D. Leinartė. Ar gyvensime eurazinėje moterų nekentėjų imperijoje?

Vladimiras Putinas, Rusijos politikai ir dalis inteligentijos kalba apie „rusiškąjį pasaulį“, o šalies karinės pajėgos pasiruošusios ginti rusų tautybės asmenis bet kurioje valstybėje. Verta prisiminti, kad prieš Bosnijos karą (1992-1995 m.) ir masines Bosnijos musulmonų ir kroatų žudynes, Radovanas Karadžičius kalbėjo apie Serbijos ineteresus ne tik valstybėse su serbų mažuma, bet ir šalyse, kuriose likę tik serbų kapai.

Todėl agresyvios Rusijos politikos akivaizdoje svarbu, kad Lietuvos politinės partijos įsipareigojo iki 2020 m. padidinti krašto apsaugos ir gynybos finansavimą iki NATO reikalaujamų dviejų procentų bendro vidaus produkto (BVP). Ši sutartis ypač savalaikė, kai girdime tokių politikos strategų kaip Zbignevas Bžezinskis raginimą peržiūrėti NATO įsipareigojimus narėms, jei jos nevykdo savo įsipareigojimų NATO.

Be abejonės, karinės agresijos atveju du procentai BVP krašto apsaugai mums padės, išgelbėti gali tik strategijos, nukreiptos į žmogiško kapitalo stiprinimą Lietuvoje. Visų pirma, į europietiškų vertybių ir žmogaus teisių tvirtinimą, nes tik tokia visuomenė gali sudaryti atsvarą Eurazinio projekto propaguojamoms vertybėms.

Šiuo atveju V. Putinas ir ideologai ne veltui kalba apie dviejų civilizacijų ir dviejų vertybinių sistemų – „rusiškojo pasaulio“ ir Europos – takoskyrą. Ypatingas vaidmuo čia tenka vienai svarbiausių žmogaus teisių sričiai – moterų teisėms ir lyčių lygybei. Visuomenė, kurioje pamatinės žmogaus teisės apsaugotos įstatymais ir piliečių pareiga jų laikytis, nekvestionuoja universalių moterų teisių ir lyčių lygybės standartų. Bėda ta, kad žmogaus teisių atžvilgiu, Lietuvos visuomenė pati dažnai balansuoja tarp Europos ir „rusiškojo pasaulio“, o tuo pačiu tarp eurazinių ir europinių moterų teisių ir lyčių lygybės principų.

Lyčių lygybė pagal „rusiškąjį pasaulį“

Jau keletą metų rusakalbės medijos formuoja radikalią ir konservatyvią nuomonę apie patriarchalinius moters vaidmenis šeimoje ir visuomenėje. Tačiau paskutiniais mėnesiais „rusiškojo pasaulio“ viziją moterų teisių ir lyčių lygybės atžvilgiu galima vadinti atvira fašistine propaganda. Pavyzdžiui, žinomas pravoslavų dvasininkas Aleksejus Morozas interviu pasakojo apie „tikro“ ruso požiūrį į moterų istoriją ir lyčių politiką. Dvasininko įniršį sukėlė kelių Rusijos valstybinių universitetų ir tyrimų centrų, taip pat ir N. Miklucho-Maklajaus etnografijos instituto, Riazanės srities mokslinės bibliotekos ir Rusijos moterų istorijos asociacijos organizuojama moterų istorijos ir lyčių studijų konferencija šių metų rugsėjį. Morozas interviu teigė, kad „lytis“ yra satanistinės Europos sąmokslas, įteisinantis pedofiliją, zoofiliją, „gėjų santuokas“ ir išsigimimą. Šios vakarietiškos vertybės, pasak Morozo, privalo būti ištrintos, nes veikdamos per moterų istorijos tyrimus ir/ar lyčių lygybę, jos siekia sunaikinti rusų tautą. Dvasininkas kvietė boikotuoti konferenciją, viešai įvardinti organizatorius ir, jei nepadės, organizuoti piketą.

Gegužės 14 d. Novočerkasko miesto teismas priėmė sprendimą, kuriame reikalaujama, kad vietinė nevyriausybinė moterų organizacija „Dono moterys“ būtų pripažinta užsienio agente. Organizacijos, veikiančios nuo 1993 m., tikslas yra moterų teisių apsauga politinėje ir ekonominėje srityse. Vienas pagrindinių prokuroro kaltinimų šios organizacijos narėms buvo tai, kad moterys gavo stipendijas iš JAV ir Europos Sąjungos. Šiuo metu organizacijos nares stengiasi apginti gerai žinoma žmogaus teisių, edukacinė ir istorinės atminties organizacija „Memorial“.

Dalia Leinartė

Moterų teisių ir lyčių lygybės ignoravimas Lietuvoje klibina visą žmogaus teisių pamatą ir veikia kaip penktoji kolona. Akivaizdu, kad tai silpnina europietiškas vertybes ir atveria kelią „rusiškojo pasaulio“ ideologijai.

Mizoginija, patriarchalizmas ir kova prieš moterų teises bei lyčių lygybę yra vienos iš V. Putino ir „rusiškojo pasaulio“ kovos priemonių prieš Europą. Patriarchalinėje rusų visuomenėje ši korta beveik nepralošiama ir puikiai atlieka ideologinį Eurazinės imperijos vienytojos vaidmenį. Tuo tarpu moterų teisių ir lyčių lygybės ignoravimas Lietuvoje klibina visą žmogaus teisių pamatą ir veikia kaip penktoji kolona. Akivaizdu, kad tai silpnina europietiškas vertybes ir atveria kelią „rusiškojo pasaulio“ ideologijai.

Dviejų civilizacinių vertybių takoskyrą trina bet kurie žmogaus teisių menkinimo ir nepaisymo ženklai. Tai nėra sritys, kur lengva ranka galima demonstruoti originalias mintis ir sąmojį. Viešame Lietuvos gyvenime aktyvus ir dažnai įdomių straipsnių autorius teisininkas stebisi, kad feministės remiasi tarptautiniais dokumentais, tokiais kaip Jungtinių Tautų Visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvencija (CEDAW), Žmogaus teisių teismo nutarimais ir sprendimais. Taip, remiasi. Jos taip pat remiasi Europa 2020 principu, kurio tikslas yra užtikrinti vienodą, visavertį ir efektyvų moterų bei vyrų dalyvavimą užimtume, sprendimų priėmime ir kitose gyvenimo srityse kaip Europos ekonominio augimo ir konkurencingumo pagrindą. Belieka priminti, kad Eurazinis projektas tokio principo neturi.

Moterų žmogaus teisės yra universalios ir turi tarptautinius standartus, kuriuos Lietuva įsipareigojo vykdyti dar 1995 m. Atrodo, kad tokio suvokimo trūksta, kai niekaip nepaskiriamas naujas Lygių galimybių kontrolierius/ė, arba kai pora mėnesių prieš Lietuvos eilinės periodinės ataskaitos dėl Jungtinių Tautų Visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvencijos (CEDAW) įgyvendinimo pristatymą JT būstinėje Ženevoje ilgametę vyriausybinę Moterų ir vyrų lygių galimybių programą netikėtai keičia eilinis „priemonių planas“. Žinia čia paprasta: Lietuvoje yra svarbesnių dalykų, nei moterų teisės ir lyčių lygybė. Bet ar išties jie antraeiliai, jei norime gyventi vakarietiškoje, o ne Eurazinio tipo imperijoje?