Sujudimas Vilniuje
1990 m. sausio 11 d. rytą pirmas, vienintelis ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas su savo ištikima palydove ir pagalbininke Raisa Maksimovna Gorbačiova (Titorenko) nusileido Vilniaus oro uoste. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks iškart po Kovo 11-sios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas.
Tai štai nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse SSRS lyderis paskubėjo atvykti pas nepaklusnius lietuvius ir atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Įvykius skubino ir tai, kad 1989 m. gruodį buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų išskubėjo į oro uostą.
Tomis sausio 11-13 dienomis Lietuvos sostinėje buvo didelis sujudimas. Kaip rašė žurnalistas Aras Lukšas, oro uosto dispečeriai ruošėsi prie Vilniaus artėjančio ypatingo lėktuvo nusileidimui. Betoninėje aikštelėje prie parengto trapo, šalia juodų ZIL’ų ir vyriausybinių „Volgų“ virtinės trypčiojo dvi konkuruojančios kompanijos. Vienos jų priešakyje – vadinamosios tik ką savarankiška tapusios LKP pirmasis sekretorius A.M. Brazauskas.
Netoli savo patrono būrėsi būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje, t.y. „ant platformos“. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui norėjo įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.
Vizitas atsakingas. Iškalba garsėjantis „gensekas“ tikisi atkalbėti lietuvius nepalikti „daugianacionalinio bendrabučio“, o blogiausiu atveju jiems suteikti mistinį savarankiškumą. Jis net nejaučia, kokia tautinio pakilimo kaitra plieskia šioje Baltijos šalyje. Juodų limuzinų kortežas patraukia ne į miesto gatves, bet į Svečių namus Latvių gatvėje. Atvykusiems reikia atsipūsti, susikaupti, pakeisti kelionės aprangą. Raisai, kuri visada sėdi pirmose eilėse ir akylai stebi, kai Miša sako kalbas ar susitinka su žmonėmis, taip pat reikia iškedenti plunksneles ir parengti vyrą.
Raisos kerai neveikė
Apie šią moterį sklandė visokios kalbos. Bet M. Gorbačiovas apie žmoną iki šiol visada kalba su didele pagarba ir meile. R. Gorbačiovos asmenybė bei išskirtinis stilius buvo naujiena sovietinėje erdvėje, priešingybė buvusių partinių lyderių „matronoms“, ir tai padėjo sušvelninti sovietų imperijos įvaizdį pasaulyje bei buvo teigiamai vertinama Vakarų žiniasklaidos. 1987 m. britų žurnalas „Woman‘s Own“ ją išrinko Metų moterimi.
Savo atsiminimuose M. Gorbačiovas atvirai pasakojo, kaip jiedu susipažino, prisimenamas Raisos pomėgis gražiai rengtis, pasakojama, kad tik 30-ies ji pradėjo naudotis lūpdažiu, kaip Spalio revoliucijos metinių metu 1953-aisiais jie šventė savo vestuves studentiškame bendrabutyje, rašoma ir apie pirmąją jų naktį praėjus dviem savaitėms po vestuvių.
Visur lydėjusi savo vyrą, Raisa nutarė kartu paveikti ir laisvės užsigeidusius lietuvius. Kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M.Gorbačiovo ir žmonos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M. Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmonės atsakė arba nejaukia tyla, arba skanduojamais šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai“. Tik burokevičininkai ir jedinstveninkai į TV ekranus kaišiojo savo įsiteikiančius veidus ir linksėjo galvomis.
Žurnalistė Valė Čeplevičiūtė rašė, kad šalia vyro Raisa stovėjo išbalusi ir nejaukiai šypsodamasi. Ji, matyt, tikėjosi, kad viso pasaulio numylėtinio charizma paveiks ir lietuvius, kurie praskys ir sutiks grįžti į „sovietinį bendrabutį“.
„M.Gorbačiovo hipnozės seansai buvo iš anksto pasmerkti nesėkmei“, – rašė žurnalistė. O jos kolega Algimantas Čekuolis pastebėjo, kad psichologinis lūžis įvyko jau pirmą vizito dieną susitikime Spaudos rūmuose, kai svečias lyg juokais, bet tikėdamasis teigiamo atsakymo, paklausė „Nejaugi jūs norėtumėte išstoti iš Sovietų Sąjungos?“ „Taip, taip, taip“ – suošė salė, ir tada neatpažįstamai pasikeitė M.Gorbačiovo veidas bei tonas. Kažkas pastebėjo, kad Raisa drąsinančiai uždėjo ranką ant vyro rankos… Istorikai teigia, kad po tokios nesėkmės M. Gorbačiovas iš streso su inteligentais net norėjo pakelti stikliuką, tačiau Raisa neleido.
Michailui iškalba nepadėjo
Iš Svečių namų Maskvos svita nuvyko padėti gėlių prie Lenino paminklo dabartinėje Lukiškių aikštėje. Tiesa, pakeliui limuzinų virtinė stabtelėjo buvusiam Lenino prospekte, kad SSRS vadovas galėtų pabendrauti su „paprasta liaudimi“. Kitaip sakant, kad pasirinktų kokį nors nuo tokio netikėto apsireiškimo suglumusį žmogelį ir paskubomis išrėžtų jam keletą neginčijamų tiesų, kurių gerą tuziną iškalbingasis lyderis visuomet turi atsargoje.
Į Katedros aikštę M. Gorbačiovas, žinoma, nevyksta – stoti prieš 300-tūkstantinę minią jam aiškiai nejauku.
„Mano padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis būtų, o svarstyti“, – taip savo sprendimą po poros dienų paaiškins viešumo politikos iniciatorius. O čia vykęs Sąjūdžio mitingas reikalavo panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes bei įgyvendinti Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį, pagal kurią Maskva pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Apie nepriklausomybės siekį atvirai kalbėjo ir mitinge kalbas sakę Sąjūdžio nariai, tuo aplenkdami santūrią ir konformistinę A. Brazausko retoriką, dažniau minėjusią suvereniteto siekį.
Nepavyko masinės hipnozės seansas ir Kuro aparatūros gamyklos ceche, kur savo vyrą Raisai Maksimovnai teko net raminti. Šis taip įsiaudrino po karšto nepavykusio pokalbio su įmonės darbininku Zeniumi Lisausku, kad galų gale nueidamas pagrasino: „Sunku jums bus…“ Bet čia pat pavymui gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“ Šios scenos liudininkai sakė, kad pora atrodė gerokai sutrikusi. Galbūt jau tuomet sovietinis lyderis apgalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“…
Gorbačiovui negalėjo patikti ir vakaro susitikimas Spaudos rūmuose su moksline ir kūrybine inteligentija, kuri tuomet buvo pirmose Sąjūdžio gretose. Ir čia Lietuvos atstovai pasisakė už nepriklausomą LKP, reikalavo Lietuvos suvereniteto, atšaukti priverstinį jaunuolių šaukimą į sovietinę armiją. Į M. Gorbačiovo klausimą, ar lietuviai nori išstoti iš SSRS ir būti nepriklausomi, visa salė suošė: „Taip, norime!“.
Susitikime generalinis sekretorius užsiminė, jog Lietuvos išstojimas iš SSRS yra įmanomas. M. Gorbačiovas paminėjo rengiamą atsiskyrimo teisę respublikoms suteikiantį įstatymą, kuris netrukus turėjo būti pateiktas viešam svarstymui bei priėmimui referendumo būdu. Sąjūdžio vadovybė į šį įstatymą žiūrėjo įtariai. Jau kitą dieną, sausio 12 – ąją, specialioje „Amerikos balso“ laidoje prof. Vytautas Landsbergis rengiamą įstatymą pavadino „dar viena suktybe ir apgavyste“. Vakarų žiniasklaida šį generalinio sekretoriaus pasiūlymą irgi vertino kaip mėginimą laimėti laiko.
Kitą rytą M. Gorbačiovas su palyda lankėsi Šiauliuose ir Briduose, pavyzdiniame Šiaulių rajono kaime, kuriame dažnai lankydavosi iš kitų SSRS respublikų atvykusios delegacijos. Briduose poros laukė piketas su užrašais „Netrukdykite mums eiti savo keliu“. Kelionės programa buvo sutrumpinta: Šiaulių partinis aktyvas nematė reikalo susitikti su SSRS lyderiu, Raisos apsilankymai Šiaulių pedagoginiame institute bei Inžinierių namuose taip pat buvo atšaukti. O kolūkio „Pirmyn“ traktorininko Jono Kluso namuose Raisai nepasisekė: ištrūko jos sijono saga. Štai čia moterys parodė solidarumą ir lietuvišką svetingumą: juokaudamos ir užsidarę su Raisa ėmė tą sagą ir prisiuvo…
„Gensekas“ nurijo karčią piliulę…
Trečią viešnagės dieną M. Gorbačiovas susitiko su „savais“ – Pabaltijo karinės apygardos vadais ir „partiniu aktyvu“. Iš tuomečių Lietuvos vadovų į susitikimą LKP CK salėje buvo pakviestas tik A.Brazauskas. A. Lukšas rašo, kad štai čia aukštas svečias kalbėjo išsijuosęs. Per daugiau kaip pusantros valandos trukusį pasisakymą jis kartojo savo mantras, tad auditorijos kantrybė ėmė greitai sekti, o jos nervingumas tuoj pat persidavė ir oratoriui.
Ir šioje salėje M.Gorbačiovas galėjo pasijusti kaip senstanti operos primadona, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, kad jos balsas ir žavesys pamažu, bet nepermaldaujamai ima blėsti. Tad pokalbio pabaigoje sovietinis lyderis jau blogai kontroliavo emocijas, vis labiau kėlė toną, o auditorija į tokius proveržius atsakydavo nedraugišku ūžimu.
Temstant kortežas jau suko link oro uosto. Raisa Maksimovna, matyt, mėgindama išsklaidyti nelinksmas savo vyro nuotaikas, nutarė jam padėti – ji paprašė sustabdyti oro uosto link lekiantį automobilių kortežą ir pasiūlo vyrui dar kartą pasikalbėti su atsitiktiniais praeiviais. Viskas įvyksta taip netikėtai, kad nespėja sureaguoti net apsauga – jos automobilis, palikęs ties Z.Sierakausko ir P.Cvirkos gatvių sankryža sustojusį šeimininko limuziną, nulekia aukštyn į Tauro kalną ir sugrįžta tik po kurio laiko.
Buvo jau tamsu, tačiau žmonių toje vietoje buvo susirinkę nemažai. A.Brazauskas vėliau atsiminimuose prisipažins turėjęs keletą labai nemalonių minučių – jis nuogąstavęs, kad kas nors iš minios nekibtų Kremliaus šeimininkui į atlapus. Tokių ketinimų, regis, niekas neturėjo, tačiau pokalbis su liaudimi ir čia nesimezgė. M.Gorbačiovas sugrįžo į limuziną ir ištarė sukaitusiam LKP vadovui istorine tapusią frazę: „Dabar aš pamačiau, kad jūs esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos žingsnį. Politiškai jūs jau atsiskyrę…“ Vėliau duodamas interviu LTV „Panoramai“ A. Brazauskas vis dėl to mandagiai įvertins „genseką“ ir jo nusiteikimą, kad šito lietuvių garvežio jau nesustabdysi…
„Perestroikos“ architektas atsisveikino su Vilniumi aiškiai suvokęs, kad jo misija Lietuvoje žlugo.
Lygiai po metų jau tapęs SSRS prezidentu M. Gorbačiovas atsilygino už šaltą priėmimą Vilniuje: tą Sausio 13-osios naktį jis neva giliai miegojo, kai po Vilnių žlegėjo sovietiniai trankai ir krito laisvės gynėjai.