Česlav Okinčic. Kodėl Dalia Grybauskaitė nekandidatuos į prezidentus trečią kartą

Galiu suprasti eilinius piliečius, kurie pasirašo „peticijas“, raginančias Dalią Grybauskaitę trečią kartą kandidatuoti į valstybės vadovės postą. „Seni geri laikai“ visada atrodo patraukliau nei dabartis. Bet štai tokių peticijų organizatorius bei jiems pataikaujančius nuomonės formuotojus pavadinčiau provokatoriais.

Ir džiaugiuosi, kad taip pat galvoja ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio 3 dalyje pasakyta: „Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.“

Taip, jei šią teisės normą skaitysime vien pažodžiui – žodžiai „iš eilės“ lyg ir sufleruotu, kad pasibaigus antrajai kadencijai Respublikos Prezidento poste, po tam tikros pertraukos, tas pats asmuo ir vėl galėtų būti išrinktas į aukščiausias šalies pareigas. Tačiau net pradedantysis teisininkas žino, kad pažodinis teisės nuostatų aiškinimas taip pat yra ir silpniausias teisinio interpretavimo būdas. O analizuojant teisės nuostatas, visų pirma, reikėtų atsižvelgti į jų paskirtį.

Dvi kadencijos tai konstitucinė tradicija

1990 -1992 metais buvau Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Šis demokratinis Lietuvos parlamentas ne tik 1990 m. kovo 11 d., priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo, bet ir parengė bei piliečių balsavimui pateikė galiojančios Konstitucijos tekstą. Tuo metu aptardami rengiamos Konstitucijos tekstą ir, be kita ko, jos 78 straipsnį, man rodos, visi buvome įsitikinę, kad ši nuostata reiškia, kad Lietuvos valstybės vadovas eis savo pareigas ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Iš viso.

Ir iki šiol visi Lietuvos prezidentai laikėsi šios nerašytos taisyklės. Algirdas Brazauskas net atsisakė kandidatavimo antrai kadencijai, o Valdas Adamkus, nors formaliai turėjo teisę į trečiąją (antroji jo kadencija prasidėjo po trumpo Rolando Pakso prezidentavimo, t.y. po pertraukos), o populiarumas ir piliečių pasitikėjimas neabejotinai jam tą trečiąją kadenciją užtikrintų be didelio vargo, niekada apie ją net negalvojo.

Labai džiaugiuosi, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat laikosi šios iškilių pirmtakų suformuotos šlovingos tradicijos ir ne kartą tiek asmeniškai, tiek per savo atstovus atsakė: „Rinkimuose daugiau nekandidatuosiu“.

Grybauskaitė visada buvo įsipareigojusi demokratijos reikalui

Dalia Grybauskaitė neabejotinai yra viena iškiliausių asmenybių ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Dvi kadencijas būdama Lietuvos valstybės vadovė stipriu, provakarietišku kursu vedė Lietuvą į priekį.

Jau tada nuolat įspėdavo apie Vladimiro Putino imperinių ambicijų keliamą grėsmę, kai Vakaruose visi norėjo su Kremliumi draugauti ir statytis nordstreamus. Tuometinis Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas yra net pasakęs, kad jei valdžioje būtų daugiau tokių žmonių, kaip prezidentė D. Grybauskaitė, „mes tikrai turėtume mažiau problemų ES“.

Taip, Dalia Grybauskaitė visada kėlė emocijas. Tai stiprus ir tikslus žmogus, nemėgstantis ilgų ir bergždžių kalbų. Ji siekia rezultatų ir nori matyti rezultatus. Užsispyrusi, disciplinuota ir ambicinga. Ji pati dažnai apie save sakydavo: „Mano charakteris užgrūdintas kovojant. Nebuvau iš turtingos šeimos. Neturėjau, kas mane išlaikytų, paremtų. Turėjau išmokti savo ateitį kurti pati“.

Dalia Grybauskaitė daug reikalavo ir iš savęs, ir iš savo bendraminčių, bendražygių, sąjungininkų, politinės klasės. Ne visi sugebėjo atitikti jos aukštus standartus, galbūt todėl kai kas ją laikė autoritarine, pernelyg griežta ir reiklia.

Tačiau visi – tiek Dalios Grybauskaitės šalininkai, tiek priešininkai – sutarė dėl vieno: prezidentė Dalia Grybauskaitė visada buvo įsipareigojusi demokratijos reikalui, buvo demokratijos šalininkė ir Konstitucijos sergėtoja. Ji galėjo vetuoti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, net jei veto prieštaravo jos asmeninėms pažiūroms. Ji atvirai konfliktavo su visais, jei jų veiklą vertino kaip grėsmę demokratinei sistemai ir jos institucijoms.

Stabili ir efektyvi demokratija – didžiausias mūsų pasiekimas

Nepriklausoma Lietuva gali didžiuotis daugybe pasiekimų sporto, kultūros ar tarptautinės politikos srityse. Taip pat ekonomiškai, atgavus Nepriklausomybę, mūsų šalis vystėsi kone greičiausiai, o mūsų BVP augimas buvo didžiausias Europoje. Tačiau, mano nuomone, didžiausias mūsų pasiekimas yra stabili ir efektyvi demokratija. Šiais laikais tai nėra nei akivaizdu, nei įprasta, kad ir ką garsusis Francis Fukuyama sakytų apie istorijos pabaigą.

Demokratija nėra sistema, kurią kas nors gali primesti visuomenei. Visuomenė pati subręsta tokiam valdymo būdui, įveikdama ne tik despotus, tironus ir okupantus, bet ir savo vidinį pasipriešinimą bei įpročius. Demokratija yra atvira sistema, suteikianti kiekvienam žmogui ir kiekvienai aplinkai galimybę kalbėti savo balsu. Ir kiekvienas gali kūrybiškai prisidėti prie jos kūrimo. Tačiau dėl to būtina ugdyti atitinkamą pilietinio sąmoningumo lygį ir atsakomybės jausmą.

Neabejotina, kad vienas iš kertinių demokratinės sistemos akmenų, nuo senovės Atėnų laiku, yra valdžios kintamumo, rotacijos principas. Šis principas gali būti įgyvendinamas formaliai arba paprotiniu būdu, bet jo esmė išlieka ta pati – atskirų politikų, ypač vykdomajai valdžiai atstovaujančių politikų, kadencijų skaičių ribojimas. Lietuvoje – kaip jau minėjau aukščiau – prezidentų kadencijų atveju turime tam tikras rašytines normas (Pagrindinio įstatymo 78 straipsnį) ir tam tikrą tradiciją, dėl kurios mes daugeliui kaimynų tampame demokratijos pavyzdžiu.

Būtent todėl ir manau, kad tie, kurie šiandien reikalauja, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė pažeistų vieną iš mūsų demokratinės sistemos komponentų, yra provokatoriai. Negaliu atsakyti, ar jie tai daro vedami tik neapykantos dabartiniam valstybės vadovui, o gal nuoširdžiai trokšta padidinti Prezidento rinkimų intrigą. Tačiau žinau, kad toks manipuliavimas konstitucinėmis normomis ir tradicijomis (dvi kadencijos – pertrauka – ir vėl naujos kadencijos) būdingas tik šalims, kurios save vadina „suvereniomis demokratijomis“, bet iš tikrųjų neturi su demokratija nieko bendro.

Žymus mąstytojas Karlas Poperis yra pasakęs: „Kiekvienas, kuris kada nors gyveno valdant kitokią valdymo formą, t. y. diktatūrą, kurios negalima pašalinti be kraujo praliejimo, žino, kad demokratija, nors ir netobula, vis dėlto to yra verta – tikiu – kad už ją kovoti ir net mirti“. Šiandien mums nereikia, kaip didvyriškiems ukrainiečiams, mirti už demokratiją. Bet mes taip pat neturime teisės, vardan savo partikuliarių interesų, gadinti mūsų taip sunkiai iškovotos ir kurtos demokratijos.

Žinau, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė tai supranta.

Tikiuosi, kad supras ir trečios kadencijos šalininkai.