Kai žmogus numiršta, iš pradžių rengiamos šermenys. Norėdamas tiksliau nusakyti, kas tai yra, kažkada suradau šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Lietuvoje interneto svetainę (www.fsspx.lt), kurioje taip aprašomas šermenų organizavimas: „Velionis pašarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Į jo rankas įdedamas rožančius.
Karsto galvūgalyje turi kabėti kryžius, prie karsto turi degti žvakės. Vyksta šermenys – budėjimas prie numirėlio iki išnešimo laidotuvėms, paprastai per visą naktį. Atėjus į šermenis, atsiklaupiama, sukalbami poteriai, giedamos giesmės, pareiškiama užuojauta velionio artimiesiems. Paprastai laidojama trečią dieną po mirties...“
Kur šia alegorija lenkiu?
Kone visą 1991-ųjų gruodį, prieš 27-rius metus, Rytų imperijos platybėse taip pat vyko šermenys: laidojo SSRS. Velionis – milžinas molinėmis kojomis – buvo pašarvotas gūdžioje Belovežo girioje, Viskulių kaime, kur dažnai pamedžioti ir palėbauti apsistodavo vietos nomenklatūra, aukšti partiniai pareigūnai iš Maskvos bei kaimyninių respublikų.
Taigi, čia 1991-ųjų gruodžio 8 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) – regioninio buvusių sovietinių respublikų susivienijimo – sukūrimą. Kitaip dar Minsko susitarimu vadinamą dokumentą pasirašė tuomečiai Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai Stanislavas Šuškievičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas.
Susitarimas trijų valstybių parlamentuose ratifikuotas gruodžio 10–12 d. Tai buvo vienas steigiamųjų NVS dokumentų, jį papildė 1991 m. gruodžio 21 d. pasirašytas Alma Atos protokolas: prie Sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sovietinės respublikos.
Vienas iš trijų prie SSRS karsto stovėjęs tuometinis Baltarusijos lyderis S. Šuškievičius, vėliau apsilankęs Lietuvoje, interviu laikraščiui „Kauno diena“ taip kalbėjo apie šiuos šermenis: „Tuomet Beloveže buvo priimtas vienintelis protingas sprendimas, padėjęs neskausmingai, be kraujo praliejimo atsikratyti neefektyviu imperiniu dariniu, kurio reformavimas, kaip rodė aplinkybės, neduotų jokių teigiamų rezultatų“.
Tiesa, be kraujo ir peštynių palaidoti SSRS nepavyko: 1993-ųjų spalį neramumai Maskvoje, kai B. Jelcinas įsakė atidengti ugnį į jam nepaklususios Aukščiausiosios Tarybos pastatą, vos neperaugo į pilietinį karą.
Naujos kartos politikams kelią mėgino pastoti SSRS reanimatoriai…
Kitas klausimas: kas gi vis dėlto sugriovė Sovietų Sąjungą?
Ginčas senas ir neproduktyvus. Man primena vulgarų liaudies posakį: prisiminė numiręs persti... Bet mūsų galvočiai ir šiandien tvirtina: pagrindiniai SSRS duobkasiai – lietuviai.
Beveik prieš penkerius metus pasirodė profesoriaus iš Vašingtono universiteto, skandinavistikos ir baltistikos specialisto Gunčio Šmidcheno knyga „Dainos galia“ apie Baltijos valstybių dainuojančią revoliuciją (Guntis Smidchens, The Power of Song, 2014).
Knyga skirta supažindinti JAV skaitytojus su dainomis, kurios atėjo iš liaudies tradicijas išlaikiusios gilios Lietuvos provincijos, kad būtent jos sugriovė Sovietų Sąjungą.
Na, jeigu norite, galite tikėti. Žinomo britų analitiko Edvardo Lukaso pernykščio rugsėjo įrašas „Twitter“ tinkle buvo tiesmukas ir kiek ironiškas: „Tai lietuviai sugriovė Sovietų Sąjungą-imperiją. Jeigu aš būčiau Kinijos komunistas, bijočiau pyktis su jais“ (angl.: Lithuanians brought down Soviet Union/empire. If I were Chinese commies I’d not pick a fight with them).
Lietuviška „dainuojanti“ revoliucija iš tiesų davė pradžią SSRS žlugimui. Iš tikrųjų, pats tuo netikėdamas ir to nenorėdamas, ardyti SSRS pamatus pradėjo M. Gorbačiovas. O juk jis dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimą, lankydamasis Vilniuje 1990 m. sausio 11-14 d., mėgino sulaikyti lietuvius „tame daugianacionaliniame bendrabutyje“.
Per apsilankymą Kuro aparatūros gamyklos ceche savo įsikarščiavusį vyrą Raisai Maksimovnai teko net raminti. Šis taip įsiaudrino po karšto nepavykusio pokalbio su įmonės darbininku Zeniumi Lisausku, kad galų gale nueidamas pagrasino: „Sunku jums bus…“ Bet čia pat gavo darbininko repliką: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“
Prie SSRS griovėjų „iš vidaus“ daug kas priskiria ir... Leonidą Brežnevą, kuriam šią gruodžio 19-ąją būtų sukakę 112 metų... Tai jis savo stagnacine, neįgalia politika leido klestėti nomenklatūrinei korupcijai, ekonominiam chaosui, visiškai supūdydamas imperijos pamatus. Beje, jis buvo pirmas sovietinis elitinis veikėjas aplankęs Lietuvą.
V. Putinas visai kitoks. 2000-aisiais pakeitęs charizmatiškąjį B. Jelciną paskelbė atkursiąs didžiosios imperijos galias, o po penkerių metų apgailestaudamas pareiškė, kad Sovietų Sąjungos griuvimas yra „didžiausia geopolitinė katastrofa“.
Pamažu apgailestavimas virto agresija: Gruzija, Ukraina, Krymas, pagaliau Kerčė, visokio pobūdžio provokacijos ir konfliktų eskalavimas...
Lietuvos ir Rusijos santykiai kaip niekada blogi. Dabar jau niekas nesitiki, kad jie staiga atšils, nes pati Maskva vieną po kitos duoda dingstį komplikuoti tuos santykius su Vakarais. Jei kas paklaustų, ar V. Putinas kada apsilankys Vilniuje, jį pavadintume naivuoliu. Na, nebent kitą gegužę būsimas Lietuvos vadovas suminkštėtų arba Kremliuje įvyktų esminės permainos...
Ar tik šios dvi sąlygos? Neatmeskime dar vienos, kuriai šiame rašinyje tiktų Post Scriptum vieta. Tiesa, tai daugiau emocinė reakcija. Paskutinėmis lapkričio dienomis LNK televizija parengė įdomią V. Jakovlevo vestą laidą „Yra, kaip yra“ – apie gyvenimą sovietmečiu. Klausimas aktualus: „ar prie ruso buvo geriau?“.
Daug ką nustebino Rytų Europos studijų centro atliktas tyrimas, kad maždaug kas penktas (apie 20 proc.) apklaustųjų mano, jog gyvenimas sovietmečiu buvo geresnis.
Žurnalistinei provokacijai įžiebti buvo pakviesta laidos dalyvė Angelė, kuri idealizavo sovietinius laikus: „sovietmečiu lentynos lūžo, pilna mėsos, žąsų, ančių ir gražiai išdėliotų dešrelių“, jai tikrai nebuvo sunku stovėti eilėse, o dabar parduotuvėse pilna užsienietiško šlamšto...
Ji ir šiandien su vyru tiesiog dievina rusišką muziką ir atlikėjus... Jai antrino sovietinio veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė, sakiusi, kad ji nejaučianti jokios nostalgijos tiems laikams, tačiau tuo metu žmonės žinojo, kur kreiptis iškilus problemoms, o ir žmonių dorovė buvo visai kitokia.
Iškart smerkti tokius pasisakymus būtų išmintinga. Bet keista girdėti, kad po 28 nepriklausomybės metų dar idealizuojama sovietinė praeitis ir kartojama mantra „prie ruso buvo geriau“. Taip stimuliuojama nostalgija okupacijos laikams.
Tiesa, kaip sakė centro vadovas politologas Linas Kojala, didžioji dalis taip manančiųjų yra pensininkai – net 45 proc. jų teigia, kad Sovietų Sąjungos laikais gyvenimas buvo daug geresnis. Bet meilė Rusijai ir praėjusiems laikams mažėja. Prieš dešimt metų manančiųjų, kad Sovietų Sąjungos laikais viskas buvo geriau, buvo gerokai daugiau – net trečdalis apklaustųjų tuos laikus įvardino kaip geresnius.
Jų idealizavimas smunka ir pačioje Rusijoje. Prieš metus „Levada-centr“ atliktais tyrimais 58 proc. apklaustųjų gailėjosi SSRS griūties – didžiausia dalis nuo 2009 m. Praėjusių metų gruodį net 64 respondentų tikėjo „ypatingu rusų liaudies vaidmeniu istorijoje“, o 1992 m. tokių buvo vos 13 proc.
Tikėtina, kad, sekant šv. Raštu, SSRS prisikėlimas nėra visiška utopija. Ypač kai nostalgijos laipsnis, net ir Lietuvoje, gerokai pakaitina tokias kai kurių viltis.
Dar gaji kolektyvinė amnezija arba atmetimas visko, kas susiję su tų laikų nepritekliais, tuščiomis parduotuvių lentynomis, deficitinių prekių talonais, tūkstantines eiles būstui gauti ar automobiliui įsigyti, jau nekalbant apie žodžio ir elgesio laisvę ar teisę rinkti ir pasirinkti.