D. Leinartė. Iš lietuvių emigrantų ir toliau atiminės vaikus

Lietuvą pasiekia žinios, kad kai kurios į Šiaurės šalis emigravusios Lietuvos šeimos atkreipia vietinių socialinių darbuotojų dėmesį. Dar daugiau, yra atvejų kai Lietuvos emigrantų vaikai atskiriami nuo tėvų ir perduodami valstybės priežiūrai. Emigrantai, genami baimės prarasti vaiko globą, nutaria neleisti vaikų į vietines mokyklas ir naudojasi nuotoliniu mokymu.

Galima tik įsivaizduoti, kiek toks mokslas namuose skiriasi nuo garsiosios 1906 m. Rimšos skulptūros „Vargo mokykla“, kurioje pavaizduota verpianti lietuvė, mokanti vaiką skaityti. Anticarinė ir antirusiška strategija spaudos draudimo metais pasiteisino, bet juk šiandien lietuviai juk emigruoja ne į Rusijos imperiją.

Šiais metais Norvegijos vyriausybė pristatė savo ketvirtą atsakaitą Jungtinių Tautų vaiko teisių komitete. Baigiamuosiuose šio komiteto komentaruose buvo pabrėžta, kad Norvegija turėtų atkreipti dėmesį į situaciją, kai vaikai yra atskiriami nuo tėvų ir patalpinami valstybės institucijose. Komiteto ekspertai ragino Norvegiją išsiaiškinti šio reiškinio priežastis ir skirti didesnį dėmesį prevenciniam rizikos tėvų švietimui, tėvystės jausmo ir atsakomybės už vaikus ugdymui.

Švedija savo ataskaitą (ketvirtą) JT vaiko teisių komitetui pristatė 2009 m. baigiamuosiuose komentaruose Švedijai, komitetas taip pat pabrėžė kad šalyje yra didelis skaičius vaikų, kurie yra atskirti nuo tėvų ir taip pat ragino išsiaiškinti jų atskyrimo nuo šeimos priežastis bei pritaikyti atitinkamas prevencines priemones.

Norvegijos ambasadoriaus Vilniuje Dago Malmerio Halvorseno duomenimis šiuo metu šalyje yra apie 55 tūkstančius emigrantų iš Lietuvos. Švedijoje gyvena apie 7 400 atvykusių iš Lietuvos, o Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin taip pat mini, kad emigrantai dažnai atsiveža kitokį gyvenimo būdą. Kadangi lietuviai sudaro tam tikrą rizikos tėvų dalį Šiaurės šalyse ir ypač Norvegijoje, Lietuva galėtų ir turėtų bendradarbiauti, įgyvendinant minėtus JT vaiko teisių komiteto komentarus, mėgindama atsakyti į klausimą, kokios yra pagrindinės priežastys, lemiančios vaiko atskyrimą nuo tėvų Lietuvos emigranto šeimoje? Kodėl mūsų šeimos atkreipia šiauriečių dėmesį?

Pačių skandinavų mokslininkų nuomone, galima išskirti keletą aspektų, paaiškinančių, kodėl Šiaurės šalims pavyko sukurti ir įgyvendinti efektyvias šeimos politikas. Tarp svarbiausių veiksnių, nulėmusių egalitarinius santykius šeimose, svarbu tai, kad Šiaurės šalyse:

· istoriškai klostėsi branduolinės šeimos modelis, kurį sudaro tėvai ir jų vaikai;
· nebuvo imperinių ir totalitarinių tradicijų;
· formavosi gerai organizuotos lokalios bendruomenės;
· dominavo protestantiškos sekuliarios visuomenės;
· egzistavo feministinis judėjimas ir buvo aktyviai įgyvendinami lyčių lygybės principai viešojoje sferoje ir šeimoje.

Iš esmės, lyčių lygybė buvo bene lemiamas veiksnys. Norvegijos Lyčių lygybės aktas buvo priimtas 1979 m. Tačiau iki priimant įstatymą, Norvegija menkai kuo skyrėsi nuo kitų tradicinių ir patriarchalių šalių. Norvegų moterys nešė dvigubą naštą apmokamame darbe ir namuose; smurtas namuose buvo privatus šeimos reikalas; egzistavo didelis atlyginimų skirtumas už tą patį darbą tarp vyrų ir moterų; ikimokyklinių įstaigų tinklas buvo neišvystytas; 40 proc. moterų dirbo nepilną darbo dieną ir senatvėje prarasdavo pensijas; stereotipai slėgė moteris, norinčias gyventi netradicinį gyvenimo būdą, o viešas diskursas propagavo 50-ųjų metų amerikiečių namų šeimininkės idealą.

Tačiau visapusiškai įgyvendinamas Lyčių lygybės aktas uždraudė Norvegijoje bet kokią lyčių diskriminaciją ir seksistinį šovinizmą; paskatino išvystyti ikimokyklines įstaigas, o valstybė perėmė visą jų išlaikymą; aktyviai keitė tarpasmeninius santykius šeimoje ir sukūrė iki šiol neegzistavusį tėvo vaidmenį; įgyvendino šeimos ir darbo derinimo programas; suteikė moteriai pačiai reguliuoti savo reprodukcines galimybes.

2009 m., praėjus 30 metų nuo Lyčių lygybė akto priėmimo, Norvegija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kur didžiausių kompanijų darbuotojos moterys sudarė 49 proc. Nuo 1993 m. kvotų dėka moterys sudaro 40 proc. miestų tarybose. Šiandien 90 proc. vyrų Norvegijoje pasinaudoja tėvystės atostogomis. Juk akivaizdu, kad dirbančios motinos Norvegijoje gali pasinaudoti kvotų sistema tik todėl, kad valstybė keitė patriarchalinius stereotipus ir lyčių vaidmenis, dalyvavo derinant darbą ir šeimą ir tokiu būdu skatino moteris aktyviai prisidėti prie ekonominio šalies gerbūvio kūrimo. Kitaip tariant, valstybė vykdė lyčių lygybės politiką viešame ir šeimos gyvenime.

Tuo tarpu Lietuvoje:

· Nuo XVIII a. pabaigos dominavo išplėstinės šeimos, kuriose gyveno kelios kartos ir kuriose patriarchalinė tėvo arba kitų šeimos vyrų valdžia iš esmės buvo nekvestionuojama. Naujų modernių šeimyninių santykių formavimasis tarpukariu buvo nutrauktas, o sovietmetis formavo neopatriarchalinius lyčių vaidmenis šeimoje.
· Nuo 1795 m., išskyrus tarpukarį, Lietuva buvo imperijų sudėtyje. Sovietmetis formavo ne sąmoningas bendruomenes, bet, Hannos Arendt žodžiais, atomizuotų žmonių visuomenę.
· Nuo 16 a. Katalikų Bažnyčiai priklausė pagrindiniai matrimonialiniai klausimai Lietuvoje. Dėl šios priežasties, Lietuva buvo viena paskutinių šalių Europoje, kurioje civilinė santuoka ir skyrybos buvo įteisintos tik 1940 m.
· Pagaliau Lietuvą istoriškai aplenkė 7 dešimtmečio feministinis judėjimas ir politinis moterų aktyvizmas.
Akivaizdu, kad Lietuvos istorinė raida nebuvo palanki egalitariniams lyčių santykiams formuotis. Todėl šiandien demokratinėje Lietuvoje aktyvi lyčių lygybės politika turėtų būti pagrindiniu kompensaciniu mechanizmu, skatinančiu modernius egalitarinius santykius viešame gyvenime ir šeimoje.

Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW konvencija) Lietuva ratifikavo 1995 m. 16 konvencijos straipsnis ir bendrosios rekomendacijos Nr. 21, 29 (1994, 2013) kalba, kodėl svarbu keisti stereotipus, kurie skatina ir palaiko patriarchalinius vyrų ir moterų vaidmenis santuokoje ir/ar partnerystėje. Konvencija ragina šalių vyriausybes sudaryti palankias teisines ir socialines sąlygas vyrams ir moterims dalintis atsakomybe šeimoje ir tokiu būdu sudaryti jiems sąlygas derinti darbą ir šeimą.

Tuo tarpu du pagrindiniai nacionaliniai įstatymai, įtvirtinantys nediskriminavimą ir lyčių lygybę Lietuvoje: LR lygių galimybių įstatymas (2003) bei LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (1998) nėra taikomi šeimos ir privataus gyvenimo srityse. Labai svarbus LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (2011) užkerta kelią smurtui prieš moteris ir vaikus šeimoje. Tačiau šio įstatymo rėmuose dabar siūloma pritaikyti mediacijos institutą. Iš esmės tai reiškia raginti sumuštą moterį atleisti savo skriaudėjui. Pagal LR darbo kodeksą, vyrams gali būti suteikiamos tėvystės atostogos, tačiau kitaip nei Norvegijoje, jomis nesinaudoja 90 proc. Lietuvos tėvų.

Šiandien lyčių lygybės principai daugumoje Lietuvos šeimų nevaidina didelio vaidmens. Vietoje jų dominuoja sovietinis neopatriarchalizmas arba postmodernus neoliberalizmas, kuomet lyčių nelygybė suvokiama kaip paties asmens reikalas ir rūpestis. Tačiau moderni ir efektyvi šeimos politika yra neatsiejama nuo lyčių lygybės principų.

Neturint valstybinės egalitarinės šeimos politikos, mūsų emigrantai toliau keliaus į užsienio šalis su labai specifiniu supratimu apie vyrų ir moterų vaidmenis bei tėvų ir vaikų santykius šeimoje, o jų kaimynai bus linkę pranešti socialinės apsaugos skyriui apie keistai besielgiančią šeimą.