Česlovas Iškauskas. Dvylika metų be Boriso Jelcino...

Rašyti apie žmogų, kuris šiandien būtų sulaukęs 88-erių ir kurio jau 12 metų nebėra, – nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau – apie Borisą Jelciną, kuris iki pat savo mirties 2007-ųjų balandžio 23-iąją nugyveno spalvingą, prieštaringą ir reikšmingą visai SSRS ir Rusijai 76 metus ir beveik tris mėnesius trukusį gyvenimą. Dar sunkiau suprasti, kodėl naujojo tūkstantmečio išvakarėse savo postą jis užleido visiškai kitokios gyvenimiškos patirties ir proto sanklodos, kovingojo demokratijos supratimo politikui.

Naina Jelcina: nesijaučiau pirmoji ledi...

Taigi, balandžio 23 d. kai kas (nesakau – visa Rusija) pažymės pirmojo posovietinės šalies prezidento mirties dvyliktąsias metines. Įdomu, kad visai neseniai, kovo 14-ąją, savo 87-metį atšventė jo našlė, buvusi Rusijos pirmoji ledi, be galo kukli ir iki šaknų rusė Naina Jelcina (buvusi Naina (Anastasija) Josifovna Girina, šiuo metu gyvenanti viloje Gorkuose). O 80-mečio jubiliejus buvo surengtas valstybiniuose Kremliaus rūmuose, ją sveikino ir karščiausius linkėjimus siuntė V. Putinas ir D. Medvedevas.

Netrukus po inauguracijos prezidentu vėl tapęs V. Putinas, kaip pranešė Kremliaus portalas kremlin.ru, savo telegramoje pagyrė N. Jelciną už „puikias žmogiškas savybes – nuoširdumą, dėmesį, iš tikrųjų geranorišką požiūrį į žmones“.

Tyli ir drovi pirmojo Rusijos prezidento žmona žinojo savo vietą – šeimoje, valdingo vyro šešėlyje, pirmiausia kaip mama, močiutė, vyro parama. „Šeima – man šventas reikalas, – sakė ji laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentui. – Dėl vaikų, anūkų, vyro aš galiu paaukoti, ką tik nori, – ir savo miegą, ir sveikatą. Jaučiu poreikį daryti gera savo artimiems žmonėms.“

Jubiliejaus išvakarėse, dar prieš prezidento rinkimus, duotame interviu N. Jelcina pasakojo įspūdingiausias savo gyvenimo su B. Jelcinu akimirkas. Žinoma, geriausi atsiminimai susiję su studijų metais, gyvenimu Sverdlovske (dabartiniame Jekaterinburge), dar iki atvykimo į Maskvą.

Bet paskui, ypač nuo 1991-ųjų, tarsi viskas pasikeitė. Tų metų pabaigoje, prisimena Naina Jelcina, pareina vyras namo visas sugniuždytas ir liūdnai ištaria: „Šalyje duonos liko vos trims dienoms...“ „Bet kas tai dabar prisimins... – sako moteris. – Toks įspūdis, kad Borisas Nikolajevičius perėmė visko pertekusią, sočią, puikiai besitvarkančią šalį ir pavertė ją alkana ir nelaiminga. Bet juk tai netiesa. Jis gavo Rusiją su skolomis ir skurdžią...“

Kitame interviu laikraščiui „Moskovskij komsomolec“ N. Jelcina skundėsi, kad pirmosios ledi statusas visada rėžė jai ausį, nes tokia reikia gimti, o ne tapti. „Tu neturi daryti to, kas verstų vyrą raudonuoti“, – sakė ji. Jubiliejaus proga Rusijos spauda pridūrė, kad dar iki 80-mečio ponia Naina 6 metus dukart per savaitę po pusantros valandos užsiiminėjo joga ir patarė tai daryti pagyvenusiems žmonėms, o dar 2011 m. ji įėjo į 20 įtakingiausių Rusijos moterų sąrašą...

Įpėdinis V. Putinas – klaida?

Žinoma, net pati uoliausia žmona negali lemti visų savo vyro, ypač esančio valstybės vadovo poste, poelgių. Tačiau tarp ekscentriškų ir nelauktų B. Jelcino nukrypimų vienas ypač kelia daug diskusijų iki šiol. Maždaug prieš 10 metų „Geopolitikoje“, straipsnyje „Kodėl B. Jelcinas pasirinko V. Putiną?“, svarstėme, kas paskatino B. Jelciną dvigalvio erelio – carinio Rusijos herbo – skeptrą patikėti niekam nežinomam KGB auklėtiniui ir užsienio žvalgybos karininkui. Tą šaltą naujametį 1999 m. vakarą TV žiūrovai, laukę šventinio B. Jelcino pasveikinimo, nustėro. Sunkiai tardamas prakilnius žodžius ir aiškiai jaudindamasis, Rusijos vadovas pareiškė, kad jis pasitraukia iš prezidento posto ir jį užleidžia tuometiniam premjerui, vos 47-erių sulaukusiam V. Putinui.

Kodėl taip atsitiko? Negalima teigti, kad 21-ais metais vyresnis B. Jelcinas nepažinojo V. Putino. Be abejo, jis buvo girdėjęs ir apie savo įpėdinio penkerių metų užsienio žvalgybos karininko karjerą Dresdene, ir apie teisininko darbą Sankt Peterburge, ir apie įteiklią jo tarnybą miesto mero A. Sobčiako komandoje. Be to, prezidentas vienus metus jį buvo paskyręs Federalinės saugumo tarnybos vadovu.

Ar tai buvo klaida ir ar ją lėmė nenuspėjamas B. Jelcino charakteris? 2009-ųjų pabaigoje Estijos naujienų agentūra „ERR.Novosti“ atpasakojo rusų viešųjų ryšių specialisto, politologo Fiodoro Krašeninikovo romaną-antiutopiją „Po Rusijos“, kurioje atskleidžiama 12 svarbiausių B. Jelcino politinių valdymo klaidų.

Didžiausia klaida – tai jis pats, tvirtina autorius. Atėjęs iš sovietinio partinio ūkinio aparato, B. Jelcinas buvo laikomas demokratu, tačiau demokratiškai vadovauti nesugebėjo. Pradėjęs savo karjerą ant populizmo bangos, jis sugebėjo sunaikinti kompartijos struktūrą ir M. Gorbačiovą, susidraugauti su opozicija, net su disidentais, tačiau tuo viskas ir baigėsi.

Neturėdamas gilesnių demokratinių įsitikinimų, B. Jelcinas palūžo susidūręs su pirmaisiais sunkumais, ėmė blaškytis, viešumoje demonstruoti savo nenuspėjamą charakterį, taip tarp rinkėjų pelnydamas labiau juokdario, ligoto žmogaus, o ne tvirto, patyrusio politiko įvaizdį, kokio laukė eiliniai rusai.

Skandalai nustelbė politiką

Iškart po to, kai 1991 m. liepos 10 d. pradėjo eiti Rusijos prezidento pareigas, iki pat mirties ir dar ilgokai po jos jis pelnė daug simpatijų (Rusija buvo pasiilgusi permainų, rusams ypač imponavo jo kalba nuo tanko Maskvos centre per rugpjūčio pučą), bet taip pat įgijo ir priešų. Stebino sodrios, kraštutinės ir negailestingos B. Jelcino charakteristikos ne tik Rusijos viduje, bet ir užsienyje.

2007 m. Londono laikraštyje „The Guardian“ britų žurnalistas Markas Simpsonas taip rašė apie mirusį B. Jelciną: „Nuolat girtas perėjūnas, kuris atvedė didelę savo liaudies dalį iki skurdo, bet kartu fantastiškai praturtino savo kliką. Prezidentas, kuris apiplėšė savo kartą, pavogęs jos pensijas, gyvenimo lygį privedė iki laisvo kritimo ribos, o vidutinę gyvenimo trukmę nurėžė kokia dešimčia metų…

Žmogus savo populisto karjerą pradėjo kova su kuklia partinių funkcionierių korupcija, paskui tapo valstybės galva tokioje plačios korupcijos ir banditizmo epochoje, kuri neturi analogų istorijoje… Jis ne tik keliaklupsčiavo prieš Vakarų investuotojus, bet ir vadovavo šalies – politinės ir karinės galybės tarptautinėje arenoje – beveik visiškam sunaikinimui. Jis įmindė Rusiją į purvą…“

Šio žurnalisto (beje, pagarsėjusio skandalingais rašiniais sekso temomis) kolega Rodas Liddlas kito dienraščio – „The Times“ – puslapiuose iškart po B. Jelcino mirties kandžiai rašė apie velionio priklausomybę nuo alkoholio: „Dar niekam Rusijos istorijoje nepavyko tiek sutaupyti valstybei iš šimtų litrų formaldehido (cheminė medžiaga, naudojama įvairiuose tirpikliuose, valikliuose, kosmetikoje ir pan. – Č. I.), patikimai save išvalius spiritu ne tik šiaip gyvam esant, bet dar ir būnant valdžioje.“

O kur priklausomybė nuo velnio lašų, ten atsiranda ir neadekvatus elgesys. Juo B. Jelcinas pasižymėjo ir anksčiau. Štai italų „La Repubblica“ aprašė vieną visus amerikiečius šokiravusį jo poelgį. Dar būnant SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu B. Jelciną 1989 m. rugsėjį pakvietė skaityti paskaitų į JAV. Nusileidus lėktuvui Baltimorėje, jis nulipo trapu ir niekam nieko nesakęs pasuko prie lėktuvo rato nusišlapinti, paskui net nenusivalęs rankų sveikinosi su jį sutikusiais...

Dėkingumo testas

Šiaip ar taip, B. Jelcino įpėdinis turi būti dėkingas už staigų iškilimą į valdžios olimpą. Ir V. Putinas negailėjo gražių žodžių savo kontroversiškam mokytojui. 2012 m. vasario pabaigoje, iki prezidento rinkimų dar likus mėnesiui, atsakydamas į vieno Maskvos rinkimų štabo vadovės Ninos Larionovos prisiminimus apie tą gėdą, kuri ją buvo apėmusi būnant neblaivaus B. Jelcino draugijoje, V. Putinas pripažino, kad „kovoti su stresais buvo nelengva, bet jis davė šaliai laisvę, nes tam jis buvo pasiryžęs, ir tai svarbiausia“.

Nors tokie žodžiai skamba, ko gero, iš begalinio dėkingumo už perleistą postą, objektyviai svarstant, B. Jelcinas buvo ta pereinamoji grandis Rusijoje, kuri amortizavo galingos valstybės transformaciją iš suirutės būvio į naujos imperijos kūrimo stadiją. Tai, kad B. Jelcino – tipiško Sibiro sūnaus – nebėra jau 12 metų, dar nereiškia, kad pogorbačiovinei Rusijai šis sunkus laikotarpis nebuvo naudingas. Kaip ir kiekvienas savo šaliai gero linkintis politikas, B. Jelcinas gal ir po mirties tikėjosi, kad V. Putinas – tegu ir padedamas geležinio kumščio – žengs stiprios demokratinės valstybės kūrimo kryptimi.

Deja, jam tektų skaudžiai nusivilti.