Cz.Miłoszas: Vilniuje gyvenau purve ir smarvėje

Czesławas Miłoszas (1911–2004) — vienas žymiausių XX a. pasaulio poetų, Nobelio literatūros premijos laureatas. Gimęs Kėdainių krašte, Vilniuje baigęs gimnaziją ir universiteto studijas, vadino save paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu.

Gyvendamas ir kurdamas Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ir Kalifornijoje, vis sugrįždavo prie ištakų – į kadaise Nevėžio slėnyje gyvavusią dvarelių ir sodų Lietuvą ir į keliomis kalbomis šurmuliuojantį, ideologinių audrų blaškomą tarpukario Vilnių. Šios dingusios Atlantidos atspindžiai nuspalvina poeto kalbėjimą apie bendražmogiškus dalykus – apie laiką ir kintamumą, apie pažangą ir žmogaus ribotumą, apie istorijos katastrofas ir dvasios ramybę.

Abėcėlė // Czesław Miłosz; Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

Abėcėlė – kūrinys vietoj romano ar ties romano riba, atspindintis mano nuolatines „talpesnės formos“ paieškas. […] Rašydamas šią knygą, tenkinau metų būvyje vis ryškėjantį giluminį poreikį: įžengti į mūsų laikų istorija ar tiesiog mūsų civilizacija vadinamą žmogiškųjų dalykų tankmę. Tai nuostabus reginys, ir, pats jame dalyvaudamas, stebėdavausi tam tikru neaprėpiamu šių žodžių pertekliumi. Sendamas pasidariau tarsi namas, atviras kadaise pažinotų, taip pat iš nuogirdų ar knygų pažįstamų žmonių balsams. Ištisa raizgalynė susipynusių likimų, tragiškų ir komiškų, spalvų, formų, įvairių kalbų ir įvairių tarčių garsų.

Czesławas Miłoszas

Siūlome šios knygos ištraukas.

automobilis

Tikriausiai automobilis išrastas, šaipantis iš pesimistų, pranašavusių, kad vis daugėjant arklių, miestai galiausiai uždus nuo jų išmatų smarvės. Iš Kėdainių apskrities, kuriame buvo vienas automobilis (grafo Zabiełłos), buvau nusviestas į Kaliforniją, kurioje automobilis yra tas pat, kaip elektra ir šiltas vanduo.

Nesiilgiu senų gerų laikų. Gyvenau purve ir smarvėje, nė pats to nesuvokdamas, o juk priklausiau vadinamajai apsišvietusiai aukštesniajai klasei. Mano mokyklos metų Vilniaus gatvės buvo grįstos akmenimis, šaligatviai — mediniai, o kanalizacija įvesta tik keliuose rajonuose. Galima įsivaizduoti, kokie šiukšlių ir mėšlo kalnai stūksojo romantizmo laikų Vilniuje. Pravartu būtų aprašyti Naujosios Eloizos skaitytojas ne iš viršaus, o iš apačios, pradedant nuo jų naktipuodžių (kur jie būdavo išpilami?), kelnaičių (nedėvėtų) ir ekvilibristinių pastangų nusiprausti.

Tiesa, mūsų bute buvo skardinė vonia, tačiau kūrenama malkomis, ir prišildyti jai vandens būdavo ištisa operacija. Šiandien, neįsivaizduodamas ryto be dušo, turiu kukliai pripažinti, kad aš tas pats žmogus, kuris kadaise maudydavosi daugių daugiausia kartą per savaitę, dažniausiai kurioje nors miesto pirtyje, ir tai atrodė visiškai įprasta. Visiškai neseniai Ignacas Święcickis man priminė, kad jo šeimos bute Aguonų gatvėje (ten kartu purkštuvu šaudydavome į varnas) vanduo būdavo nešiojamas kibirais iš kieme iškasto šulinio. Tada to nesuvokiau, taigi buvo normalu.

Keista, kad tokio atsilikimo nuo civilizacijos laikais anksti paklusau konservatyviai ir (tada tas žodis dar nebuvo žinomas) ekologinei reakcijai — tai buvo maždaug viena ir tas pat. Atsakomybė už tai teko mano herbariumams, ornitologijos atlasams, akvariumams, paukščių narveliams, taip pat mano tėvo prenumeruojamam laikraščiui Łowiec Polski bei tuo metu perskaitytai Rodziewiczównos Miško žmonių vasarai. Būdamasis trylikmetis, labai rūpinausi gamtosauga ir piešiau idealios valstybės žemėlapius, kuriuose nebuvo nei laukų, nei kelių, o vienintelė leidžiama susisiekimo priemonė buvo upėmis ir kanalais plaukiojančios valtys.

Automobilį laikiau grėsmingu dalyku dėl jo keliamo triukšmo. Šiandien sunku tai įsivaizduoti, tačiau tų laikų automobiliai goždavo kraštovaizdį ūžesiu ir garsiu variklių burzgesiu, taigi buvo niekam tikę, nes žmogaus įsibrovimu teršdavo gamtos tylą. Vėliau iškylaudami su Klajūnų klubu irgi ne itin palankiai žvelgdavome į automobilius, ir pamenu, kaip kartą staiga sustojo pro mus praūžęs automobilis, o mudu su Robespjeru bemat uždainavome: Zatkał się samochód hardy . (1)

Pagal mano idealios valstybės konstituciją jos sienos turėjo būti uždarytos daugumai mirtingųjų, išskyrus gamtos mylėtojus — tuos suaugusiuosius, kurie išlaikė gamtininkų entuziazmą. Žadėjau sau, kad būsiu vienas iš jų, pats tapsiu gamtininku. Paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Iš pėsčiojo virtęs už vairo sėdinčiu žmogumi, turėčiau sukurti dėkingumo automobiliui giesmę, nes jo padedamas išvažinėjau visą Vakarų pakrantę nuo Meksikos sienos iki pat Kanados Uolinių kalnų, nakvojau palapinėje prie Siera Nevados ežerų ir kepiau Mirties Slėniu vadinamos dykumos karštyje.

baimė

Verta susimąstyti apie tai, kad svarbiausia XX a. Europos gyventoja baimė nesulaukė plačios analizės. Galbūt dėl to, kad niekam nebesinorėjo grįžti prie žeminančios patirties, o baimė žemina. Galiausiai esama daugybės jos rūšių, ir kiekvieną tektų nagrinėti atskirai.

Baimė kare — tai tiesiog didvyriškumo klausimas. Visi kareiviai bijo, bet geriausi įveikia baimę valios jėga. Mūsų žmogiškoji padermė yra švaistūnė, ji nuolat gimdo vaikus, ir šie užima žuvusiųjų karuose vietą, tačiau verta susimąstyti, ar nieko ji nepraranda, tiek narsuolių atgulant po žeme. Argi tie mūšio laukai, kuriuose kovose su tokiais pat narsuoliais krito didvyriai — vokiečiai, prancūzai, anglai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, milijonai vyrų, — neverčia klausti, kaip gyvuosius veikia geriausių genų praradimas? Į tai atkreipęs dėmesį Jerzis Stempowskis teigė, kad Europa po Pirmojo pasaulinio karo būtų buvusi visiškai kitokia, jei būsimi jos vadovai prancūzai, vokiečiai ir anglai nebūtų žuvę didžiulėse skerdynėse.

Kitokia buvo kasdienio gyvenimo Stalino ir Hitlerio valstybėse baimė. 1940 m. Vilniuje vos spėjau jos paragauti, tačiau to pakako, kad iš pokalbių ir pasakojimų galėčiau įsivaizduočiau galbūt paryčiais apsilankysiančių jų laukimo siaubą. Į Rusijos lagerius buvo vežamos ištisos žmonių kategorijos pagal ne be vietos skundų sudaromus sąrašus arba „individualiai“ — suėmus ir „nuteisus“. Jei 1940 m. liepą nebūčiau pabėgęs iš Vilniaus, nemanau, kad būčiau atsisakęs rašyti į Prawda Wileńska: tai buvo tarsi savaime suprantama, nes ten dirbo mano kolegos iš Żagary. Kaip juos teisti, jei tremties bijota labiau, negu mirties? Tokią pat didžiulę Lvove tvyrojusią baimę aprašo tenykščiame Prawda Wileńska atitikmenyje Czerwony Sztandar dirbęs Aleksanderis Watas. Priklausomybė paklusniam elitui tramdė baimę įkliūti per gaudynes, tačiau nė kiek ne mažesnė buvo menkiausios klaidos ar neortodoksalumo baimė. Prawda Wileńska spausdinęsis Leopoldas Tyrmandas nuteistas penkiolika metų kalėti, bet neišvežtas, nes geležinkelininkai atkabino lokomotyvą kaip tik vokiečių įsiveržimo dieną, todėl liko gyvas.

Baimė paralyžiuoja valią ir trukdo veikti. Kelionė iš Vilniaus į Varšuvą, keturis kartus nelegaliai pereinant sieną, buvo labai pavojingas žygis, ir tikriausiai man nebūtų pavykę, jei būčiau bijojęs. Atlikau sau ypatingą (beprotišką) operaciją, kurios pats iki šiol nesuprantu, ir tarsi atsiribojau nuo baimės. Ji buvo, bet man uždraustà. Mano bendrakeleivė Zofia Rogowiczowa paskui labai palankiai įvertino mano drąsą ir sumanumą, o mane tai vertė jaustis nejaukiai, nes nors toje sumaištyje ir nusipelniau jos pagyrimo, iš tiesų nesu nei drąsus, nei sumanus.

Baimė vokiečių okupuotoje Varšuvoje įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos galios. Sąlygiškai įprastas gyvenimas pasibaigė pirmomis gaudynėmis į Aušvicą bene 1940 m. rugsėjį, ir tada mes supratome esą niekieno neginami gyvūnai. Ketverius metus jaučiau viduje baimę tarsi įkaitintą rutulį ir griebdavausi įvairių strategijų, pavyzdžiui, racionalizacijos: tikėjausi, kad vienas ar kitas dokumentas mane apsaugos (nors neturėjau nė vieno iš tiesų patikimo), arba kad nepatrauksiu skundikų dėmesio (pogrindinės Nepriklausomos giesmės komentarai rašyti taip, kad niekas neatspėtų, jog aš jų autorius). Dažniausiai padėdavo mintis, kad aš paslapčiomis susitaręs su Galia, ir Ji mane apsaugos, jei įvykdysiu tam tikras sąlygas. Taip pat įtikinau save, kad kol neatlikau darbo, kurį man lemta atlikti gyvenime, tikrai liksiu gyvas.

Jei būčiau nuolat mąstęs apie tą pilve glūdėjusį įkaitusį rutulį, nebūčiau pajėgęs rašyti, tačiau iš tiesų mano karo laikų poezijos ir prozos įdirbis gausus. Paaiškėjo, kad tam tikromis aplinkybėmis verčiau būti kuprotam. Mano kupra buvo nesugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, o apsaugos priemonė — mano mediumizmas, t. y. aš nuolat girdėdavau žodžius bei ritmą ir turėdavau pasiduoti tam burtui. Tai reiškė, kad vaikščiojau žeme tarsi nebūdamas čia. Sukau sau kokoną ir kartu kažkaip jaučiau, jog ši siaubinga Varšuva man reikalinga, kad subręsčiau.

Padorumas reikalauja, kad, išgelbėtas nuo mano jėgomis nepakeliamų išbandymų, tikėčiau į Dievą. Iš dėkingumo.

Beauvoir Simone de

Niekada nebuvau jos susitikęs, bet mano antipatija jai neatlėgo ir dabar, po jos mirties, jai sparčiai grimztant į sumažintu šriftu rašytų jos istorijos epochos komentarų šalį. Tarkime, kad ši gilios provincijos žmogaus antipatija didžiojo pasaulio damai buvo neišvengiama ir kad ją sustiprino pyktis dėl savo drovumo, prastuolio neapykanta rafinuotai kultūrai.

Užsidariusi prancūziškumo kiaute, ji nė nenumanė, kad kas nors už šio kiauto galėtų ją teisti. Iš trijų École Normale Supérieure moksladraugių Simone’ų (kartu su Simone Weil ir Simone Petrément), ji, jos pačios įsitikinimu, buvo labiausiai išsilaisvinusi, iš tiesų aiškiausiai atskleidžianti prancūzišką „kuklų buržuazijos žavesį“.

Negaliu jai atleisti už tai, kaip niekšingai juodu su Sartre’u pjudė Camus. Situacija tarsi iš pasakėčios moralo: teisingą, kilnų, tiesą kalbėjusį žmogų politinio korektiškumo vardan apspjaudė vadinamųjų intelektualų pora. Koks doktrinierių aklumas: juk jai prireikė parašyti ištisą romaną Les mandarins, kad galėtų apšmeižti Camus, siedama jo pažiūras su gandais apie asmeninį gyvenimą.

Ji — plačiausiai aidintis feminisčių balsas. Ne koks tai liudijimas apie jas. Gerbiu tas, kurios gina moteris iš užuojautos jų likimui, ir net žaviuosi jomis. Beauvoir visa tai perėmė tik kaip dar vieną intelektualų madą. Kvaila boba.

Bokšto gatvė

Bokšto gatvės pažiba buvo Romerių namai už vartų, didelio kiemo, abipus kurio stovėjo arklidės, gilumoje. Šiuose namuose Mickevičiaus laikais rinkdavosi laisvųjų mūrininkų ložė. Romeriai, būdami evangelikų tikėjimo, garsėjo kaip masonų giminė ir saugojo šias tradicijas iki pat tarpukario laikų literatės Helenos Romer-Ochenkowskos. Vaikystėje kelis kartus teko važiuoti arkliais iš Šetenių į Vilnių, vienų kelionių detales gerai atmenu, iš kitų — tik kai ką. Viena pirmųjų (bene 1914 m.) baigėsi, įvažiavus pro Romerių namų vartus ir palikus arklius jų arklidėje. Miglotai pamenu, kaip laksčiau po jų namus.

Studijų metais siauros Bokšto gatvės pradžioje šmėžavo venerinių ligų ligoninė, jos languose lindėdavo prostitutės ir erzindavo praeivius, o toliau, jau prie pat Romerių namų, stovėjo senasis studentų bendrabutis, pagal jo valgyklą vadinamas mensa.