Paskutinį pusmetį Lietuvos žiniasklaidoje vis pasirodo pasakojimai apie Norvegijoje iš lietuvių šeimų atiminėjamus vaikus. Apie tai rodyta TV programose, rašomi straipsniai su lietuvių šeimų įspūdžiais apie negailestingą siaubūną – Norvegijos Barnevern (Vaikų teisių apsaugos tarnybą). „Ekspertai“ leidžia sau daryti toli siekiančias išvadas. Istorijos randa atgarsį ir Lietuvos Seime.
Tema itin skaudi, ir neįmanoma kalbėti apie tai nesusilaukiant audringiausių reakcijų. Puikiai suprantamas tėvų ir motinų siaubas, jei vaikas paimamas iš šeimos. Šeimai tai tokia baisi tragedija, kad paguosti beveik neįmanoma. Bet reikia su tuo gyventi, reikia ieškoti būdų susigrąžinti vaiką. O labiausiai reikia iš anksto gilintis į situaciją, bandant išvengti blogiausių pasekmių.
Kalbėkime atvirai ir pabandykime išanalizuoti visas aplinkybes, kad galėtume pasimokyti iš klaidų. Pirmiausiai privalome susimąstyti apie problemos ištakas.
Šuolis iš Lietuvos kaimų į užsienius
Tačiau situacija pasikeičia, kai atsivežama šeima, įsitikinus, kad Europoje viskas geriau nei Lietuvoje. Ir socialinė apsauga geresnė, nepaliks gi ant gatvės, kažką duos, ypač jei yra vaikai. Tikima, kad čia akimirksniu išsispręs visos problemos. Tačiau prisitaikymas svetur daugeliui per sunkus.
Emigranto nuoskaudos išliejamos šeimoje
Koks tipiškas paveikslas imigrantų šeimos, atsiduriančios vaikų teisių apsaugos akiratyje?
Prieš kelerius metus į Norvegiją atvykdavo vyrai, šeimos likdavo namie, o dabar plinta nauja tendencija – atsivežti šeimas drauge. Anksčiau vyras Norvegijoje gyvendavo vienas, t.y. dalijosi būstą su likimo draugais, vyriškai leisdavo vakarus ir savaitgalius, įprasdamas prie rūstaus gyvenimo būdo. Atvykus šeimai gyvenimo būdas išliko, pasikeitė tik tai, kad prisidėjo žmona ir vaikai.
Laisvalaikis ir atsipalaidavimas su alkoholiu šiai migrantų grupei įaugęs į kraują. Dieną vyrai sunkiai dirba, dažnai nelabai lengvą ar patrauklų darbą, aukojasi šeimai. Darbe daug nepašokinėsi, karjeros irgi nepadarysi. Niekam tu nesi įdomus ar svarbus, tu –paprasčiausias juodadarbis, o ir kalbos nemoki. Susikaupia nuoskaudos. Kur jos išsilieja, ypač išgėrus vieną kitą butelį degtinės – puikiai žinoma. Atpirkimo ožiais tampa šeimos nariai.
Lietuviška mačo kultūra
O nesipainioti po kojų labai sunku, nes šios šeimos paprastai gyvena gana ankštai. Sunkus gyvenimas buvo Lietuvoje, sunkus jis ir svetur. Kol prasigyveni, turi praeiti ne metai ir ne dveji. Kalbos nemoki, visuomenės nesupranti, esi pastumdėlis, samdinys. Darbą tai turi, tai neturi. Jokio statuso. Tegul bent šeimoje gerbia, ten galiu pagal seną lietuvišką tradiciją parodyti, kas čia viršininkas.
Nepulkime Lietuvos vyrų – šitaip jie slepia savo nesaugumą, neprisitaikymą gyvenimui, vaidina išmoktą, tradicijų primestą vaidmenį. Jie privalo būti kieti. Daugeliui tai – nepakeliama našta. Tai rodo ir Lietuvos vyrų savižudybių statistika. Į Norvegiją atvyksta sunkiai socialiai pažeistos mūsų šeimos. Naujoje šalyje psichologinė pagalba ir švietimas tampa dar labiau neįmanomi dėl kalbos barjero.
Lietuvoje fizinės bausmės vaikams nedraudžiamos, apie mušamas moteris čia rimčiau prabilta tik prieš kelerius metus. Net paties Seimo, tautos proto ir sąžinės, kai kurių atstovų įsitikinimu, vaiko be mušimo neišauklėsi. Kai kurie migrantai nežino, kad Norvegijoje smurtas draudžiamas.
Štai tokie piliečiai ir užkliūva vaikų teisių apsaugai. Manau, klystume sakydami, jog tokios šeimos augina labai laimingus vaikus. Jei vaikai eina į darželius ar mokyklas, labai lengvai pamatoma, kad šeimoje dedasi Norvegijoje nepriimtini dalykai. Tuomet kyla susidomėjimas neįprasta norvegams šeima.
Dirbtinės vakarietiškos šypsenos – ne mums
Kadangi dabar lietuvių šeimos užkrėstos panika, į vaiko teisių tarnybos susidomėjimą reaguojama dažniausiai neadekvačiai. Kai žmonės bijo, jie reaguoja gindamiesi, o dažniausiai – patys puldami. Tai ypač būdinga vyrams.
Moteris įgimto sumanumo dėka bando geranoriškai komunikuoti su tarnybomis, tuo tarpu vyras, vedamas „tikro vyro“ komplekso, būtinai turi „apginti“ šeimą. Ginama dažniausiai iš Lietuvos atsivežta elgsena – biurokratus reikia išgąsdinti su jais grubiai elgiantis. Todėl vyras, jei bendraujama su pareigūnais ar paskiriamas šeimos stebėjimas (pareigūnai stebi namuose, kaip vaikas bendrauja su tėvais), elgiasi nesantūriai, piktai. Užsienietiškai kalbėti nesugeba, bet, demonstruodamas autoritetą, leidžia sau piktai urgzti ant žmonos. Visa savo povyza jis demonstruoja šventą pasipiktinimą, kad kažkokie nelabieji įsibrovė į jo namų valdas. Tai įvertinama kaip nenoras bendradarbiauti, keistis.
Tokiu elgesiu pasiekiamas atvirkštinis, nei norimas, rezultatas. Pareigūnai ne išgąsdinami, o dar labiau susidomi šeima – kas gi iš tikrųjų čia dedasi, jei vyras, net esant pašaliniams, siunčia šitokius agresijos signalus? Gal mums išėjus jis pratrūks smaugti žmoną, daužyti vaiką?
Vyrai dažnai užsisėda ant vaiko, kad jis išdavikas, kodėl „paskundė“ šeimą, ir pyksta ant žmonos - ir „ko čia dar pataikauji su šitoms kiaulėms!?“ Tokį nusiteikimą visi mato.
Skirkis, arba atimsim vaiką
Nereikia jokių seklių mokykloje, nei pavydinčių kaimynų, kurie įskųstų. Vaikai naivūs, atviri, jie dažnai nenorėdami pasako ką nors „ne taip“, kai darželyje prašo papasakoti, ką veikė vakar ar mokykloje – parašyti rašinėlį panašia tema. Vaikas, pareigūnams lankant namus, nesugeba suvaidinti nerūpestingos vaikystės, ypač jei tėvas svaido pykčio žvilgsnius. Bet, pagal lietuviškas tradicijas reikia rasti kaltą, ir jis būtinai randamas – vaikas, žmona arba durna Norvegija.
Tokiu būdu, sudėjus visus paminėtus elementus (dar blogiau, jei yra sumušimai ar mėlynės ant moters ar vaiko kūno) ir parašius ne vieną ataskaitą apie vyro elgesį ir realią padėtį šeimoje (turi reikšmės ir tai, kokiomis sąlygomis gyvena ir kiek uždirba), aplinka šeimoje įvertinama kaip nestabili, smurtinė ir vaikui nesaugi. Po kurio laiko, šeimoje pritaikius „auklėjimo“ priemones (o auklėjimui, kaip minėta, vyrai sunkiai pasiduoda), ir nepasiekus jokio teigiamo rezultato, moteriai dažnai pateikiamas ultimatumas: arba skiriesi su smurtaujančiu vyru, arba atimame vaiką. Žmonos argumentas, kad „vyras muša tik mane“ tokiu atveju neveikia. Argumentas, kad „Lietuvoje vaikus mušti galima, nes kaipgi kitaip juos išauklėsi“, tik pakenks.
Dar blogiau, jei moteris tarnyboms nuoširdžiai pasipasakoja apie savo sunkų, bet tokį mums pažįstamą lietuvišką gyvenimą. Apie tai, kad žiaurus smurtas šeimoje tęsėsi nuo beveik pirmosios vedybinės dienos, bet, nepaisant to, ji gyveno su smurtautoju keliolika metų, didvyriškai kentėjo ir net kelis vaikus pagimdė. Tuomet norvegai suabejoja moters psichika, nes kentėjimas ir nieko nedarymas kelia grėsmę ne tik jai pačiai, bet ir vaikams. Norvegų požiūriu, psichiškai sužalota motina nesugebės užauginti visaverčių asmenybių.
Vaikai atimami, ir vargšė motina dar labiau nuskriaudžiama – ji kentėjo visą gyvenimą, o čia dar žiaurūs norvegai atėmė vaikus! Ji visai sugniūžta, net pasitarti nėra su kuo. Juk tai – baisi gėda, kokia ji motina, kad atėmė vaikus. Nors pradžioje paprastai leidžiama matytis su vaiku, tačiau motinos elgesys susitikimų metu dažniausiai būna nepriimtinas norvegams. Ji verkia, isterikuoja, kaltina vaikų teisių tarnybą, kad neprižiūri vaiko („Va atėjo nepraustas, su suplyšusiu drabužėliu!“). Jai rodos, kad svarbiausia yra pademonstruoti, kaip ji pati kenčia, kokia siaubinga jai padaryta žala. „Pasakyk jiems, kad nori būti su mamyte!“, – reikalauja ji. Vaikas irgi susijaudina, ima verkti. Apie vaiko psichiką motina paprastai negalvoja. Tarnyba padaro išvadą, kad toks elgesys kenkia vaikui, ir pasimatymai uždraudžiami.
Biologinis ar vaiko gerovės principas?
Trumpai bandau išaiškinti sudėtingą procesą ir norvegišką požiūrį, nesiimdama vertinti norvegiškos tvarkos – bloga ji, ar gera. Ar nepažeidžiamas biologinis teisės į vaikus principas, taip pat nevertinsiu. Norvegijoje už biologinį principą svarbesnis yra vaiko gerovės principas. Čia vadovaujamasi vaikų teisių apsaugos įstatymu, pagal kurį vaikas paimamas tuomet, kai kyla grėsmė, jog vaikui bus padaryta žala (turint galvoje ne tik fizinę žalą). Šis apibūdinimas platus, ir gali būti taikomas daugeliu atveju.
Norvegų įsitikinimu, vaikas privalo būti paimtas iš neigiamos aplinkos, kol nepakenkta jo psichikai ir vystymuisi. Tyrimai rodo, kad patyrę smurtą vaikai vėliau patys tampa smurtautojais, nusikaltėliais, arba smurto aukomis. Nepaisant to, kai kuriose šalyse (taip pat ir Lietuvoje) vaikas paimamas iš smurtinės, asocialios šeimos jau leisgyvis, nukankintas, dažnai tuomet, kai yra nepataisomai sužalotas.
Vertinti norvegiškų įstatymų Lietuva neturi teisės. Juos keisti galima demokratiniu keliu – tampant Norvegijos piliečiais, balsuojant, einant į valdžią kaip mažumos atstovams. Tačiau mūsų žmonės pripratę viską daryti riksmu ir minios diktatu, su žiniasklaidos pagalba eskaluojant problemą. Tai nėra prasmingas ir rezultatyvus kelias.
Kiek toleruotini kultūriniai skirtumai?
Norvegijos institucijoms, beje, iškyla didžiuliai iššūkiai, nes Norvegijoje per paskutinius dešimt metų itin pagausėjo imigrantų. Biurokratinės tarnybos, pritaikytos norvegams, nespėja keisti savo tvarkos, atsižvelgdamos į įvairių tautų papročius. Nors bando padėti, bet neįmanoma per kelis mėnesius pasiekti santykių šeimoje pagerėjimo. Toks darbas reikalauja ilgalaikio žmonių švietimo ir sąmonės pasikeitimo. Norvegijoje šis darbas buvo vykdomas ne vieną dešimtmetį.
Kritikuojama, kad Norvegijos vaikų teisių apsaugos darbuotojai nelabai atsižvelgia į kultūrinius skirtumus. Tai pagrįstas priekaištas.
Kita vertus – kas yra kultūriniai skirtumai? Jei lietuviams, lenkams, rusams pagal jų tradicijas turėtų būti leidžiama mušti vaikus ir žmonas, tai somaliečiams turėtų būti leidžiama apipjaustyti mergaites, taip jas labai smarkiai žalojant (Norvegijoje tai yra nusikaltimas). Kitos tautos pareikalaus kitų nuolaidų, tokiu būdu įstatymus taikyti taps neįmanoma.
Tik dialogas
Vienintelis įmanomas kelias – bandyti kalbėti ir susikalbėti. Lietuviai, atvykstantys į Norvegiją, turėtų įsisąmoninti, kad čia – kita šalis, kur yra kiti reikalavimai šeimos santykiams, požiūriui į vaiką. Suprasti, kad čia moteris lygi vyrui, vaiko asmenybė gerbiama ir smurtas šeimoje netoleruojamas.
Lietuvos institucijos šią lietuvių Norvegijoje problemą turėtų įtraukti į savo dienotvarkę. Ne tam, kad demonizuotų Norvegiją kaip šalį, kurioje „tėvai priversti aiškintis dėl kiekvienos vaiko mėlynės“, bet siekiant dialogo. Be isteriją, sumaištį ir baimę keliančios retorikos, nes žmonės ir taip įsibaiminę.
Reikia švietimo programų savo piliečiams, kad jie neemigruotų iš Lietuvos, kaip iš valstybės, šeimos santykiais ir požiūriu į vaiką, pusšimčiu metų atsilikusios nuo Europos. Reikia projektų, kur Norvegijos pareigūnai bendrautų su Lietuvos institucijomis, gautų informaciją apie Lietuvos ypatumus.
Gal mūsiškiai supras, kad užuot rėkus ir skundusis, pirmiausia vertėtų keisti savo elgesį.
Gal norvegams pavyks paaiškinti, kad niūrus lietuvis nebūtina primuš žmoną. Juk prasčiausiai dar ne visi mūsų žmonės išmoko šypsotis.