Lietuva, ačiū Dievui, neturi NP patirties. Per 100 nepriklausomos valstybės metų tik 1920–1940 m., tai yra, nuo Vilniaus krašto okupacijos, didžiojoje šalies teritorijoje galiojo Nepaprastoji (ypatingoji) padėtis.
VDU mokslininkas Modestas Kuodys, rašydamas daktaro mokslinį darbą apie karo padėties režimą Lietuvoje prieškariu, teigia, kad „karo stovis“ buvo įvestas dar 1919 m. dėl bolševikų, bermontininkų ir lenkų agresijos prieš Lietuvą, o po dviejų metų, Lenkijai paskelbus savo dominavimą vadinamoje „Vidurio Lietuvoje“, buvo įvesta ir NP. Ji pravertė ir Antanui Smetonai 1926 m. pabaigoje perversmo metu, o jo autoritarinis režimas, prisidengdamas Vilniaus krašto vadavimu ir „komunistinio gaivalo naikinimu“, NP pratęsė dar 12 metų. Visą tą laiką NP buvo susijusi su ypatingomis kariuomenės ir policijos galiomis.
Kita vertus, marionetinė Justo Paleckio „liaudies vyriausybė“, kaip rašo M. Kuodys, 1940 m. liepos 13-ąją taip pat buvo išleidusi „Nepaprastojo meto“ įstatymą, kuris iš esmės veikė prieš sovietų deklaruotą „buržuazinę santvarką“ Lietuvoje.
Įstatymas dėl Nepaprastosios padėties režimo buvo svarstomas ir naktį į 1991 m. Sausio 13-ąją, bet tuomet ne teisiniai sovietinės agresijos aspektai rūpėjo. Paprasčiausiai reikėjo atsilaikyti.
Įstatymas dėl Nepaprastosios padėties Lietuvoje buvo priimtas tik 2002 m. birželio 6 d. II jo straipsnis nurodo, kad tai „ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir šiame Įstatyme nustatytus laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus ir laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus“. Įstatymas numato neprastąsias priemones, viešosios tvarkos komendantūras, komendanto valandą, specialius leidimus, net turto rekviziciją ir t.t. NP trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai.
Latvija ir Estija, taip pat kitos valstybės NP buvo įvedusios šių metų kovą, po to, kai sausio pabaigoje PSO ją paskelbė ryšium su koronaviruso plėtra Kinijoje. Lietuva kovo 14 d. įvedė režimą, apibūdintą terminu „karantinas“. Teisininkas Saulius Katuoka pripažįsta, kad NP ir karantinas – dvi skirtingos kategorijos, viena kitą papildančios, ypač ne karo atveju. Pavasarį apsiribota ekstremalia situacija, nes pandemija mūsų šalies taip plačiai neapėmė. Dabar padėtis kitokia.
Premjerė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę užsiminė, kad jei įsigaliojusios sugriežtinto karantino sąlygos rezultato neduos, teks kreiptis į Seimą dėl Nepaprastosios padėties šalyje įvedimo, o tai leistų skelbti daugelyje šalių jau naudojamą komendanto valandą. Ji galėtų sumažinti gyventojų mobilumą, kuris yra viena griežčiausių ir efektyviausių priemonių kovojant su viruso paplitimu.
Opozicija, žinoma, prieš, esą, kaip sakė Saulius Skvernelis, „juk dabartiniai valdantieji patys kritikavo nuėjusios Vyriausybės sprendimus uždaryti barus bei suvaržyti visuomeninę veiklą. Dabar plokštelė apsivertė…“ Jo teigimu, daugelis žmonių nebe taip rimtai vertina koronaviruso grėsmę. Išgirdusi tokią kritiką, I. Šimonytė švelnina toną: nepaprastoji padėtis neturėtų gąsdinti, ji apsiribotų tik komendanto valanda...
Taigi, Nepaprastosios padėties baimintis nereikėtų. Jau dabar mes prie jos priartėję. Tiems, kas garsiai šaukia apie būsimus žmogaus teisių apribojimus, galima patarti: savo protestus išsakykite tiems, kurie neteko daugiau kaip tūkstančio mirusių nuo viruso. Ar tai, kad naktimis negalėsi bastytis po naktinius klubus ir įvairius renginius ar atlikti grožio procedūros salone, verta tokios baisios aukos? Ar bus nepakeliamai sunku nepaūžti per šventes sodyboje, nepripirkti dovanų, neapkabinti artimo? Visada prisimenu, kokius sunkumus išgyveno mūsų tėvai ir seneliai, susidūrę su istoriniais kataklizmais…
P.S. Šio komentaro temą apsvarsčiau 6 valandas laukdamas koronaviruso testų rezultatų „Santaros“ Skubios pagalbos skyriuje, sėdėdamas ant „mėlynos kėdutės“ ir stebėdamas nelengvą ir gana chaotišką personalo darbą, keletą senukų, kuriems tas laukimas buvo tikra „koronė“... Mat, greitųjų testų buvęs ministras jiems nenupirko…