Per šaltąjį karą vyko geopolitinė, ekonominė ir ideologinė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos konfrontacija, taip pat branduolinės ginklavimosi varžybos.
Siekdamos kuo daugiau sužinoti viena apie kitą, abi valstybės rengė įvairias šnipinėjimo misijas. JAV slaptieji agentai, kosminiai palydovai, žvalgybos lėktuvai – visi dirbo rinkdami informaciją apie Sovietų Sąjungos planus bei karinę techniką: ką šie stato, kokios naujų įrenginių techninės charakteristikos ir panašiai.
Slapčiausios ir pavojingiausios operacijos tuo metu buvo vykdomos po vandeniu. Ištisus dešimtmečius naršydamos vandenynų ir jūrų gelmes JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų įgulos rizikavo gyvybėmis siekdamos aptikti ir sekti sovietų povandeninius laivus bei įgauti pranašumo misijose, apie kurias žinojo vos keletas išrinktųjų.
Povandeninių laivų įgulų nariai ne tik stebėdavo sovietų laivus, bet ir prie sovietų po vandeniu nutiestų kabelių prijungdavo klausymosi įrangą. Taip JAV lyderiai galėdavo sužinoti, ką planuoja sovietų karinio laivyno vadovybė, kaip kritikuoja vieną ar kitą operaciją, kaip vertina amerikiečių branduolinio smūgio grėsmę. Laikotarpiu, kai abi supervalstybės vienu mygtuko paspaudimu galėjo pradėti branduolinį karą, povandeninis šnipinėjimas buvo be galo svarbi priemonė priešininkui perprasti.
Daugelį metų JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų misijos buvo taip įslaptintos, kad dalyvavusieji jose net artimiausiems žmonėms negalėjo atskleisti, ką iš tiesų patyrė. Autoriai „Medžioklę po vandeniu“ parašė po daugybės interviu su įvairių JAV povandeninių laivų jūreiviais – tais, kurie išdrįso prabilti.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Žvelgiant iš sovietų taško
JAV karinis laivynas ištisus dešimtmečius šnipinėjo sovietų povandeninius laivus, bet taip ir nesugebėjo sužinoti, kas juose vyko, kokios buvo jų įgulos ir kokie išbandymai teko jų daliai. Periodiškai buvo gaunami pranešimai apie siaubingus radiacijos nuotėkius. Pentagonas noriai dalijosi su JAV visuomene duomenimis apie šiuos nutikimus, drauge prieštaringai perspėdamas, kad sovietų povandeninis laivynas vis auga ir darosi grėsmingas. Dabar, pasibaigus šaltajam karui, Rusijos karinis laivynas pasidarė atviresnis ir pateikė šiek tiek detalių apie tuos įtemptus laikus, kai sovietai dėjo didžiules pastangas pasivyti amerikiečius. Buvę povandeninių laivų jūrininkai dabar gali pasakyti tai, ko negalėjo anksčiau: kad jų vadovybei rūpėjo kiekybė ir terminai, o ne povandeninių laivų saugumas. Dėl šios priežasties skaudžiausi incidentai šaltojo karo metu nutiko būtent sovietiniuose laivuose.
Mirtimi pažymėta pradžia
6-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus pirmam ginklavimosi varžybų etapui, Chruščiovas įsakė sovietams „pasivyti ir aplenkti Ameriką“. Taigi paskubomis ir neapgalvotai buvo statomas branduolinių povandeninių laivų laivynas. Rezultatai buvo tokie prasti, kad kapitonas Vladimiras Černavinas (paskui pakeitęs admirolą Gorškovą sovietų karino laivyno vado poste) atsisakė išvesti iš dokų vieną iš pirmųjų sovietinių povandeninių atakos laivų bandymams jūroje. Jis tvirtai laikėsi savo, net rizikuodamas netekti pareigų, ir pasiekė, kad jo laivas būtų sutvarkytas kaip dera.
Kol Černavinas atkakliai gynė savo pozicijas, kitas laivas, K-19, jau buvo išsiųstas į jūrą, beje, per krikštynas nesudužo į jį sviestas šampano butelis. Kaip žinia, visi povandeninių laivų jūrininkai, kad ir kokio rango ar tautybės būtų, mano tai esant bloga lemiančiu ženklu. Štai taip nelemtai savo kelią pradėjo pirmasis sovietų branduolinis povandeninis laivas, apginkluotas balistinėmis raketomis.
1961 metų vasarą K-19 iškeliavo į Šiaurės Atlante vykstančias pratybas kodiniu pavadinimu „Arkties ratas“. Jis turėjo atlikti amerikiečių povandeninio laivo vaidmenį ir, slėpdamasis po vandeniu, prasibrauti pro povandeninių laivų tykančias sovietų pajėgas. Po šito K-19 turėjo būti atskirtas, užduotis buvo rasti plyšį ledynuose ir atlikti bandomąjį raketos paleidimą.
Kiti laivai liko tęsti pratybas, o K-19 po vandeniu, plaukdamas periskopo gylyje, kirto Norvegijos jūrą. Jūra buvo rami. Audros nesiautė. Įgula jau skaičiavo dienas, kai žygis bus baigtas ir jie grįš namo.
Kapitonas Jurijus Posetijevas įsakė kilti į paviršių. Jis pabandė per radiją kviestis pagalbą, bet radijo ryšys neveikė. Tuo metu laivo mechanikai ėmė montuoti laikiną aušinimo sistemą, tam panaudodami geriamojo vandens atsargas. Jie sugalvojo desperatišką planą. Keli vyrai turėjo eiti į dabar jau be galo radioaktyvų reaktoriaus skyrių ir įlipti į „smauglio nasrus“.
Pirmą kartą povandeniniu laivu plaukiantis leitenantas Borisas Korčilovas pasisiūlė savanoriu. Jo pavyzdžiu pasekė kiti reaktoriaus prižiūrėtojai. Taigi šie aštuoni vaikinai, galima sakyti, dar berniukai, nuėjo į reaktoriaus skyrių. Jie virino vamzdžius, jungė juos su pompomis ir vožtuvais. Šiame skyriuje jie praleido dvi valandas kęsdami karštį ir didžiulę radiaciją, besiskverbiančią į jų kūnus. Jiems teko daugiau kaip šimtas mirtinų radiacijos dozių.
22 metų Ivanas Kulakovas stebėjo, kaip jie išeina iš skyriaus sunkiai judėdami ir negalėdami kalbėti, neatpažįstamai pasikeitusiais veidais. Ir tada jis su siaubu suprato, kad jų pastangos buvo veltui – aušinimo sistemos pompos vis tiek neveikė ir tapo akivaizdu, kad kažkam teks eiti tvarkyti visą tą laikinai sumontuotą įrangą. Kulakovas pasisiūlė savanoriu, tvirtai įsitikinęs, kad sugebės tai padaryti per trumpiausią laiką. Kaip buvo tvirtai įsitikinęs, kad tai darydamas mirs.
Kulakovui prieš akis stovėjo anų aštuonių vyrų veidai, bet tai jo nesustabdė – jis įbrido į kulkšnis siekiantį radioaktyvaus vandens tvenkinį. Vanduo sunkėsi pro odinius batus, radiacija degino kojas, vaikinui ėmė atrodyti, kad sienos ir vanduo šviečia.
Apdegusiomis rankomis Kulakovas atidarė vožtuvus, kad išleistų garus iš reaktoriaus. Jis beveik negalėjo matyti. Beveik negalėjo kvėpuoti. Galėjo tik melstis, kad užbaigs darbą ir nenugrius į šį siaubingą radioaktyvų ežerą, jau sunaikinusį jo kojas.
Galiausiai jis išėjo, o tada pamatė, kad sugedo dar vienas vožtuvas, taigi jam teks grįžti. Kulakovas jau buvo gavęs penkias mirtinas radiacijos dozes. Prie reaktoriaus skyriaus jis matė į gyvus numirėlius panašius bendražygius. Jeigu jis grįš į vidų, neabejotinai bus vienas iš jų.
Kai kuro strypų temperatūra pasiekė 1 470 laipsnių, vamzdžiai ir vožtuvai atlaikė. Laikinoji aušinimo sistema ėmė veikti. Kulakovas per vargus išėjo iš „smauglio nasrų“, o kapitonas Posetijevas pasuko K-19 prie pratybas tęsiančių laivų, nuo kurių jie atsiskyrė, rodos, prieš visą amžinybę – bent jau aštuoniems žmonėms tikrai taip atrodė. Kapitonas suprato, kad negali keliauti namo. Jis žinojo, kad visa įgula gaus mirtiną radiacijos kiekį, jei nepavyks kuo greičiau palikti laivo.
Aštuoni vyrai, pirmieji žengę į reaktoriaus skyrių prasidėjus nelaimei, mirė nepraėjus nė savaitei. Jie buvo palaidoti švininiuose karstuose.
Posetijevas ištvėrė kiek ilgiau – tris savaites. Kiti įgulos nariai, buvę per arti išorinių reaktoriaus skyriaus durų, išgyveno mėnesį, kai kurie kiek ilgiau. Kulakovas, kurio kojos ir rankos buvo nepagydomai apdegusios, išgyveno perpylus kraują ir transplantavus kaulų čiulpus. Bet jis visam laikui liko neįgalus.
Netgi po šio incidento Maskva nenorėjo nurašyti savo kelių branduolinių povandeninių laivų. Chruščiovas ir toliau siekė aplenkti Ameriką. Vieną dieną jūreiviai vėl bus pasiųsti į K-19 ir jo reaktoriaus skyrių. Tik tada K-19 turės kitą pavadinimą. Jis bus pramintas „Hirošima“.
Raketa, kuri niekada nebuvo iššauta
1962 metais sovietų karinis laivynas stengėsi įtikti Chruščiovui, o šis labai norėjo pamatyti, kaip branduolinis povandeninis laivas būdamas po vandeniu paleidžia balistinę raketą. Karinio laivyno vadovai pažadėjo duoti tai, ko jis nori – dar vieną šlovingą straipsnį „Krasnaja zvezda“ laikraščiui.
Chruščiovas stebėjo bandymą ir džiūgaudamas pareiškė, kad už puikų raketos paleidimą apdovanos neseniai sėkmingai Šiaurės ašigalį pasiekusią visą K-3 įgulą. Niekas nedrįso jam pasakyti, kad jis ketina apdovanoti už tai, kas neįvyko.
Sovietų kariniam laivynui vis dar nesisekė paleisti raketų iš branduolinių povandeninių laivų, labiausiai – iššauti jų tiesiai, taigi jie nenorėjo rizikuoti to daryti Chruščiovo akivaizdoje. Užuot leidusi K-3 paleisti raketą, karinio laivyno vadovybė nusiuntė netoli jo dyzelinį „golfą“. Pasislėpęs ir nematomas, jis ir iššovė raketą.
Štai taip ir klostėsi sovietų karinio laivyno istorija – tai herojiškai, tai tragiškai, tai komiškai.
Lenktynės Viduržemio jūroje
Buvo 1967 metų birželis, arabų ir Izraelio karo išvakarės, ir K-131 buvo pasiųstas į Adrijos jūrą, esančią į šiaurę nuo Viduržemio jūros, laukti įsakymų iš vadovybės. Įsakymai atėjo, kai buvo iššauti pirmieji šūviai. Kapitonui Vadimui Kuličenkai buvo įsakyta per penkiolika valandų nuplukdyti savo laivą į pozicijas, iš kur jo branduolinės raketos pasiektų Tel Avivą.
Kapitonas buvo priblokštas. Kuličenka visiškai nenorėjo šauti branduolinės raketos į Izraelį, taip pat žinojo, kad net ir norėdamas to padaryti negalėtų. Kad iš Adrijos nusigautų į Viduržemio jūrą, paskui praplauktų pro Graikiją ir Kretą į vietą, iš kur K-131 raketos pasiektų Izraelio pakrantes, laivas turėjo lėkti 57 mazgų greičiu. Įprastas jo laivo greitis buvo 20 mazgų.
Kapitonui teko nuduoti, kad jis bando vykdyti įsakymą, bet kai po šešių dienų karas baigėsi, jis ir jo laivas tebekeliavo į nurodytą vietą.
Galiausiai Viduržemio jūroje jis sutiko sovietų kovinę laivų grupę, sudarytą iš 40 antvandeninių ir 10 dyzelinių povandeninių laivų, priklausančių Juodosios jūros laivynui. K-131 nepriklausė šiai grupei, jis apskritai nebuvo iš Juodosios jūros laivyno. Bet sovietai nusprendė, kad šiame spektaklyje turi dalyvauti bent vienas naujas branduolinis Šiaurės laivyno laivas. Tai buvo tik pradžia. Netrukus Viduržemio jūra taps nauju mūšio lauku povandeninėse grumtynėse.
Tačiau kol kas dauguma sovietų karinio laivyno atstovų nelabai ir nutuokė, ką branduoliniai povandeniniai laivai gali ir ko negali. Tiesą sakant, prieš prasidedant karui, kai K-131 buvo pakeliui į Adrijos jūrą, atsargas gabenančio laivo įgula pasiūlė jiems kuro ir vandens, nes nutarė, kad šie dalykai jau turbūt baigėsi.
– Mes turim tiek šviežio vandens, kiek tik norime, – atsakė jiems iš povandeninio laivo. – Mes ką tik jį paruošėm ir galime duoti jums.
Juodosios jūros laivynas neturėjo branduolinių povandeninių laivų, tad atsargas gabenančio laivo įgula buvo priblokšta, ji net neįsivaizdavo, kad branduolinis laivas pats apsirūpina vandeniu ir kuru.
Nelaimė smogia vėl
Kitas sovietų povandeninis laivas, įplaukęs į Viduržemio jūrą, buvo K-3 – tas pats, kurį Chruščiovas apdovanojo už tariamą balistinės raketos paleidimą. Bet šį kartą vieną jo karininką, Levą Kamorkiną, kamavo bloga nuojauta.
Likus dviem dienoms iki išplaukimo iš uosto Barenco jūroje jis vaikštinėjo su savo penkerių metų dukterimi ir draugu, ir šis prisiminė jį sakant: „Nežinau kodėl, bet labai nesinori į šį žygį.“
Šis jausmas buvo toks stiprus ir Kamorkinas prisiekė, kad tai bus paskutinis jo žygis į jūrą povandeniniu laivu. Dukters, kuri visa tai girdėjo, nelaimei, nuojauta Kamorkino neapgavo.
1967 metų rugsėjo 8 dieną, 1 val. 52 min., viename iš K-3 deguonies generatorių kilo gaisras. Laivas plaukė iš Viduržemio jūros ir buvo jau netoli namų, palei Nordkapą Norvegijoje, maždaug toje vietoje, kur kadaise Cochino įvyko pirmasis sprogimas.
Rodydamas tokį pat kilnumą kaip Cochino kapitonas Rafaelis C. Benitezas, Kamorkinas dėjo visas pastangas, kad gaisras nepasiektų torpedų, nes jos galėjo sprogti ir pražudyti laivą. Jis įsakė visiems išeiti iš torpedų skyriaus, o pats liko jame ir atidarė liuką, kad jūros vanduo užlietų patalpą. Stebėdamas, kaip vanduo kyla ir užlieja torpedas, jis suprato, kad pasmerkė save mirčiai. Karininkas nuskendo.
Kamorkinas taip ir nesužinojo, kad iš jo bendražygių, kuriuos jis taip narsiai bandė išgelbėti, keturiasdešimt vyrų neteko sąmonės apsinuodiję anglies monoksidu ir taip pat netrukus mirė.
Paskutinis „Hirošimos“ pasirodymas
Povandeninis laivas, jau pramintas „Hirošima“, toliau kėlė rūpesčių sovietų povandeninio laivyno vadovybei. 1969 metų lapkritį jis atsitrenkė į amerikiečių povandeninį laivą Gato su tokia jėga, kad ėmė grimzti nosimi į priekį, o didžiulis „Navigacinės astronomijos“ tomas nulėkė nuo lentynos ir nukrito ant kapitono Valentino Anatoljevičiaus Šabanovo, kuris tuo metu snaudė. Smūgis nulaužė laivo priekinį hidrolokatorių ir sutraiškė torpedų šachtų dureles.
Vis dėlto „Hirošima“ ir toliau plaukiojo iki pat savo paskutinės nelaimės. 1972 metais, plaukiant per 600 mylių nuo Niufaundlando, laive kilo gaisras. Šį kartą žuvo dvidešimt šeši karininkai ir jūreiviai. Dvylika kitų taip pat buvo laikomi mirusiais, nes įstrigo laivagalio skyriuje ir negalėjo prasiveržti pro dujomis užnuodytas laivo patalpas. Jie išbuvo ten dvidešimt tris dienas, kol „Hirošima“ grįžo namo.
Šių dvylikos vyrų išgyvenimas – vienintelė laiminga pabaiga per visą „Hirošimos“ istoriją. Šis laivas dažniausiai prisimenamas dėl gaisro, radiacijos ir mirčių.
Traleriai ir šnipai
Sovietai buvo sugalvoję gudrybę: į šnipinėjimo operacijas įtraukė ne tik povandeninį laivyną, bet ir žvejybinius tralerius, aprūpintus specialia klausymosi įranga ir pavadintus AGI. Tai buvo pigiausias ir paprasčiausias būdas sovietams turėti savo sargus prie visų didžiausių JAV karinių bazių, esančių tiek jų teritorijoje, tiek užsienyje. JAV povandeniniai laivai stengėsi vengti šių tralerių. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje vienas povandeninis laivas netgi užplaukė ant seklumos, kai nenorėjo būti pastebėtas tokio tralerio, plaukiojusio prie Holi Locho Škotijoje.
Dažniausiai traleriai tiesiog stovėdavo vietoje, bet kartais imdavo veikti gana aktyviai. 1979 metais netoli Guamo vieno tralerio įgula pagrobė mokomąją torpedą, paleistą iš JAV raketinio povandeninio laivo Sam Houston (SSBN-609). Atskubėjęs traleris čiupo torpedą ir iš lėto pasuko atgal į sovietų pusę. Amerikiečių vadovybė buvo priblokšta. Ji net nežinojo, ką daryti. Kiek pasvarsčius buvo nutarta, kad kartais nelieka nieko kita, tik pasiųsti aiškią žinutę – parodyti karinę galią, kad joks kitas sovietų laivas taip įžūliai nebesielgtų.
Per dvylika valandų iš Jokosukos ir Filipinų buvo išsiųstos dvi lėktuvnešių smogiamosios grupės su užduotimi sučiupti tralerį. Po dienos ar dviejų traleris buvo rastas prie Okinavos salos. Tuo metu JAV karinis laivynas įtraukė į šį reikalą Valstybės departamentą, taigi prasidėjo intensyvus susirašinėjimas tarp abiejų pusių diplomatų ir kitų aukšto rango pareigūnų. Galiausiai tralerio kapitonas, išsigandęs amerikiečių laivų, išmetė torpedą per bortą. Prie torpedos buvo pritvirtintas trumpas raštelis anglų kalba. Kapitonas pranešė, kad torpedą prie jo laivo atplukdė jūra. Visa tai stebintiems žvalgybos karininkams atrodė, lyg sovietų kapitonas sakytų: „Žiūrėkite, ką aš radau.“ Tarsi kalbama apie pagautą didelę žuvį ar šiaip patį nekalčiausią dalyką pasaulyje.
Mirtis Norvegų jūroje
1985 metų vasaros pabaigoje JAV povandeninis laivas Baltimore (SSN-704) buvo pasiųstas į šiaurę nuo Norvegijos stebėti sovietų povandeninio „Zulu IV“ klasės laivo. JAV karinis laivynas žinojo, kad šis senas 6-ajame dešimtmetyje statytas laivas skirtas moksliniams tyrimams atlikti – tokie laivai ir anksčiau buvo pastebėti šioje teritorijoje. Baltimore jau ruošėsi praplaukti po „zulu“, bet staiga amerikiečiai pastebėjo nuo jo karantį maždaug rankos storio trosą. Tada per povandeninį periskopą jie įžiūrėjo, kad sovietai tuo trosu nuleidžia atviras roges su prie šonų pritvirtintomis balasto cisternomis. Rogėse buvo naras, vilkintis į astronauto skafandrą panašią aprangą su oro žarnomis, vedančiomis į laivą. Baltimore buvo įsakyta laikytis tylos, vaikščioti tik guminiais batais ir netrankyti durų. Buvo išjungtas šaldytuvas ir netgi sulčiaspaudė. Kajutkompanijoje veikė tik kavos aparatas.
Netrukus hidroakustikai išgirdo, kaip 300 metrų gylyje kasamas smėlis. Nuklausę „zulu“ vidinių telefoninių pokalbių amerikiečiai suprato, kad sovietai ieško povandeninio komunikacijos kabelio.
Karinio laivyno žvalgyba žinojo, kad toks kabelis, einantis nuo Murmansko iki šiaurinės Anglijos, buvo paklotas dar caro laikais. Juo daugiau niekas nesinaudojo ir sovietai turėjo apie tai žinoti. Galimas daiktas, vyko narų mokymai. Matyt, sovietai ruošėsi pasivyti JAV ir kabelių klausymosi srityje – apie tokias operacijas jie jau žinojo keletą metų. O gal ketino pasimokyti ir paskui nutraukti kabelius, jungiančius amerikiečių SOSUS sistemą.
Jūra buvo audringa, bangų aukštis siekė trisdešimt pėdų. Tačiau „zulu“ vis tiek stoviniavo vietoje, o Baltimore dvi paras jį stebėjo. Trečią dieną dingo tiek kasamo smėlio, tiek apskritai visi garsai. Baltimore kiek priartėjo ir staiga įgula suprato, kad prie „zulu“ troso nebėra rogių. Matyt, jos dingo su jose dirbusiu naru.
Baltimore įsivyravo nejauki tyla. „Pamenu, kad visi valdymo poste susižvalgė, – pasakė vienas iš Baltimore įgulos narių, pažymėdamas, kad dabar buvo visai nesvarbu, kokiai šaliai kas tarnauja. – Supratome, kad tas jūrininkas žuvo.“