Prezidento pasiūlymus patvirtino Estijos parlamentas: lapkričio 14-ąją jis pirmuoju skaitymu priėmė įstatymo projektą „Dėl kariškų statinių apsaugos“, kuris įeina į paketą dokumentų „Dėl netinkamų statinių sunaikinimo“.
Pasiūlymai įstatymo projektui bus teikiami iki lapkričio 28-osios. Po to vyks trys šio klausimo nagrinėjimai, bet tiek Taline, tiek Maskvoje įsitikinę, kad Estijos parlamentas priims šį dokumentą, kurį tvirtins prezidentas. Paminklo ir palaikų perkėlimas gali prasidėti tik pavasarį.
Žibalo į ugnį įpylė Estijos ambasadorė Maskvoje Marina Kaljurand, kuri per radiją monumentą Talino centre pavadino tiesiai šviesiai – „paminklas okupantams“. Ji pareiškė, kad šis statinys tapo politinių žaidimų objektu, nes prie jo dažnai renkasi mitinguotojai su šūkiais, įžeidžiančiais estus ir agituojančiais už Sovietų Sąjungą. Tokie mitingai įvyko ir gegužės dienomis, kai protestuotojai aršiai pasipriešino policijai. Maskva šį įvykį interpretavo, kaip rusakalbių žmogaus teisių pažeidimą Estijoje.
Griežčiausią pareiškimą paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministerija. „Talinas turi prisiimti atsakomybę, kokių politinių pasekmių gali susilaukti tokios šventvagiškos idėjos realizavimas. Tikimės, kad atsakingiems Estijos politikams pavyks pasipriešinti revanšistiniams estų nacionalistų – radikalų planams“, rašoma URM pareiškime. Kaip visada tokiais atvejais, ypač supyko Dūmos vicepirmininkas V.Žirinovskis, pareikalavęs nutraukti diplomatinius santykius su Estija. Netgi Maskvos Patriarcho tarnyba pasmerkė paminklo iškėlimo planus, kuriuos susiejo su neseniai pažymėtu Niurnbergo proceso 60-čiu.
Bet ar gali suvereni valstybė su jos teritorijoje esančiais paminklais elgtis kaip nori?
Interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas V.Abarinovas ironizuoja, kad Dūmos deputatams, matyt, nėra kas veikti, kad iš nuobodulio pradėjo tvarkyti paminklų klausimus svetimoje valstybėje. Dūma negali remtis jokiais tarptautiniais dokumentais, nebent Ženevos konvencija, kuri įpareigoja ją pasirašiusias šalis gerbti karių laidojimo vietas. Beje, apie tai priminė pats Estijos premjeras Toomas Andrus Ansipas, internetiniam laikraščiui „Pravda.ru“ pridūręs, kad, kai „ant tų karių kapų rengia mitingus, geria degtinę ir kelia peštynes, negalime kalbėti apie kokią nors pagarbą žuvusiems“.
Šiaip jau paminklų perkėlimas – intriguojantis reiškinys. Sovietų Sąjungos laikais jų pristatyta kur reikia ir kur nereikia. Perkėlimų taip pat buvo. Antai, 1880 metais Maskvoje, Tvėrės bulvaro gale, pastatytas paminklas Puškinui 1950 metais buvo perkeltas į kitą bulvaro, arba Gorkio, gatvės pusę. Paminklas Mininui ir Požarskiui 1818 m. buvo pastatytas Raudonosios aikštės viduryje, bet 1931-aisiais jis buvo pastūmėtas į šios aikštės pakraštį.
Bet ne todėl, kad šie monumentai trukdė paradams ir darbo žmonių demonstracijoms, o kad tai buvo „prieš 318 metų įkurtos bajorų prekybininkų sąjungos, siekusios užgniaužti valstiečių sukilimus, atstovai“. Pokario laikraščio „Vakarinė Maskva“ straipsnis taip ir buvo pavadintas: „Laikas pašalinti istorines šiukšles iš aikščių“.
Bet dabar kiti laikai, o ir incidentas su karių kapais ir paminklais šiek tiek kitoks. Rusija su Estija neturi pasirašiusi Ženevos konvencijos Pirmuoju protokolu grindžiamo susitarimo dėl karių ir konfliktų aukų laidojimo vietų tvarkymo bei perkėlimo, todėl Talinas gali elgtis savo nuožiūra.
Bet Maskva didina įtampą, iš etinės problemos paversdama ją politine. Tuomet Rusijos atstovai Europos Taryboje vėl atgaivina klausimą dėl rusakalbių Estijoje ir Latvijoje, vėl ragina įvesti sankcijas Estijai, o radikaliausi Rusijos politikai į apyvartą vėl išmeta dvokiantį teritorinių ginčų surogatą.
Užtat Kremliuje ramu, kai kone kiekvienoje Vidurinės Azijos respublikos miestelio aikštėje tebestykso paminklas tai „revoliucijos vadui“ Leninui, tai dabartiniam vietos diktatoriui, kai statomi nauji monumentai „tautų tėvui“ Stalinui, kai kabinetuose vietoj F.Dzeržinskio daug kur puikuojasi jo pasekėjo V.Putino portretai...
Pasižvalgykime ir po Lietuvos miestus ir miestelius!