D. Britanijos leidėjas: iš literatūros Lietuvą matau kaip kaimiškos kilmės šalį

Didžiosios Britanijos leidyklos „Dedalus“ išleido kelerius metus kruopščiai rengtą lietuvių prozos antologiją. Leidyklos vadovas Ericas Lane’as Lietuvą mato kaip kaimiškos kilmės šalį, o jos literatūra veda į tam tikrą magiją, mitus, prietarus, ypač gilinamasi į skirtingų socialinių ir religinių grupių tarpusavio santykius. Tačiau, pastebi E. Lane’as, turėdami tokią panašią istoriją su kitomis Baltijos šalimis, o su Lenkija kurį laiką būdami net „susigiminiavę“, vis dėlto sugebėjome išlaikyti autentišką literatūros stilių, savotišką kalbėjimo būdą, ypatingą pasaulėvaizdį.

Pulitzerio premijos laureatas Michaelas Dirda, JAV dienraščio „The Washington Post“ knygų kritikas, Didžiosios Britanijos leidyklą „Dedalus“ apibūdino kaip „pirmaujantį leidėją, kuris sutelkęs dėmesį į dekadentišką šimtmečių sandūros Europos prozą“. Leidyklos galva E. Lane’as „Dedalus“ misiją suvokia kaip ambicingą siekį tyrinėti nežinomas ar menkai žinomas teritorijas – inovatyvūs, patrauklūs ir netikėti sprendimai tampa atsvara komercinei leidybos industrijai. Ieško naujų talentų, o britų leidybą, pasak Lane’o, nori „įkurdinti Europos širdyje“.

Pernai rudenį „Dedalus“ atsigręžė į Baltijos šalis: išleido lietuvių prozos antologiją „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“, kurioje pateikiama 19-os rašytojų kūryba. Knygos sudarytojas Almantas Samalavičius išsamioje įžangoje „Laiko galia ir negalia“ („Time Lost and Found“) Vakarų skaitytojams bendrais bruožais pristato XX a. Lietuvos tikrovę. Antologijoje daugiausia apsakymų ir esė – publikuojami Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Antano Vaičiulaičio, Jurgio Savickio, Antano Vienuolio, Romualdo Lankausko, Juozo Apučio, Icchoko Mero, Antano Ramono, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės, Herkaus Kunčiaus, Jaroslavo Melniko, Giedros Radvilavičiūtės, Birutės Jonuškaitės ir Danutės Kalinauskaitės kūriniai. Pristatomi du romanai – Jurgio Kunčino „Tūlos“ 8-asis, Sigito Parulskio „Murmančios sienos“ 21-asis skyrius ir Balio Sruogos memuarų knygos „Dievų miškas“ du skyriai. Antologijos viršelį puošia Petro Repšio freskos „Metų laikai“ fragmentai.

„The Dedalus Book of Lithuanian Literature“, jau pristatyta Jungtinėje Karalystėje, patraukė specialistų dėmesį. Ericas Lane’as, šią vasarą atvykęs į knygos pristatymą Vilniuje, sutiko atsakyti į keletą klausimų. Su leidyklos vadovu kalbasi Viktorija Ivanova.

– Pirmiausia norėčiau pasiteirauti, kada ir kaip susidūrėte su lietuvių literatūra?

– Tiesą sakant, gerai ir nepamenu. „Dedalus“ savo veiklą pradėjo nuo to, kad ėmė leisti Europos fantastikos seriją, tačiau perėję prie mažesnių šalių supratome, kad fantastikos žanras yra pernelyg ribojantis. Taigi nutarėme žvelgti plačiau ir publikuoti pačią įvairiausią prozą.

Pristatę Estijos literatūrą, pasirinkome Lietuvą – mums atrodė, kad tai natūrali serijos tąsa. Ir viskas ėmė labai sparčiai suktis. Nebuvo sudėtinga. Tarptautinių kultūros programų centras, koordinavęs šį projektą iš Lietuvos pusės, pasirūpino, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Kai kurios agentūros, įstaigos, su kuriomis man yra tekę susidurti, buvo itin biurokratiškos, nepaslankios, o šiuo atveju bendradarbiavimas – tarsi gaivaus vėjo gūsis.

– Knygos sudarytojas Almantas Samalavičius per antologijos pristatymą sakė norėjęs užsienio skaitytojams parodyti, kuo yra savitas Lietuvos kelias ir kur link jis veda. Kokį įspūdį susidarėte Jūs iš lietuvių literatūros kūrinių, pristatomų šiame rinkinyje?

– Lietuvą matau kaip iš esmės kaimiškos kilmės šalį, o jos literatūra veda į tam tikrą magiją, mitus, prietarus, ypač gilinamasi į skirtingų socialinių ir religinių grupių tarpusavio santykius. Tarkime, apsakymas, pasakojantis apie žydą, pardavinėjantį silkes, ir samdinę, kuri jį apvagia, todėl po mirties neįleidžiama į rojų [Vinco Krėvės „Silkės“, – V. I.]. Taip, tai labai „žemiškas“ kūrinys su aiškiu moralu, tačiau jis atskleidžia ir agrarinį humoro jausmą, ir kaimiškas valstybės šaknis.

Antologijos turiniui artėjant prie šių dienų, stiprėja miesto pojūtis. Kartu ryškiai juntamas Rusijos šešėlis, ir tai savaime suprantama, juk rinktinėje esama istorijų iš sovietmečio, iš Antrojo pasaulinio karo – kai kurios labai skaudžios. Pasak mano vyriausiojo sūnaus, jos perteikia herojiškos tautos realybę. Net jeigu atrodys gana keista apibūdinti tautą kaip herojišką ar tragišką, tačiau šiuo atžvilgiu aš manau, kad lenkų tauta yra daugiau tragiška, o lietuvių – herojiška. Egzistuoja tam tikras tunelis tarp to, kokia Lietuva buvo anksčiau ir kokia yra šiandien – atgimusi, su optimizmo pojūčiu, tam tikru skambumu ir su vis dar neišsisklaidžiusiu Rusijos šešėliu. Samalavičiaus karta, atrodo, nelabai tiki, kad kažkas iš tikrųjų pasikeitė ir jau niekada nebepasikartos. Turbūt jūsų, Viktorija, kartai, t. y. asmenims, vos įžengusiems į trečią dešimtį, Rusijos šešėlis atrodo mažiau baugus, nes jums tai – pernelyg tolima istorija, kažkas, ko patys nepatyrėte ar neatmenate.

Aš gimiau po Antrojo pasaulinio karo, jaučiau jo randus savo aplinkoje – mano karta užaugo su to karo šešėliu. O Samalavičiaus karta gyveno su sovietų šešėliu, slėgusiu jos sielą, ir tai neištrinama, nes pėdsakai pernelyg gilūs. Niekas kitas, manau, neišreiškia tos būsenos taip gerai, kaip literatūra. Tiesą sakant, šią antologiją galėčiau vadinti Samalavičiaus kartos lietuvių vaizdiniais: kaip jie mato savo praeitį ir save dabartyje. Jei tokio pobūdžio rinkinį, kuo adekvačiau pristatantį lietuvių prozą, būtų patikėta sudaryti jūsų, Viktorija kartos atstovui, jis neabejotinai atrinktų visai kitus kūrinius, o galbūt ir autorius…

– Per knygos pristatymą užsiminėte, kad lietuvių literatūra turi specifinį kalbėjimo toną, ypatingus personažus. Gal galėtumėte tai detalizuoti?

– Iš pradžių, kai dar tik ėmėme gilintis į lietuvių prozą, manėme, kad bus kažkas panašaus į estų grožinius tekstus, tačiau susidūrėme su kardinaliai kitokia forma ir kalbėjimo stiliumi. Lietuva smarkiai skiriasi ir nuo Latvijos, ir nuo Lenkijos. Beje, leisdami lenkų literatūros rinktinę, pastebėjome, kad beveik kiekviename tekste šmėžuoja velnio simbolis: kartais kaip grynojo blogio įsikūnijimas, kartais kaip juokingas nieko nesugebantis kipšiukas. Lietuvių antologijoje velniui vietos neatsirado. Joje ir katalikybė jaučiama ne taip stipriai, kaip lenkų prozos kūriniuose. Tiesą sakant, tas kitoniškumas mane nustebino: turėdami tokią panašią istoriją su kitomis Baltijos šalimis, o su Lenkija kurį laiką būdami net „susigiminiavę“, vis dėlto sugebėjote išlaikyti autentišką literatūros stilių, savotišką kalbėjimo būdą, ypatingą pasaulėvaizdį. 

Lietuvių tekstuose, manyčiau, esama daugiau kančios motyvų, ir tai vienas stipresnių, įtaigesnių šios knygos sandų. Man smalsu, kaip ši antologija atrodytų, jei būtų sudaroma po kokio dešimtmečio – ar taip pat garsiai skambėtų kančios gaida, ar smarkiai pasikeistų knygos tonas, net jei tekstai būtų parenkami iš tų pačių laikotarpių? Šiame rinkinyje atsiskleidžia ir akivaizdus kalbėjimo manieros lūžis: sovietų okupacijos metais lietuvių prozoje buvo gausu kodų, savotiškų sutartinių ženklų, o šaliai atgavus nepriklausomybę, rašytojams teko mokytis rašyti be jų – manau, tai turėjo būti savotiškas šokas visų pirma patiems kūrėjams, nes reikėjo iš naujo atrasti tiek save, tiek rašymo stilių.

– Kodėl mažųjų tautų literatūrai yra taip svarbu, kad ją verstų į užsienio kalbas? Ar išversta ji nepaskęsta anglakalbių rašytojų kūrybos jūroje?

Ericas Lane'as

Tas kitoniškumas mane nustebino: turėdami tokią panašią istoriją su kitomis Baltijos šalimis, o su Lenkija kurį laiką būdami net „susigiminiavę“, vis dėlto sugebėjote išlaikyti autentišką literatūros stilių, savotišką kalbėjimo būdą, ypatingą pasaulėvaizdį.

– Manau, tokie vertimai yra išskirtinai svarbūs, nes gyvename pasaulyje, kuris bendrauja tarptautine kalba, o šiandien toji kalba yra anglų. Suprantu, kaip pavojinga, kai kokia nors viena (šiuo atveju – anglų) kalba masiškai išplinta kitakalbių šalyje, nes būtent kalba yra pagrindinis žmonių saviraiškos, kultūros įrankis, tapatumo pamatas. Mažos tautos, neturėdamos savo kalbos, ko gero, apskritai išnyktų. Štai kodėl yra būtina visomis išgalėmis puoselėti gimtąją kalbą, o rašytojai tiesiog privalo kurti būtent ja. Bet ne mažiau svarbu visa tai išversti į anglų kalbą, nes turime žinoti, kaip ir apie ką mąsto mūsų kaimynai. Skaitydami kitos šalies literatūrą, tą kraštą pažįstame geriau negu jame apsilankę, nes susiduriame su tautos istorija, su tam tikrais įvykiais, nulėmusiais jos likimą.

Prieš keletą metų dalyvavau konferencijoje Briuselyje – Europos Sąjungos šalių atstovai nuogąstavo dėl to, kad vyksta sparti tautinių kalbų erozija, didėja anglų kalbos įtaka. Iš dalies sutinku – tai natūrali ir pagrįsta baimė, tačiau anglų kalba suteikia ir didelių galimybių: kai kitos šalies kūriniai išverčiami į anglų kalbą, jie pasklinda labai plačiai, juk dabar žmonės angliškai skaito beveik visoje Europoje. Taigi į anglų kalbą išverstas kūrinys prieinamas labai įvairiems kitataučiams skaitytojams.

Taip pat sutinku, kad būtų labai liūdna, jei klostytųsi situacija, panaši į tą, kokioje yra atsidūrusi popmuzika: negaliu suprasti, kodėl ji visa turi būti atliekama anglų kalba. Eurovizija, galima sakyti, yra vien angliškų dainų konkursas!

Juokingiausia, kad dažniausiai tų žodžių nė negirdėti arba jie visiškai nesuprantami, tad kodėl niekas nedainuoja gimtąja kalba? Kai kalbą paverčiame industrija, į užribį išstumiamas nacionalinis tapatumas.

– Johnas O’Donoghue, britų dienraščio „The Guardian“ autorius, prieš keletą metų rašė: „Smulkusis verslas nebus smulkesnis negu mažosios leidyklos. „Dedalus“ leidykla, nors yra maža, turi kažką ypač gražaus, – tai, kas šios leidyklos atveju vertime nepasiklydo.“ Tačiau, nepaisant liaupsių, kurių jums negailima tiek šalyje, tiek užsienyje, atrodo, susiduriate su rimtais finansiniais sunkumais. Kokia „Dedalus“ situacija šiandien?

– Tarp mūsų leidyklos ir Menų tarybos nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų vyko, sakyčiau, pilietinis karas. Tarkime, 2008-aisiais, nors buvome vadinami „nacionaliniu turtu“, Menų taryba kaip įmanydama stengėsi mumis atsikratyti – nesuteikė paramos, puikiai žinodama, kad be jos arba prarasime galimybę egzistuoti, arba turėsime atsisakyti nepelningų, tačiau visavertei kultūros raidai būtinų knygų leidybos. „Dedalus“ išgyvena iš savo pelno, kitaip negu poezijos leidėjai, kurie yra taip dosniai subsidijuojami, kad jiems nereikia stengtis parduoti nė vienos knygos. Tačiau atlikti tą misiją, kurią aptarėme pokalbio pradžioje, galėsime tik gaudami Menų tarybos paramą.

Tiesą sakant, net iš Kembridžo išsikėlėme į Londoną vien tam, kad pabėgtume nuo žmonių, kurie mūsų nekentė. Su nekantrumu ir nerimu laukiame dienos, kai paaiškės finansinė mūsų ateitis: dėl nesenų įvykių, kurių nebesinori vėl prikelti iš atminties, mums labai sunku ką nors priimti kaip savaime suprantamą, nors šiandien, atrodo, viskas tarsi yra gerai. Apskritai pastaruosius trejus metus su Menų taryba buvome geriausi draugai, bet dabar vėl laukiame rezultatų, kurie ir parodys, kaip mūsų draugystė klostysis per ateinančius trejus metus.*

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

* Neseniai internete pasirodė „Dedalus“ leidyklos žinutė: „Su dideliu džiaugsmu norime visiems pranešti, kad Anglijos menų taryba finansuos „Dedalus“ leidyklos veiklą artimiausius 3 metus. Esame laimingi, kad tai, ką darome, yra vertinama.“

Red. prierašas: Kultūros barai savo ruožtu informuoja, kad bendradarbiaudami su Dedalus leidykla netrukus išleis Nicholaso Bradbury’o knygą „Rinkos ūkis“ (Market Farm), savaip atliepiančią garsųjį George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ (beje, šiam projektui negavome nė cento Lietuvos kultūros tarybos paramos).