Leidyklos „Briedis“ pristatomoje knygoje „Didybė ir niekingumas“ Erikas Larsonas atskleidžia, kaip W. Churchillis mokė Britanijos žmones „būti bebaimius“. Tai istorija apie politinį balansavimą ant prarajos krašto, kartu ir intymi šeimos drama, kurios veiksmas rutuliojasi ministro pirmininko užmiesčio name Čekerse, karo metų W. Churchillio užuovėjoje Dičlyje, kur jis su bendražygiais vykdavo, kai šviesdavo pilnatis ir bombardavimo pavojus būdavo didžiausias, ir, žinoma, Dauning Strite 10 Londone.
Ši knyga išrinkta viena geriausių metų knygų tokiuose leidiniuose kaip „The New York Times Book Review“, „Time“, „Vogue“, NPR, „The Washington Post“, „Chicago Tribune“, „The Globe & Mail“, „Fortune“, „Bloomberg“, „New York Post“, „The New York Public Library“, „Kirkus Reviews“, „LibraryReads“, „PopMatters“.
Nors kartais gali pasirodyti priešingai, ši knyga yra dokumentinė literatūra. Didesnė dalis teksto yra iš kokio nors istorinio dokumento, ar tai būtų dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, ar dar kas kita; bet kokia užuomina apie mostą, žvilgsnį, šypseną ar kitą veido išraišką paremta kurio nors liudininko pasakojimu.
Pasitelkęs originalius archyvų dokumentus ir slaptus žvalgybos raportus (kai kurie iš jų tapo prieinami visai neseniai) autorius naujai pažvelgia į Londono tamsiausius metus istorijoje. Jeigu kai kurie šios knygos puslapiai taps iššūkiu jūsų susikurtam vaizdiniui apie W. Churchillį ir jo epochą, leiskite pasakyti tik viena – istorija yra gyvybinga ir staigmenų kupina sritis.
Ši knyga jokiu būdu nėra geriausias ir išsamiausias pasakojimas apie W. Churchillio gyvenimą. Šį tikslą pasiekė kiti autoriai. Šis pasakojimas yra kur kas intymesnis, gilinamasi, kaip W. Churchillis ir jo ratelis gyveno kasdienybėje: aprašytos tamsios ir šviesios akimirkos, romantiški santykiai ir nesklandumai, sielvartas ir juokas, nereikšmingi epizodai, kurie atskleidžia tikrąjį gyvenimą po A. Hitlerio plienine kruša. Tai buvo metai, kai W. Churchillis tapo Churchilliu – cigarus rūkančiu užsispyrėliu, kuris tais metais pasakė savo didingiausias kalbas ir parodė visam pasauliui, kas yra drąsa ir lyderystė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Vokietija puolė Londoną vis stipriau, nes Göringas norėjo nuplauti nesėkmės dėmę, kuri apgaubė jį lyg rūkas, pritemdęs jo baltos uniformos ir žėrinčių medalių švytėjimą. Kiekvieną naktį dešimtys bombonešių bangomis pasiekdavo Londoną ir nevaržomai bombarduodavo, nors oficialiai Vokietija vis dar tvirtino, kad Liuftvafė taikosi tik į karinę reikšmę turinčius objektus.
Iš tiesų ji labiau nei bet kada atvirai kariavo prieš civilius miesto gyventojus. Pavyzdžiui, Liuftvafė vis dažniau naudojo bombas, vadinamas „parašiutinėmis minomis“ – jos skrisdavo ten, kur jas nešdavo vėjas. Tokios bombos nešdavo 680 kilogramų itin galingų sprogmenų ir galėdavo sunaikinti viską ir visus 460 m spinduliu. Iš pradžių šios bombos buvo skirtos naikinti laivus, prieš taikinius ant žemės jos pirmą kartą panaudotos rugsėjo 16-ąją, kai dvidešimt penkios tokios minos buvo numestos virš Londono ir ėmė leistis ant miesto šiurpioje tyloje. Jų keliamas siaubas dar labiau sustiprėjo, kai septyniolika iš jų nesprogo ir privertė evakuoti ištisus kvartalus, kol jas nukenksmino Karališkojo karinio laivyno specialistai.
Netrukus krintančių minų skaičius ėmė didėti. Rugsėjo 19-ąją, kai Liuftvafė numetė 36 tokias bombas, Mopsui Ismay’ui skirtame raštelyje Churchillis pažymėjo, kad minų su parašiutais mėtymas „byloja, jog priešas atsisakė bandymų apsimesti, kad taikosi į karinius taikinius“. Jis pasiūlė atkeršyti numetant panašius sprogmenis virš Vokietijos miestų ir tiek, kiek numetė vokiečiai. Be to, su negailestinga piktdžiuga Churchillis iškėlė mintį iš anksto publikuoti sąrašus tų Vokietijos miestų, kurie taps taikiniais, ir šitaip sėti nerimą. „Nemanau, kad jiems tai patiks, – rašė jis, – ir nėra priežasties, kodėl jie neturėtų kurį laiką gyventi nežinioje.“
Vokiečiams perėjus prie naktinių reidų, Londone gyvenimas susispaudė iki dienos šviesos valandų, kurios įsibėgėjus rudeniui ėmė skausmingai ir neatšaukiamai trumpėti, be to, vis greičiau, nes miestas yra šiaurinėje platumoje. Reidai sukūrė paradoksą: tikimybė, kad koks nors konkretus žmogus žus konkrečią naktį buvo maža, bet tikimybė, jog kas nors kažkur Londone žus, buvo 100 procentų.
Saugumas priklausė išimtinai nuo sėkmės. Vienas berniukas, paklaustas, kuo nori būti užaugęs – ugniagesiu, pilotu ar panašiai, atsakė: „Noriu būti gyvas.“ Žuvo dešimtys žmonių, artėjančios naktys ėmė kelti siaubą, tačiau dienomis gyvenimas buvo keistai įprastas.
Saugumas priklausė išimtinai nuo sėkmės. Vienas berniukas, paklaustas, kuo nori būti užaugęs – ugniagesiu, pilotu ar panašiai, atsakė: „Noriu būti gyvas.“ Žuvo dešimtys žmonių, artėjančios naktys ėmė kelti siaubą, tačiau dienomis gyvenimas buvo keistai įprastas. Parduotuvėse Pikadilio ir Oksfordo gatvėse vis dar knibždėjo klientų, Haid parkas vis dar buvo pilnas besideginančiųjų, daugiau ar mažiau įsitikinusių, kad vokiečių bombonešiai nepraskris virš galvų iki sutemstant.
Pianistė Myra Hess kasdien per pietų pertraukas rengdavo koncertus Nacionalinėje galerijoje Trafalgaro aikštėje, nes nenorėjo groti vakarinių reidų metu. Salė būdavo pilnutėlė, daug žmonių sėdėdavo ant grindų, dėl visa ko pasidėję šalia dujokaukes. „New Yorker“ autorė Mollie Panter-Downes rašė, kad klausytojai beveik apsiverkdavo, aplodismentai būdavo „griausmingi ir jaudinantys“. Kartais pianistė rodydavo meistriškumą skambindama su apelsinu kiekvienoje rankoje. Po to žmonės išskubėdavo, kaip rašė Panter-Downes, „užsimetę ant peties dujokaukes, atrodydami kur kas geriau, nes valandai buvo pakylėti į lygmenį, kur nuobodulys ir baimė atrodė nederami“.
Nepaisant plintančio smurto ir niokojimų, naktys ėmė atrodyti mažiau bauginančios. Vienu metu „Mass-Observation“ dienoraščio autorė Olivia Cockett ir jos draugė Peg nutarė pasivaikščioti per aviacijos reidą. „Išėjome į pilnaties šviesą, – rašė Cockett. – Buvome tokios sujaudintos jos grožio, kad patraukėme į Brikstoną. Nors visur šaudė, gėrėjomės šešėlių ir šviesos žaismu, mėgavomės tuščiomis, tyliomis gatvėmis. Kaip sakė Peg, karas ir pabūklai, palyginti su šia iškilminga didybe, atrodo nereikšmingi, beveik smulkmena.“ Kita dienoraščio autorė, taip pat jauna moteris, aprašė, kokie jausmai ją užplūdo gulint lovoje, kai netoliese sprogo bomba. „Guliu apimta nenusakomos laimės ir triumfo, – rašė ji. – Mane bombardavo! Vis kartojau tai sau iš naujo – tarsi bandžiau matuotis šią frazę lyg naują suknelę, žiūrėjau, ar ji man tinka. „Mane bombardavo!.. Mane bombardavo – mane!“ Ji pripažino, kad daug žmonių turbūt žuvo arba buvo sužeisti per šį antpuolį, „bet niekada per visą savo gyvenimą nepatyriau tokios tyros ir tobulos laimės.“
Dienoraščio autorė Phyllis Warner ir kiti Londono gyventojai buvo nustebę dėl savo tvirtybės. „Suvokimas, kad galime tai ištverti, mums teikia didelį palengvėjimą, – rašė ji rugsėjo 22-ąją. – Manau, kad kiekvienas iš mūsų slapta bijojo, jog neištvers, rėkdamas puls į slėptuvę, neišlaikys nervai, kad kažkokiu būdu palūš. Taigi tai buvo maloni staigmena.“
Dienoraščio autorė Phyllis Warner ir kiti Londono gyventojai buvo nustebę dėl savo tvirtybės. „Suvokimas, kad galime tai ištverti, mums teikia didelį palengvėjimą, – rašė ji rugsėjo 22-ąją. – Manau, kad kiekvienas iš mūsų slapta bijojo, jog neištvers, rėkdamas puls į slėptuvę, neišlaikys nervai, kad kažkokiu būdu palūš. Taigi tai buvo maloni staigmena.“
Nuolatiniai antpuoliai ir vis didėjanti žala miestui turėjo ir kitokį poveikį. Romanistė Rose Macaulay rugsėjo 23-iąją, pirmadienį, rašė: „Man vystosi fobija būti palaidotai gyvai, nes mačiau daugybę namų ir daugiabučių, virtusių griuvėsių krūvomis, iš kurių žmonių negalima ištraukti taip greitai, kad jie išgyventų, tad verčiau miegočiau gatvėje, bet žinau, jog neturėčiau to daryti.“ Haroldą Nicolsoną kamavo panaši baimė, jis prisipažino apie tai savo dienoraštyje kitą dieną: „Bijau būti palaidotas po didžiule mūro krūva, girdėti, kaip lėtai laša vanduo, užuosti, kaip prie manęs skverbiasi dujos, girdėti silpnus šauksmus kitų nukentėjusiųjų, pasmerktų lėtai ir bjauriai mirčiai.“
Daugelis Londono gyventojų ėmė skųstis skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimais – tokią būseną imta vadinti „sirenų pilvu“.
Normavimo taisyklės ir toliau erzino, ypač kai parduotuvėse nebeliko kiaušinių. Bet ir prie to buvo galima prisitaikyti. Šeimos kiemeliuose ėmė auginti vištas. Šią praktiką perėmė Profesorius, laikęs vištas savo laboratorijoje ir Kristaus bažnyčios pievoje Oksforde. „Gallup“ per apklausą nustatė, kad 33 proc. žmonių ėmė auginti daržoves ir naminius gyvūnus.
Churchilliams normavimo taisyklės taip pat galiojo, bet jie vis tiek sugebėjo gerai gyventi – iš dalies dėl kitų dosnumo. (Churchillis, rodos, tiesiog traukė labdaringus draugų pasiūlymus. 1932 m., grįžęs į Londoną po paskaitų turo, per kurį Niujorke jį partrenkė automobilis ir teko gultis į ligoninę, jis gavo dovanų naują „Daimler“ automobilį, pirktą už 140 aukotojų, įskaitant lordą Beaverbrooką, surinktas lėšas.) Profesorius, būdamas vegetaras, nesuvalgydavo jam priklausančios kiaulienos ir kitos mėsos, tad atiduodavo ją Churchilliams. Čekerse maistas visada buvo svetingos šeimininkės dovana. Karalius atsiųsdavo elnienos, fazanų, kurapkų ir triušių iš karališkų medžioklės valdų Balmoralo pilyje Škotijoje ir Sandringamo Norfolke. Kvebeko provincijos vyriausybė atsiuntė šokolado, Vestminsterio hercogas – lašišos (greituoju traukiniu, užrašęs „pristatyti tučtuojau“).
Churchillis, žinoma, kaip ministras pirmininkas turėjo tam tikrų privilegijų, neprieinamų paprastam žmogui – pavyzdžiui, dėl benzino, tapusio pačia vertingiausia preke. Čekerse laikomas „Ford“ su numeriais DXN 609 surijo benzino daugiau nei aštuoniasdešimt galonų, kurių Churchilliui turėjo užtekti nuo birželio 1-osios ir visą liepą. Birželio pabaigoje tapo aišku, kad degalų reikia kur kas daugiau. Paprastas Londono gyventojas būtų nieko nepešęs, o štai Churchilliui tiesiog pakako paprašyti duoti daugiau. „Jeigu rūpestingai pažymėsite savo laišką žvaigždute, jis tučtuojau atkreips mano asmeninį dėmesį“, – rašė Harry’is B. Hermonas Hodge’as, pareigūnas iš Kalnakasybos departamento, atsakingas už benzino normavimą.
Čekerso prižiūrėtojai Grace Lamont – Monty – buvo išduoti kuponai dar penkiasdešimt aštuoniems galonams.
Kai Churchillis suprato, kad jam skiriamo maisto neužteks pamaitinti tiek daug oficialių svečių, kuriuos dabar tekdavo priimti, jis tiesiog paprašė papildomų kuponų. Birželio 30-ąją jo asmeninis sekretorius Johnas Martinas parašė Maisto ministerijai: „Ir Čekerse, ir Dauning Strite 10 maisto normavimas labai trukdo rengti oficialius priėmimus, kuriuos ministras pirmininkas laiko būtinais.“ Ministerija sutiko padėti. „Manome, kad paprasčiausias būdas tai išspręsti – laikytis procedūros, taikomos užsienio šalių ambasadoriams, kuriems išduodame specialius normavimo kuponus, galiojančius mėsai, sviestui, cukrui, kiaulienai ir kumpiui.
Tie kuponai naudojami oficialiam svečių priėmimui ambasadose. Pridėsime keletą tokių kuponų.“ Be to, Churchillis norėjo papildomų diplomatinių kuponų arbatai ir „kulinariniams taukams“. Jų taip pat buvo parūpinta. Kad įsitikintų, jog artėjantį savaitgalį Čekerse bus įmanoma gauti maisto, ministerija įsakė vietiniam „už maistą atsakingam pareigūnui“ pranešti artimiausioms parduotuvėms, kad jau išsiųsti tie neįprasti kuponai. „Tikiuosi, priemonės, kurių imtasi, jus patenkins, – rašė maisto ministras R. J. P. Harvey’us, – bet jei dar kils kokių nors sunkumų, galbūt apie juos mums pranešite.“
Churchillio laimei, normavimo taisyklės negaliojo kai kurioms be galo svarbioms prekėms. Jam netrūko „Hine“ brendžio, „Pol Roger“ šampano ir „Romeo y Julieta“ cigarų, nors pinigų visoms šioms gėrybėms kaip visada nepakako, ypač kai dar reikėjo mokėti už tiek daug svečių, atvykdavusių į Čekersą savaitgaliais. „Chequers Trust“, išlaikęs dvarą ir mokėjęs algas Čekerso darbuotojams, skirdavo 15 svarų, arba kiek mažiau nei 1000 šiandieninių dolerių, kiekvienam savaitgaliui, taigi maždaug pusę to, ką Churchillis iš tiesų išleisdavo – arba, kaip jis kartą pasakė, to vos pakako sumokėti už jo svečių vairuotojų maitinimą. Nuo 1940-ųjų birželio iki gruodžio Churchillio išlaidos Čekerse viršijo visą „Trust“ skiriamą sumą 20 288 šiandieniniais doleriais.
Daug pinigų būdavo išleidžiama vynui, kaip ir tada, kai Churchillis buvo pirmuoju admiraliteto lordu. Dabar Čekerse jis išleisdavo dvigubai daugiau. Vyriausybinis svetingumo fondas sutiko prisidėti perkant vyną ir kitus alkoholinius gėrimus su sąlyga, kad jie bus patiekiami tik tada, kai viešės svečiai iš užsienio. Churchillis entuziastingai naudojosi šia programa. Štai vienas iš Čekerso užsakymų:
36 buteliai amontiljado „Duff Gordon’s V.O.“;
36 buteliai baltojo vyno „Valmur“, 1934 m. (iš Šabli regiono);
36 buteliai portveino „Fonseca“, 1912 m.;
36 buteliai bordo „Château Léoville Poyferré“, 1929 m.;
24 buteliai viskio „Fine Highland Malt“;
12 butelių brendžio „Grande Fine Champagne“, 1874 m. (66 metų, taigi Churchillio bendraamžis);
36 buteliai šampano „Pommery et Greno“, 1926 m. (tačiau „Pol Roger“ vis tiek liko jo mėgstamiausias).
Gėrimus į Čekersą skubiai atgabeno fondo „vyriausybinio svetingumo vyriausiasis liokajus“ misteris Watsonas, kuris pasižymėjo jų tikslią buvimo vietą rūsio dėžėse. Be to, jis skundėsi, kad dėžės buvo sužymėtos bet kaip, tad norint pašalinti šį nesklandumą buvo tučtuojau atsiųstos specialios kortelės. Fondo administratorius seras Ericas Crankshaw laiške Grace Lamont išdėstė aiškias tų butelių naudojimo taisykles. Vynai turėjo būti patiekti tik tada, kai vieši „svečiai iš užsienio, dominijos, Indijos ir kolonijų“. Prieš kiekvieną tokį vakarą Churchiliai turėjo pasikonsultuoti su Crankshaw, „ir aš jums pranešiu, ar gali vyriausybės svetingumo vynai būti patiekti to vizito metu“. Cranckshaw liepė Lamont kruopščiai pildyti jo fondo pateiktą „rūsio knygą“: pavyzdžiui, ji turėjo surašyti svečių pavardes ir patiektus vynus, o knyga turėjo būti tikrinama kas šešis mėnesius. Tačiau tai dar ne viskas. „Po pietų ir vakarienių, – rašė Cranckshaw, – malonėkite užpildyti formą, kurios pavyzdį pridedu. Joje nurodykite renginio pobūdį, svečių ir įvairių patiektų vynų skaičių, paskui tą formą atsiųskite man, kad užregistruočiau ir apskaičiuočiau.“
Dar labiau trūko higienos prekių. Moterims įsigyti tamponų darėsi vis sunkiau. Bent jau vienos rūšies tualetinio popieriaus taip pat labai trūko – tuo įsitikino pats karalius. Jam pavyko įveikti šį stygių per britų ambasadą Vašingtone. Su karališku taktiškumu jis rašė ambasadoriui: „Mums stinga tam tikro tipo popieriaus, jis gaminamas Amerikoje ir čia nepasiekiamas. Būtų puiku gauti paketą ar du po 500 lapelių. Suprantate, kas tai per popierius? Jo pavadinimas prasideda raide B!!!“
Trūko ir daugelio kitų produktų, nors jie nebuvo normuojami. Vienas atvykęs amerikietis sužinojo, kad „Selfridges“ parduotuvėje gali nusipirkti šokoladinio pyrago ir morengų su citrinomis, bet kakavos rasti neįmanoma. Dar labiau trūko higienos prekių. Moterims įsigyti tamponų darėsi vis sunkiau. Bent jau vienos rūšies tualetinio popieriaus taip pat labai trūko – tuo įsitikino pats karalius. Jam pavyko įveikti šį stygių per britų ambasadą Vašingtone. Su karališku taktiškumu jis rašė ambasadoriui: „Mums stinga tam tikro tipo popieriaus, jis gaminamas Amerikoje ir čia nepasiekiamas. Būtų puiku gauti paketą ar du po 500 lapelių. Suprantate, kas tai per popierius? Jo pavadinimas prasideda raide B!!!“ Istorikas Andrew Robertas karaliaus minimą daiktą identifikavo kaip „Bromo“ minkštą tualetinį popierių.
Kadangi reidai tapo tokie garantuoti ir nuspėjami, Londono gyventojai, linkę naudotis visuomeninėmis slėptuvėmis, rado naują rutiną: rytais jie išeidavo iš slėptuvių į darbą, o sutemus grįždavo. Kai kurios slėptuvės ėmė leisti žurnalus ir biuletenius tokiais pavadinimais kaip „Metro draugija“, „Stoties žibintas“ ir „Šveicariško vasarnamio gyventojas“ – pastarasis taip pavadintas dėl neseniai pastatytos, giliai po žeme įrengtos metro stoties „Šveicariškas vasarnamis“, kuri dabar tarnavo kaip slėptuvė. Stotis savo ruožtu buvo taip pavadinta dėl netoliese esančio baro, išore primenančio šveicarišką namuką. Įžanginis šio leidinio žodis prasidėjo taip: „Sveikiname savo naktinius draugus, mūsų laikino urvo gyventojus, miego kompanionus, lunatikus, mėgstančius knarkti, plepius ir visus kitus, kurie nuo sutemų iki aušros gyvena Beikerlo „Šveicariško vasarnamio“ stotyje.“ Redaktorius, slėptuvės gyventojas Dore’as Silvermanas, žadėjo leisti šį biuletenį nereguliariai – „priešokiais, kaip kad Hitleris mato haliucinacijas“ – ir tikėjosi, kad jam neteks ilgai tuo užsiimti.
Leidinio puslapiuose buvo pilna perspėjimų ir patarimų: pavyzdžiui, slėptuvės gyventojai buvo raginami nesinešti žygio lovų ar sulankstomų kėdžių, nes jos užima per daug vietos, buvo meldžiama taip „dosniai“ nesidalinti savo šiukšlėmis, žadama, kad netrukus slėptuvėje bus tiekiama karšta arbata, nors kada bus tas „netrukus“, dar nenuspręsta – bet kuriuo atveju, „kol jūs sėdite, skaitote arba miegate tyloje ir ramybėje, gatvėse gali virti ne arbata, o kiti dalykai“. Antrame numeryje buvo straipsnis „AR TU NERVINIESI?“ Jis buvo skirtas nerimui dėl sunkiųjų priešlėktuvinių pabūklų išdėstymo netoli slėptuvės, pabrėžiama, kad metro tuneliai paprastai sustiprina triukšmą. Biuletenyje buvo pateiktas savotiškas eksperto patarimas: „Sunkiųjų pabūklų ar kitos priežasties sukeltą vibraciją jausi mažiau, jeigu negulėsi atrėmęs galvos į sieną.“
Slėptuvėse ypač daug nerimo kėlė tikimybė, kad bus panaudotos nuodingosios dujos. Žmonės buvo raginami nešioti dujokaukes po trisdešimt minučių per dieną, kad prie jų įprastų. Vaikai taip pat dalyvavo mokymuose dėl galimos dujų atakos. „Visi penkerių metų vaikai turėjo Peliuką Mikį vaizduojančias dujokaukes, – rašė dienoraštyje Diana Cooper. – Jie mielai užsidėdavo jas per mokymus ir tučtuojau bandydavo vienas kitą pabučiuoti, paskui žygiuodavo į slėptuvę dainuodami: „Anglija bus visada.“
Oro antpuoliai kėlė daug sunkumų miesto viešbučiams, ypač didiesiems – „Ritz“, „Claridge“, „Savoy“ ir „Dorchester“. Jie apgyvendindavo įvairiausius aukštus asmenis, įskaitant diplomatus, monarchus tremtyje ir britų vyriausybės ministrus, daugelis kurių pavertė tuos viešbučius savo nuolatinėmis gyvenamosiomis vietomis.
Viešbučiai didžiavosi, kad patenkina savo svečių įgeidžius, tačiau apsaugoti juos nuo krintančių bombų ir šrapnelių buvo iššūkis, kuriam jie iš pradžių nebuvo pasiruošę, nors „Dorchester“, dunksojęs Parko skersgatvyje Meifere priešais Haid parką, turėjo reikšmingą pranašumą.
Devynių aukštų, pastatytas iš sustiprinto betono, šis viešbutis buvo Londono anomalija. Kai 1931 m. jis buvo atidarytas, kilo baimė, kad Parko skersgatvis netrukus gali tapti panašus į Niujorko Penktąją aveniu. Kartu jis buvo laikomas nesugriaunamu, todėl buvo ypač populiarus tarp vyriausiųjų pareigūnų, kurie užrakino savo namus ir tapo nuolatiniais viešbučio gyventojais – tarp jų buvo lordas Halifaxas ir informacijos ministras Duffas Cooperis. (Visą XX a. 4-ąjį dešimtmetį čia gyveno rašytojas Somersetas Maughamas, o viešbučio naktiniame kabarete dirbo jaunas pramogų pasaulio atstovas iš Amerikos Davidas Kaminsky’is, vėliau tapsiantis žinomas sceniniu Danny’io Kaye’aus vardu.) Cooperis ir jo žmona Diana gyveno apartamentuose viršutiniame aukšte, nors buvo manoma, kad tai vienintelis viešbučio aukštas, pažeidžiamas bombų. Tačiau iš čia atsivėrė vaizdas, apie kurį Diana vėliau rašė dienoraštyje: „Iš aukšto lango galėjai apžvelgti beveik visą Londoną anapus žalios Haid parko jūros, vangiai besidriekiantį ir laukiantį skerdynių, pilną paminklų, išskirtinių objektų, geležinkelio linijų su signalinėmis lempomis ir tiltų. Spėliojau, kokio raudonumo bus liepsnos, kai išmuš mūsų valanda?“ Be to, iš čia ji galėjo matyti pastatą, kuriame buvo įsikūrusi jos vyro ministerija. „Aukštas baltas pastatas, – rašė ji, – man tapo simbolinis, lyg Doverio uolos.“
Pasidavęs rinkodaros impulsui „Dorchester“ išleido brošiūrą, kurioje naujoji slėptuvė buvo reklamuojama kaip pagrindinė priežastis, kodėl dera užsiregistruoti šiame viešbutyje. „Ekspertai sutinka, – buvo skelbiama brošiūroje, – kad ši slėptuvė visiškai apsaugo netgi nuo tiesioginio smūgio.“ Bent jau viena moteris – Phyllis de Janzé, Evelyno Waugho draugė – taip pasitikėjo „Dorchester“, kad dienas leido savo namuose, o nakvojo viešbutyje. Svečiai vadino jį „Miegamuoju“ ir dažnai pasirodydavo čia apsirengę vakariniais drabužiais.
„Dorchester“ antras aukštas buvo laikomas ypač atspariu bomboms, nes jo lubos buvo didžiulė betoninė perdanga, kuri prilaikė viršutinę pastato dalį. Kad sumažintų sprogimo jėgą ir sulaikytų skriejančius šrapnelius, priešais „Dorchester“ įėjimą sukrovė smėlio maišus taip tankiai, kad vaizdas priminė milžinišką medaus korį. Viešbutis pavertė savo didelę turkišką pirtį prabangia slėptuve su vienviečiais kambariukais, skirtais nuolatiniams viršuje apsistojusiems gyventojams, įskaitant lordą Halifaxą ir jo žmoną. Pasidavęs rinkodaros impulsui „Dorchester“ išleido brošiūrą, kurioje naujoji slėptuvė buvo reklamuojama kaip pagrindinė priežastis, kodėl dera užsiregistruoti šiame viešbutyje. „Ekspertai sutinka, – buvo skelbiama brošiūroje, – kad ši slėptuvė visiškai apsaugo netgi nuo tiesioginio smūgio.“ Bent jau viena moteris – Phyllis de Janzé, Evelyno Waugho draugė – taip pasitikėjo „Dorchester“, kad dienas leido savo namuose, o nakvojo viešbutyje. Svečiai vadino jį „Miegamuoju“ ir dažnai pasirodydavo čia apsirengę vakariniais drabužiais. Cecilis Beatonas, pagarsėjęs šiurpiomis naktinėmis bombų niokojamo Londono fotografijomis, rašė, kad jam tai „priminė plaukimą per Atlantą prašmatniu laineriu su visais privalomais siaubais – priverstiniais juokeliais ir prabangiu skurdu“.
Pasak ledi Alexandros Metcalfe, taip pat gyvenusios tame viešbutyje ir dominusios lordą Halifaxą romantiškąja prasme, jis netgi slėptuvėje lengvai užmigdavo. „Edwardui užmigti reikia vos trijų minučių, bet prieš tai jis garsiai ir nepaliaujamai žiovauja, kol galiausiai nugrimzta į begalinį vaikišką miegą, iš kurio niekas negali jo pažadinti.“ Cooperiai užėmė gretimą kambariuką, ir jiems kiekvieną rytą tekdavo klausytis įvairių garsų, kuriuos skleisdavo prabudę ir besirengiantys Halifaxai.
„Tarp 6 ir 6.30 val. mes vienas po kito imame keltis, – rašė dienoraštyje Diana Cooper. – Mes laukiame, kol jie visi išeis. Kiekvienas iš jų turi po žibintuvėlį, kad rastų savo šlepetes, ir aš matau pabaisiškus pavidalus, karikatūriškai atsispindinčius ant lubų lyg nuo magiško žibinto. Lordo Halifaxo su niekuo nesupainiosi. Iš tiesų mes niekada nesame susitikę.“
„Claridge“ ir „Ritz“ viešbučiuose, nuaidėjus sirenoms, svečiai čiupdavo čiužinius ir pagalves ir leisdavosi į fojė. Kartais tai primindavo komediją, kur visi visuomenės sluoksniai staiga tampa lygūs – į tai dėmesį atkreipė žurnalistė Virginia Cowles, vieno oro antpuolio metu atsidūrusi „Ritz“ fojė. Pasak jos, „visi vaikštinėjo keisčiausiai apsirengę: paplūdimio rūbai, ilgos laisvos kelnės, vadinamieji „sirenų kostiumai“, užsivelkami pasigirdus oro pavojui, o kai kurie buvo užsimetę tik chalatą, iš po kurio grindimis vilkosi naktiniai“. Eidama per fojė Cowles susidūrė su Albanijos karališkosios šeimos nare: „Užtikau karaliaus Zogo seserį, ji ramiai miegojo prie „Ritz“ restorano durų.“
