Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus?, DELFI, 2016-02-27
Dėl Just. Marcinkevičiaus kūrybos laužomos ietys. Nerijos Putinaitės knygoje „Skambantis molis“ (pristatydama ją rašytoja 2016 m. vasarį vykusioje Vilniaus knygų mugėje poetą prilygino Antanui Sniečkui) linčiuojama Lietuvos literatūros garsenybė (lyg tyčia jo linčo teismas buvo paskelbtas per poeto ketvirtąsias mirties metines) nei Stalino saulę vežė, nei sovietinėje nomenklatūroje aukštas pareigas užėmė, tačiau pakako keleto jaunystės kūrybinių klaidų, ir autorė jį pavadina „prostalininės propagandos formuotoju“.
Iš tiesų, nutylėti šį kūrybos etapą ne tik sunku, bet ir nereikia. Rašydamas apie sovietinių laikų rašytojų korpusą, kiek nelauktai susidūriau su patetišku 1987 m. balandį – per patį Sąjūdžio brendimą – „Tiesoje“ perspausdintu Just. Marcinkevičiaus eilėraščiu „Šiandien – Lenino gimimo dieną“. Matyt, komunistinis spaudos oficiozas jį perspausdino sąmoningai. Kone tobulą bolševikų vado įvaizdį poetas kilniai nupiešė ir šiose 1966 m. parašytose eilutėse:
Palyginimų ieškome lyg pjedestalų,
Kurie padidintų, išaukštintų, pakeltų,
O jis iš posėdžių, prezidiumų ir salių
Išeina vienas atlapotu paltu...
(Just. Marcinkevičius, „Leninas dirba“. Raštai, I t. Vilnius: „Vaga“, 1982).
Tokie tekstai šokiruoja, ypač šiandien, kai gyvename laisvoje Lietuvoje. Pats poetas pripažino, kad tai buvo duoklė režimui. Ypač keista, kad, kaip mėnraštyje „Metai“ (2010 m. Nr. 11) straipsnyje „Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje“ pastebėjo literatūrologė Donata Mitaitė, „nuo 1964 m. parašytos poemos „Donelaitis“ Just. Marcinkevičius lietuvių sąmonėje ėmė ryškėti kaip nacionalinis poetas, primenantis ir įtvirtinantis tautos išlikimo mitus, o 1968 m. šis jo vaidmuo labai sustiprėjo ir buvo itin svarbus baigiantis devintajam dešimtmečiui, kai prasidėjo išsivadavimo iš okupacijos judėjimas…“
Kaip lietuvių rašytojai Stalino saulę vežė, DELFI, 2014-02-01
Bjaurią duoklę sovietiniam režimui atidavė ir tokie literatūros korifėjai kaip Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius – kiekvienas savaip išjautęs, išgyvenęs, savitomis meninėmis priemonėmis. Jau rašėme, kad pastaroji Lietuvos literatūros garsenybė Lenino gimimo dienai komunistiniame laikraštyje „Tiesa“ 1987 m. balandį (laikraščiui tuomet vadovavo Albertas Laurinčiukas), kai Lietuvoj dvelkė Atgimimo vėjai, skyrė tokias eilutes:
Šiandien – Lenino gimimo dieną
Šiandien,
Lenino gimimo dieną,
visą dieną apie jį galvosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę,
apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą,
apie jį galvosiu;
ir matydamas:
kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto
skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi
ir sunkvežimy
moteris prilaiko fikusą –
jo lapai
tartum vėliava plevena,
apie jį galvosiu...
Bet neprisiimame sau teisėjo ar kaltintojo vaidmens. Galbūt laikmetis reikalavo lankstumo, sugebėjimo išgyventi, išlaukti savo valandos, kai galėsi laisvai prabilti visu balsu, visa sąžine. Galų gale turėtume skirti tuos, kurie kentėjo savo kūrybinėje nelaisvėje, vilkdami dar ir politinį lažą, buvo mulkinami, pagaliau supratę ir išpirkę savo kaltę, ir tuos, kurie tai darė pataikaudami, atnešę žalą žmonėms, patys nesuvokdami šlovinę agresorių ir okupantą, taip atitolinę išsiilgtą laisvės dieną.
Gal gyvenkime taip, kaip sakoma Naujajame testamente: „Neteisk ir nebūsi teisiamas“? Ar šis Kristaus mokymas tinka visiems laikams ir visiems atvejams?