D. Budrytė. Prezidentė Hillary Clinton: vanagė ir feministė?

Per chaotiškus debatus šį trečiadienį respublikonų partijos kandidatai į prezidento postą apsikeitė nerišliomis frazėmis ir „liberalios“ žiniasklaidos kritika.

O Hillary Clinton tuo metu turbūt jau svarstė, ką kviestis į savo komandą Baltuosiuose rūmuose. Tiems, kurie pažįsta Hillary, tai neatrodytų keista: ji visuomet nepriekaištingai pasiruošia visoms užduotims, pasitiki savimi ir mėgsta valdžią.

Neseniai ši gyvenimo ir kovų užgrūdinta politikė laimėjo dar kelis mūšius: kovą prieš savo pagrindinį varžovą, socialistinių pažiūrų senatorių Bernie Sandersą ir kovą dėl tikroviškesnio, žmogiškesnio įvaizdžio. Šios savaitės pradžioje Hillary kandidatūrą palaimino artimiausias Sanderso bendražygis, senatorius iš Ohajo Sherrodas Brownas, tuo parodydamas, kad Sandersas — beveik politinis lavonas kovoje dėl prezidento posto. Clinton palaiko didžioji dauguma demokratų Senate, Atstovų rūmuose ir kairiųjų pažiūrų rinkėjų.

Aršus ilgą laiką besitęsiantis respublikonų puolimas dėl Benghazio tragedijos Libijoje, kur 2012-aisiais žuvo JAV ambasadorius (tuomet ji buvo Valstybės sekretorė ir rūpinosi užsienio politika) tik sustiprino jos pozicijas.

Dabar net ir Hillary priešininkai pripažįsta, kad jos kankinimas klausimais net vienuolika valandų praeitą savaitę Atstovų rūmuose buvo pati geriausia reklama kovoje dėl prezidento posto. Hillary įrodė puikiai išmananti užsienio politiką, jai netrūko energijos. Apklausa apie Benghazį jai padėjo įveikti ko gero patį stipriausią priešą šioje prezidentinėje kovoje — jai primetamą autentiškumo trūkumą. Apklausos metu Hillary neslėpė jausmų: rodė pyktį, panieką, netgi pranašumą prieš Atstovų rūmų inkvizitorius. Pasibaigus apklausai, apžvalgininkai ėmė pranašauti, kad ši moteris kitais metais tikrai bus išrinkta 45-ąja JAV prezidente.

Darosi aišku, kad ši patyrusi politikė atsilaikė prieš JAV vykstantį „populistinį“ sukilimą. Didžioji dauguma respublikonų yra nusivylę tradiciniais politikais ir remia populistinius veikėjus, tokius kaip verslininkas Donaldas Trumpas ar chirurgas Benas Carsonas. Šis nusivylimas suskaldė respublikonų partiją, kuri neranda stipraus lyderio, galinčio pasipriešinti Hillary.

Nors populisto Donaldo Trumpo žvaigždė pagaliau ėmė leistis, tačiau kiti politikai, turintys politinės patirties (tokie kaip Jebas Bushas) nesugeba suformuluoti patrauklių lozungų ir pritraukti politika ir valdžia nusivylusių rinkėjų. Bushas ypač prastai pasirodė per paskutiniuosius debatus, o šių debatų laimėtojas Marco Rubio vis dar nepritraukia pakankamai lėšų savo kampanijai. Be to, jo draugiškumas ispanakalbiams ir imigrantams nepatinka konservatyviems respublikonų partijos nariams.

Hillary kelias į prezidento postą nėra ir nebus lengvas. Iki kitų metų lapkričio mėnesio rinkimų dar liko daug laiko. Reikia pripažinti, kad jos nekenčia nemažai dešiniųjų pažiūrų rinkėjų, kurie negali toleruoti jos tvirtos pozicijos palaikant abortus (kuriuos neseniai Benas Carsonas, afroamerikietis respublikonų kandidatas, prilygino vergovei ir paragino išvis uždrausti). Hillary yra kaltinama veidmainiavimu dėl gėjų vedybų (politikė jas pradėjo palaikyti palyginus vėlai, tik 2013-aisiais) ir išsisukinėjimu. Jai neatleidžiama ir už tai, kad ji, būdama valstybės sekretore, vartojo savo asmeninį elektroninio pašto serverį ir vėliau ištrynė tūkstančius žinučių. Kalbėdami apie neapykantą, jaučiamą Hillary, apžvalgininkai net ėmė kalbėti apie „Clinton sutrikimą“ (angl. „Clinton derangement syndrome“). Iš tiesų: kuo paaiškinti milijonus dolerių kainavusią respublikonų organizuotą apklausą apie Benghazį Atstovų rūmuose tuo metu, kai JAV politikams turėtų rūpėti daugybė dabartinių užsienio politikos problemų: sumaištis Artimuosiuose Rytuose, sudėtingi JAV-Kinijos santykiai, dar vis mįslinga laikoma Rusija ir daugelis kitų? Kuo paaiškinti tai, kad Hillary niekaip nepavyksta pritraukti svarbios rinkėjų grupės—baltaodžių vyrų?

Kitaip negu 2007-aisiais (kai ji pralaimėjo Barackui Obamai), Hillary savo prezidento rinkimų kampaniją pradėjo deklaruodama, kad ji - moteris ir palaiko moterų teises. Duodama interviu vienai televizijos laidai, ji pasivadino feministe, priekaištaudama toms ir tiems, kurie sakosi palaiką moterų teises, bet nenorintys vadintis feministėmis ar feministais. Jos tinklalapyje aprašyta užsienio politikos programa turi feministinės politikos elementų. Programoje rašoma, kad JAV užsienio politika bus grindžiama vertybėmis, tokiomis kaip lygios vyrų ir moterų teisės ir LGBT teisės. Žinoma, kad šiuos pareiškimus galima interpretuoti tik kaip rinkiminės kampanijos dalį, tačiau negalima nuneigti to, kad būdama pirmąja ledi bei valstybės sekretore Hillary Clinton iš tiesų palaikė moterų teises ir nevaidino nuolankios ir paklusnios žmonos vaidmens. Tai kai kam vis dar nėra priimtina, nors „pagyvenusių“(teisingiau - patyrusių) moterų politikių, kurioms nebereikia vaidinti paklusnių ir nuolankių žmonų vaidmenų, aukštuose postuose matome vis daugiau.

Tai ne tik Margot Wallström, Hillary Clinton, bet ir Angela Merkel, Christine Lagarde, Dalia Grybauskaitė. Joms visoms apie šešiasdešimt. Žinoma, skiriasi jų ideologijos, užimamos pareigos, santykis su feminizmu, tačiau jų įtakos tarptautiniams santykiams ir kompetencijos negalima nuneigti. Negalima nuneigti ir to, kad joms vis dar reikėjo įveikti daugiau kliūčių negu vyrams tam, kad pasiektų šias galios pozicijas. Jų veiksmams ir pasirinkimams šiose pozicijose daro įtaką ne tik tai, kad jos - moterys. Tyrinėtojai mano, kad individualios politikų savybės demokratinėse valstybėse užsienio politikoje pasireiškia daugiausia krizių arba kitų neramumų atvejais. Net ir tokiais atvejais, politikių sprendimams turi įtakos ir socialinė klasė, amžius ir kiti veiksniai. Taigi teigti, kad moterys politikės būtinai palaikys pacifistinę („moterišką“) užsienio politiką, nėra pagrindo.

Dažnai cituojamas Margot Wallström feministinės užsienio politikos atvejis, kai ji pasisakė už moterų teises ir feministinę užsienio politiką, dėl kurios buvo nutrauktas Švedijos vyriausybės sandoris su Saudo Arabija dėl ginklų pardavimo, kol kas yra išimtis. Tačiau 21-ajame amžiuje, daugėjant iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizės, karai valstybių viduje, augant ekonominei atskirčiai, vadinamoji feministinė užsienio politika, kurioje pabrėžiama kovos su smurtu prieš moteris ir vaikus svarba, silpnųjų teisės ir bendradarbiavimas nevyriausybiniu lygiu, susilaukia vis daugiau dėmesio.

Nors būdama valstybės sekretore Hillary ir mėgino veikti pagal „išmaniosios galios“ principus, kurie pabrėžia diplomatijos ir bendradarbiavimo svarbą, tai nesutrukdė jai vėliau tapti aršia Putino kritike (tiesa, patyrus santykių su Rusija „perkrovimo“, arba „reset“, fiasko) ir pasisakyti už karinės jėgos naudojimą Sirijos humanitarinei krizei palengvinti. Visgi tikėtina, kad jei Hillary Clinton bus išrinkta 45-ąja JAV prezidente, bent jau kadencijos pradžioje ji mėgins skirti daugiau dėmesio moterų ir mažumų teisėms, globalinėms sveikatos problemoms, tarptautinės teisės stiprinimui bei panašiems užsienio politikos klausimams, laikomiems feministinės užsienio politikos dalimi. Ko gero, vidaus politikoje bus paprasčiau įtvirtinti feministinius principus, kuriais tiki Hillary ir jos rinkėjai.