Anokie čia juokai: Rusijoje su nostalgija prisimenama SSRS, šlovinamas Stalinas (antai, Sevastopolyje įvyko didžiulis koncertas jo, kaip genialaus „kovotojo su korupcija“, garbei), o ir Lietuvoje daug tokių, kurie trenktų ES durimis ir mielai grįžtų į sovietiją.
Į metų galą, gruodį, suplaukia įdomios datos ir įvykiai, kurie kaip kam duoda pagrindo džiūgauti, kitiems – lieti sielvartą. Ar tai gryniausias sutapimas ar ne, bet pieš penkerius metus, gruodžio 21 – ąją, per pačią žiemos saulėgrįžą, kažkokie ten Gvatemalos majai pranašavo Pasaulio pabaigą, ir tą pačią dieną, tik prieš 138 metus, Goryje gimė Josifas Stalinas (Džiugašvilis), per savo 26 diktatoriavimo metus tūkstančiams įvairių SSRS tautų atstovų, taip pat ir lietuvių, lėmęs gyvenimo pabaigą tremtyse ir kalėjimuose.
Gruodis atneša dar keletą sutapimų: 1922 m. gruodžio 31 d. buvo įkurta SSRS, o po 69-rių metų, kai 1991- ųjų gruodžio 25 d. atsistatydino Michailas Gorbačiovas, ji iširo. Dar jei pridurtume, kad 1917 m. gruodžio 20 d. buvo įkurta Ypatingoji komisija, turėjusi grėsmingą ČK santrumpą (paskui NKVD ir KGB) su iš Lietuvos kilusiu Feliksu Dzeržinskiu priešaky (pavaduotoju tapo latvis Janis Berzinis), tai surinktume visą pasaulio pabaigos puokštę, ačiū Dievui, iš jau negyvų gėlių.
Dviejų monstrų kova
Po bolševikinės revoliucijos, dažnai vadinamos tiesiog perversmu, Vladimiras Leninas dažnai pasvajodavo sukurti daugianacionalinę valstybę. Tačiau ne viskas klojosi pagal jo planus.
Primetusi bėgantiems vokiečiams Bresto taiką, bolševikinė Rusija ketino atkurti buvusias carines valdas, bet Raudonoji armija, nusivijusi Kaizerį, gavo smūgį prie Vyslos. Lenkai iki šiol didžiuojasi, kad trys Varšuvos mūšio dienos išgelbėjo Europą nuo bolševizmo. Rusijoje viešpatavo valdžios chaosas, šalis skendėjo pilietiniame kare.
O ir V. Lenino laikrodis skubėjo į lemtingą pabaigą. Po 1918 m. rugpjūčio 30 d. įvykusio pasikėsinimo pašlijo revoliucijos vado sveikata. Daug lėmė pervargimas, nuolatinė baimė, kad jam į pakaušį kvėpuoja J. Stalino grupuotė. Bolševikų lyderio gydymui buvo pakviesti vokiečių medikai. Iki pat mirties jį prižiūrėjo garsus vokiečių neurologas ir neurochirurgas Otfridas Foersteris. 2004 m. birželį žurnale „European Journal of Neurology” buvo paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, jog V. Leninas mirė nuo neurosifilio. Bet pasigirdo ir versijų, kad jo mirtį pagreitino J.Stalinas, priekaištavęs dėl visų nelaimių Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų frontuose.
Taigi, 1922 m. kovą vykusiame Rusijos komunistų partijos (bolševikų) suvažiavime V. Leninas kalbėjo paskutinį kartą. Gegužę jis atgulė. Lapkritį jis dar buvo nugabentas į Maskvos tarybos plenumą, o jau 1923 m. gegužę išvežtas į Gorkus.
Dar V. Leninui gyvam esant, revoliucijos vado vietą stengėsi užimti J. Stalinas. Tiesa, nuo V. Lenino ligos paūmėjimo iki 1925 m. gruodžio šešių narių partijos politiniam biurui vadovavo Levas Kamenevas (Rosenfeldas), kuris su J. Stalinu ir Grigorijum Zinovjevu (Apfelbaumu, Radomyslovskiu) organizavo vadinamą „troiką“, oponavusią kitiems politbiuro nariams, ypač Levui Trockiui (Leibai Bronšteinui), dėl Carycino ir Petrogrado gynybos. L. Kamenevas palaikė G. Zinovjevą, ir tai nepatiko J. Stalinui.
Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų L. Trockis. Savo politiniame testamente jis teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto.
Tačiau po Lenino mirties 1924 m. pradžioje Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to Stalinas sujungė jėgas su dviem svarbiais politbiuro nariais L. Kamenevu ir G. Zinovjevu. Kartu jiems pavyko susidoroti su L. Trockiu bei jo pasekėjais.
Po to Stalinas - politinių intrigų genijus - atsigręžė prieš juos ir sutriuškino. Bet, susidorojęs su „kairiojo sparno opozicija”, Stalinas perėmė kai kuriuos jų politikos elementus. 1925 m. pabaigoje politinio biuro vadovo postą galutinai užgrobė J. Stalinas, kuris susidorojo su savo oponentais (1936 m. L. Kamenevas buvo sušaudytas) ir iki pat mirties 1953 m. kovą buvo faktinis SSRS diktatorius.
SSRS „patobulino“ Stalinas
Bet gyvas būdamas V. Leninas dar spėjo nuveikti vieną savo išsvajotą darbą – formaliai įkurti SSRS. Nors 1922 m. gruodžio 30 – ąją pirmasis SSRS tarybų suvažiavimas patvirtino V. Lenino Sovietų Sąjungos sukūrimo modelį, po 14 mėnesių vienvaldžiu partijos ir valstybės lyderiu likęs J. Stalinas jį įgyvendino pagal savas diktatoriškas nuostatas.
Jis jas įteisino iškart po V. Lenino mirties praėjus keletui dienų, 1924 m. sausio 26 – vasario 2 d. vykusiame II sąjunginiame tarybų suvažiavime priimtoje pirmojoje SSRS konstitucijoje, pavertusioje liaudies deputatus fiktyvia valdančia jėga, o visą jėgą sukoncentravusioje komunistų partijos, t.y. Stalino rankose.
Pagal SSRS sukūrimo sutartį naują sąjungą sudarė Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės federacija. Į pastarąją įėjo Gruzija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Dar V. Leninui gulint ligos patale, įvyko kivirčas su Stalinu: šis palaikė grubų ir nesivaldantį Grigorijų Ordžonikidzę (Sergo), iš vadinamojo Užkaukazės biuro vadovavusį visoms respublikų kompartijoms.
1922 m. gruodį, svarstant SSRS įkūrimo modelį, V. Leninas apkaltino J. Staliną ir į Gruziją išsiųstą Felikso Dzeržinskio vadovaujamą komisiją „didžiavalstybiniu šovinizmu“ bei pasmerkė gruzinų „nacionalistus“, siekusius kontroliuoti visą Užkaukazės regioną.
Savo laiške partijos XII suvažiavimui V. Leninas rašė: „Draugas Stalinas, tapęs generaliniu sekretoriumi, savo rankose sutelkė neaprėpiamą valdžią, ir aš nesu įsitikinęs, kad jis visada gana atsargiai sugebės naudotis šia valdžia“. Jis netgi pasiūlė atleisti J. Staliną iš komisaro pareigų.
Rusai, nostalgijos užvaldyti
Draugas Stalinas ir po šimtmečio lieka beveik pusės Rusijos gyventojų geriausiu draugu. Šių metų rugpjūtį „Levada-centr“ atliktos apklausos duomenimis, atsakomybę už 3-ojo dešimtmečio ir tolesnes represijas jam priskiria tik 19 proc. apklaustųjų, o 41 proc. mano, kad tai valstybinės sistemos kaltė. Apie 40 proc. apskritai ir greičiau teigiamai vertintų paminklų Stalinui statymą.
Pagal birželį vykdytą apklausą visų laikų žymiausi žmonės buvo laikomi Stalinas (38 proc.), Putinas (34 proc. ) ir Puškinas (tiek pat). Prieš penkerius metus J. Stalinas buvo laikomas dar svarbesniu visų laikų ir tautų asmeniu (42 proc.), tuo metu M. Gorbačiovas, sudaręs sąlygas Sovietų Sąjungos laidotuvėms, pastoviai užima paskutinę 20-ąją šio sąrašo vietą (6 proc.). 2012 m. to paties centro vykdytos apklausos duomenimis, net 60 proc. Rusijos gyventojų jautė nostalgiją SSRS. 1992 m. tokių buvo tik 40 proc.
Prieš dvejus metus V. Putinas, duodamas interviu televizijos „Rossija1“ laidai, tikino: „Neturime jokio noro atkurti imperiją, atkurti Sovietų Sąjungą“. Dešimtmečiu anksčiau jis pareiškęs, kad SSRS griūtis buvo didžiulė geopolitinė katastrofa. Kada jis buvo atviresnis?
Ar jau laikas pasitikrinti?
Beje, nostalgiją sovietiniams laikams nesunku pastebėti ir Lietuvoje. 2011-ųjų gegužę Lietuvoje apsilankę britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistai pastebėjo kelis sovietiniams laikams atminti skirtus teminius projektus ir siūlė: jei ilgitės „senos geros“ Sovietų Sąjungos, sukite tiesiai į Lietuvą.
Tiesa, žurnalistai tokią išvadą padarė apsilankę Grūto parke, sovietiniuose bunkeriuose, kurie ir šiandien traukia lankytojus žiaurios sovietinės praeities imitacija. Kai kam ta imitacija turbūt sukelia ilgesio jausmus.
Anuomet straipsnyje rašiau, kad nostalgiją sovietiniams laikams sustiprina politinės viltys, kai į valdžią ateina kažkada su sovietine sistema vienaip ar kitaip susijusios politinės jėgos.
Netgi vis dažniau nuskambantys pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, atsisakyti kompensacijų už jį, santykius megzti katino Leopoldo principu „vaikai, gyvenkime draugiškai“, dažną lietuvį įspėja, kad šis gręžiojimasis į buvusią imperiją iš dalies demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai.
O jeigu taip, tai – pasitikrinkime. Kažkada rengėme referendumus dėl sovietinės kariuomenės išvedimo, dėl Ignalinos atominės elektrinės likimo, dėl įvairių Konstitucijos straipsnių (dabar pasigirsta siūlymų surengti plebiscitą dėl Vyties Lukiškių aikštėje), tai gal tokiu būdu pasitikrinkime, kiek mes godojame Stalino, buvusios SSRS ir kiek mes norime palikti Europos Sąjungą...
Tam tikra prasme toks balsavimas gali atsispindėti ir šio straipsnio komentaruose.