminti ir vadinamąjį Normandijos ketverto susitikimą Paryžiuje spalio pradžioje, kai V. Putinas pavergė Vokietijos ir Prancūzijos lyderius, pateikęs neva Maskvos parengtas iniciatyvas dėl vietinių rinkimų separatistų užgrobtose Ukrainos teritorijose. Bet dabar padėtis Ukrainoje ir Krymo aneksija liko antrame ar trečiame plane, ir Vakarams dėl to mažiau galvos skausmo. „Deutsche Welle“ apžvalgininkas Berndtas Riegertas tvirtina, kad V. Putinas iškovojo, jog Ukrainos krizė rusentų ant mažos ugnies, ir tai leistų Rusijai didinti įtaką šiai šaliai, kol galų gale ji grįš į tą pačią Maskvos orbitą.

Šiame politiniame pokeryje Vakarai neturi nė vieno tūzo. Jie tik laukia meto, kai su Rusija turės mažiau vargo ir, lengvai atsidusę, grąžins ją į pasaulio bendriją. Su visais bombonešiais Artimuosiuose Rytuose ar kitur, įšaldytu konfliktu Ukrainoje, grasinimais NATO narėms – Baltijos šalims, represijomis prieš kitaminčius ir laisvąją spaudą ir t.t.

Net ir tai, kad po Paryžiaus išpuolių pakilo pasaulinės naftos kainos, V. Putiną priartina prie mato Vakarams. O jis išmuš net bepaspaudus šachmatų laikrodžio.