Arba atvirkščiai: Vilnius nuvylė Grozną, kai sausio viduryje Seimas priėmė įstatymą dėl vadinamojo „Magnitskio sąrašo“, kuriame tarp 49 Rusijos Federacijos asmenų yra ir trys Čečėnijos lyderių – prezidento Ramzano Kadyrovo, parlamento pirmininko Mahomedo Daudovo ir vidaus reikalų ministro pavaduotojo Apti Alaudinovo – pavardės. Jiems uždrausta įvažiuoti į Lietuvos teritoriją. (Visą sąrašą galima rasti čia.)
Vienas iš 91 už įstatymą balsavusių parlamentarų, jo iniciatorius, politologas Laurynas Kasčiūnas tuomet portalui „Kavkaz.Realii“ pareiškė, kad priimant šį įstatymą „didelę įtaką darė Sergėjaus Magnitskio ir Boriso Nemcovo likimas.
Manome, kad abiem tragiškais atvejais reikia kalbėti, negalima jų užmiršti, o kaltieji turi būti surasti ir nubausti“.
Groznas šaukiasi keršto
Toks sprendimas be galo įsiutino R. Kadyrovą. Per savo spaudos sekretorių jis tą naujieną pavadino „niekučiu“ ir agentūrai RIA Novosti pareiškė, kad Lietuva kaip šalis jo niekada ir nedomino. Paskui išgyrė žmogaus teisių padėtį Čečėnijoje ir pridūrė: jos geresnės negu bet kur kitur pasaulyje, o juo labiau Lietuvoje... Sekretoriaus nuomone, tai „apgailėtinas Lietuvos gestas JAV kryptimi“.
Pasipiktinimo banga nusirito iki Rusijos Dūmos. Jos deputatas iš V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ Šamsailas Saralijevas, kaip rašo portalas Chechnyatoday.com, pranešė, kad kur kas anksčiau „dėl niekšingo Lietuvos elgesio čečėnai ją įtraukė į „negeranoriškų šalių (suprask: blogiečių – Č.I.)“ sąrašą ir pagrasino: „mes nieko nepamiršome ir kiršinamoji Seimo veikla sulauks pelnyto atsako...“
„Lietuva vėl priminė save, kai tuo tarpu Čečėnija ir jos liaudis atsikratė pažeminimo ir beteisiškumo, – tęsė deputatas. – Visi tie Laurynai ir Grybauskaitės neišvengiamai paliks savo pareigas ir be pėdsakų išnyks iš žmonių atminties, o Lietuvos liaudis išliks – taiki, draugiška, paprasta liaudis, kuriai svetimi atskirų bepročių politikų išsišokimai...“ Jam pritarė kitas Dūmos narys, Federacijos Tarybos komiteto pirmininkas Andrejus Klišas.
V. Putino bičiuliai siautėja
Apie čečėnų kilmės Rusijos politiką Š. Saralijevą prirašyta nemažai. Jis ištikimas R. Kadyrovo bičiulis ir gerbėjas, buvęs jo užsienio ryšių, nacionalinės politikos, spaudos ir informacijos ministras, panašias pareigas jis užėmė ir Dūmoje.
Jis buvo vienas iš iniciatorių išpuolių prieš „Echo Moskvy“ redaktorių Aleksejų Benediktovą, laikraštį „Novaja gazeta“, siūlė uždrausti šv. Rašto tekstus kaip ekstremistinius ir apskritai yra didis kovotojas su terorizmo apraiškomis Rusijoje.
Beje, 2011 m. sausį tuometinis ministras Š. Saralijevas pareikalavo, kad Lietuva grąžintų šešis Gatajevų vaikus, kuriuos Maliko ir Chadižat šeima išvežė į Lietuvą ir įkurdino SOS vaikų kaime. R. Kadyrovas pareikalavo, kad ministras su advokatais nuvyktų į Lietuvą. Gatajevai pasitraukė į Suomiją, tad tolesnė ši istorija nežinoma...
Todėl keista, kad visai neseniai R. Kadyrovas iš draugų socialiniame tinkle „VKontakte“ pašalino Š. Saralijevą bei kitus garsius Rusijos politikus. Portalas News.rambler.ru mano, kad toks taktinis Čečėnijos lyderio ėjimas buvo susijęs su noru pademonstruoti savo savarankiškumą...
Bet ar Vilnius lies graudžias ašaras praradęs tokį „draugą“ kaip R. Kadyrovas? Na, nebent premjeras S. Skvernelis, kuris neseniai apraudojo kontaktų su Rusija nebuvimą, taip įtikdamas nebent grupelei verslininkų, be ryšių Rytuose nematančiai jokių savo verslo plėtros galimybių. Gaila, kad ištikimas V. Putino bičiulis R. Kadyrovas to neišgirdo...
Boksininkas Kremliaus komandoje
Bet grįžkime prie pastarojo. Jei kas puoselėja iliuzijas, kad su dabartiniu Čečėnijos vadovu verta megzti draugiškus santykius, tai jis pasirinko ne tą asmenybę. Priminsiu, kad beveik prieš 11 metų portale Geopolitika.lt rašiau apie šį veikėją – 41-rių buvusį boksininką, 2007-ųjų vasario 15 d. tapusį Čečėnijos prezidentu. Turbūt ne veltui kai kas mano, kad toks sportas jam visiškai atmušė smegenis...
R. Kadyrovo paskyrimas buvo iš anksto nulemtas Kremliuje. Po jo tėvo muftijaus Achmado Kadyrovo žūties (jis buvo susprogdintas Grozno stadione per patį Gegužės 9-osios šventės įkarštį) laikinuoju prezidentu buvo paskirtas Alu Alchanovas. Buvo sutarta, kad pastarasis Čečėnijai vadovaus tol, kol R. Kadyrovui sukaks 30 metų (tai valstybės vadovo amžiaus cenzas pagal konstituciją). 2006-ųjų spalį tokia valanda išmušė: Ramzanui sukako 30...
Metamorfozės atėjo anksti. Būdamas 17-kos jis kovėsi Dž. Dudajevo sukilėlių gretose, po kelerių metų tapo savo tėvo Achmado Kadyrovo, tuo metu buvusio vyriausiuoju Čečėnijos muftijumi ir rėmusio sukilėlius, asmens sargybiniu.
Nuo 2000-ųjų birželio kartu su tėvu perėjo į federalinės kariuomenės pusę, pasmerkęs Š. Basajevo reidą į Dagestaną ir pritaręs Rusijos armijos įžengimui į Čečėnijos respubliką. Kai 2003 m. tėvas buvo išrinktas prezidentu, sūnus ėmė vadovauti jo apsaugos tarnybai. Vienu metu jis net buvo vidaus reikalų ministro padėjėjas.
Maskvos ypač vertinamas Kadyrovo jaunesniojo nuopelnas – derybos su sukilėliais ir jų vadais pasiduoti ir pereiti į federalų pusę. Atrodo, jam tai sekėsi, ir Kremlius jį už tai apdovanojo.
„Čečėnbašy“ pomėgiai ir vilionės
Psichologinis R. Kadyrovo portretas labai ryškus. 2000–2003 m. į jį buvo kėsintasi penkis kartus. Jis buvo kontūzytas, todėl apžvalgininkai pastebėjo būsimojo prezidento žiaurų, neadekvatų elgesį su suimtaisiais. Centorojaus kaime jis buvo įrengęs savotišką kalėjimą, kuriame kalino ir kankino jam neįtikusius žmones. Jis taip pat kaltinamas grobęs žmones ir susijęs su grasinimais susidoroti su vėliau nužudyta „Novaja gazeta“ žurnaliste Ana Politkovskaja...
Tačiau Kremliui toks veikėjas tiko: 2004-ųjų gegužę jis skiriamas Čečėnijos vicepremjeru, o po dvejų metų – ir premjeru. Per tą laiką R. Kadyrovas baigė Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, po kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos...
Bet R. Kadyrovas garsėja didžiuliais turtais – prabangių automobilių kolekcija, pomėgiu pirkti ristūnus, tam sportui pastatytu 59 ha ploto hipodromu, privačiu zoologijos sodu, kviečiamomis pasaulio įžymybėmis, milžiniškais pinigais grįsta meile futbolui...
Beje, apie futbolą. 2011 m. lapkritį, po to, kai į savo 35-ojo gimtadienio turnyrą buvo pakvietęs Brazilijos futbolo veteranų rinktinę su D. Maradona priešakyje, į trijų rinktinių žaidynes Grozne R. Kadyrovas kvietė ir Lietuvos antrąją rinktinę. Tik kai Lietuvos užsienio reikalų ministerija perspėjo Lietuvos futbolo federaciją atsisakyti kelionės į konfliktinį Šiaurės Kaukazo regioną, sportininkai turnyro su Rusijos ir Čečėnijos rinktinėmis atsisakė. Tuomet R. Kadyrovas taip pat baisiai supyko...
Tiesą sakant, Lietuvos politinis elitas nebuvo itin draugiškas ir Dž. Dudajevui. Tuometinis Ičkerijos lyderis Lietuvoje buvo 1992 m. ir 1993-ųjų sausį, bet šalies vadovai įvairiais ir iki šiol nežinomais sumetimais vengė su juo susitikti. Matyt, nuogąstauta dėl Rusijos reakcijos ir aukšto svečio saugumo, nes svetima kariuomenė dar nebuvo išvesta iš Lietuvos...
Laikai pasikeitė, ir iš buvusių abipusių simpatijų liko tik žaižaruojančios plėnys. Ant jų vyksta liliputų mūšis.