D. Repečkaitė. Apsaugos nuo smurto siekis – miegamojo ir dušo reikalas?

Pusiau tiesos – blogiau už atvirą melą. Deja, būtent tokiomis pusiau tiesomis dažniausiai remiamasi, bandant susieti Europos tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto prevencijos bei kovos su juo, pagarsėjusią „Gender loops“ programą ir kitas metodikas, kuriomis šviečiama apie su lytimi siejamų visuomenės lūkesčių socialinę, o ne biologinę prigimtį.

Daug tokių manipuliacijų demaskavo Giedrė Purvaneckienė savo komentare. Atsakydamas į tai, Gintautas Vaitoška pasitelkė jau ir emocijas: konvencija prieš smurtą neratifikuotina, nes translyčiai žmonės dušuose nemaloniai nuteikia.

Didžiausia baisybė G.Vaitoškai ir jo bendraminčiams – kad įstatyme vartojamas „socialinės lyties“ terminas ir draudžiama diskriminuoti „lyties tapatybės“ pagrindu. Socialinės lyties terminas vartojamas akademinėje kalboje, taip pat Europos Sąjungos institucijose (Europos Taryba prie jų nepriklauso). ES dokumentų vertimai turi būti maksimaliai tikslūs ir vienodi, bet tuo pat metu jie turi būti suprantami kiekvienoje šalyje. Lietuviškose versijose įsitvirtino akademiškas stilius – siekiama maksimalaus suprantamumo biurokratams, tikslumo, kalbos formalumo. Verčiant ES institucijų dokumentų originalus iš, pavyzdžiui, anglų kalbos, atsisakoma metaforų ir kalbinių žaidimų – juk ne visuomenei linksminti rašomi dokumentai, o teisininkams ir biurokratams taikyti.

Anglų kalba gerokai lankstesnė, lengviau padaryti būdvardžius iš daiktavardžių ir panašiai. Europos Taryba ir Jungtinės Tautos (1995 m. Pekino deklaracija ir veiksmų planas – JT dokumentai) turi ribotą skaičių darbinių kalbų, tačiau ir jų dokumentų vertimai turi būti suderinami su ES ir nacionalinės teisės terminais. Todėl vertėjams į lietuvių kalbą tenka sunkus uždavinys – išversti dažniausiai anglų kalba aptariamas tarptautines konvencijas ir kitus dokumentus taip, kad būtų aišku, kaip tai taikyti Lietuvos teisėje ir administravime.

Būtent juose. Dokumentai turi būti suprantami eiliniam skaitytojui, bet svarbiausia jų publika – teisininkai ir biurokratai. Keista, kad kai kurie autoriai (pvz., Dainius Vinciūnas portale „Bernardinai“) šiurpsta, skaitydami apie sprendimą Ispanijoje mamą ir tėvą vadinti „gimdytoju 1“ ir „gimdytoju 2“, tarsi šie terminai būtų skirti ne biurokratinei, o kasdienei kalbai. Jiems paprastai neužkliūva tai, kad kasdienėje kalboje nesakome „mano ūkio subjekto padėtis sunki“ ar „kita sutarties šalis sumažino palūkanas“. Vieni kitų nevadiname ir fiziniais asmenimis. Teisinė ir biurokratinė kalba turi būti kuo tikslesnė ir apimti visus subjektus, kurie patenka į reguliavimo sritį.

G.Vaitoška remiasi JAV pavyzdžiu, kur galioja precedentinė teisė ir principas „viskas leidžiama, kas nedraudžiama“. Nenuostabu, kad yra įvairių individų, kurie išbando institucijų ribas, kol tai, ką jie nori nuveikti, nėra formaliai uždrausta. ES institucijose atsižvelgiama į precedentus, bet bandoma užbėgti nesusipratimams už akių ir pasiekti, kad teisinis reglamentavimas kiek įmanoma eitų koja kojon su besiintegruojančiomis Europos visuomenėmis, tarp kurių įtvirtintas laisvas prekių, asmenų ir žinių judėjimas.

Kitaip nei teisei, komentarams žiniasklaidoje tikslumo reikalavimai netaikomi. Štai ir skaitome: „Politinė realybė tokia, kad moterų teisių judėjimas yra tampriai susijęs su radikaliuoju feminizmu – ar dar kitaip įvardinamu „postfeminizmu“ – kuris reikalauja, kad konvencijoje dėl smurto prieš moteris būtų privalomai įvestos „socialinės lyties“ ir „lytinės tapatybės“ sąvokos“, – teigia G.Vaitoška. Postfeminizmu vadinamas antrosios feministinio judėjimo bangos raiškos priemonių atmetimas: postfeminizmas dažniausiai teigia, kad ne vien moterų išsilaisvinimas, o lygybė kaip tokia yra feminizmo tikslas. Taip pat – kad esminiai feministiniai siekiai jau įgyvendinti (moterys gali įgyti išsilavinimą, dirbti), todėl nereikia spausti visuomenės reikalauti dar daugiau – moterys gali ir turi pasimėgauti pasiekimais, net ir išlaikydamos įvairius nefeministinius bruožus (ieškant šabloniškų pavyzdžių, nebūtina deginti liemenėlių kaip priespaudos simbolių; galima į verslo susitikimą atkaukšėti pėdos kaulus darkančiais, bet moteriai estetinį malonumą teikiančiais aukštakulniais).

Daiva Repečkaitė

Kuo „besitobulinantis“ translytis asmuo kitoks nei, pavyzdžiui, Lietuvoje apsilankiusi gyvoji Barbė, kuriai net suteikta eterio laiko?

Radikalusis feminizmas – tai idėjų visuma, teigianti, kad lygybė nebus pasiekta, moterims ir kitoms lyties pagrindu apibrėžtoms grupėms šiek tiek praplėtus galimybes patekti į istoriškai susiformavusias institucijas. Reikia pakeisti pačias institucijas: švietimą, karjeros modelius ir t.t. „Socialinė lytis“ – akademinis terminas, pasirinktas bandant kuo tiksliau priartėti prie angliško originalo. Socialinė lytis – tai įvairių požymių ir elgesio modelių visuma, siejama su tam tikra lytimi, kylanti iš visuomenės supratimo apie tai lyčiai tinkamą elgesį. Individas gali patirti smurtą dėl to, kad laikosi tų modelių, arba dėl to, kad jų nesilaiko.

Visuomenė iš jaunų merginų tikisi, kad jos rengsis seksualiai, bet kai jos taip ir padaro, žagintojai tuo pateisina žiaurų fizinį smurtą (kankinimą) prieš individą, o pareigūnai neretai atsainiau žiūrį į šį smurtą nei į kitokį. Smurtaujantys sutuoktiniai muša savo žmonas ne todėl, kad jos yra biologinės moterys (pvz., turi krūtis), bet todėl, kad jiems žmona siejama su nuosavybe. Tačiau patyčių ir net fizinio smurto sulaukia ne tik visuomenės normų kruopščiai besilaikančios moterys, bet ir tos, kurios jas atmeta. Moterys, kurios yra laikomos vyriškomis ar turi kitokią lytinę tapatybę, dažnai patiria patyčias, priekabiavimą ar net tiesioginį fizinį smurtą už tai, kad esą „erzina“ smurtautojus savo tokiu elgesiu. Jeigu konvenciją prieš smurtą susietume su biologiniais lyties atributais, galėtume bausti tik už labai ribotą skaičių nusikalstamų veikų (pvz., daugelyje valstybių draudžiamą mergaičių lytinių organų žalojimą). Smurtas dažniausiai yra siejamas su socialiniais lyties atributais – įskaitant tuos, kuriuos translyčiai asmenys dažnai itin stipriai akcentuoja. Jei translytis asmuo elgsis „moteriškai“ (pagal savo socialinę lytį) ir patirs smurtą kaip žmona ar kaip seksualiai apsirengusi mergina, atitinkamos institucijos turi reaguoti.

„Terapinėms pastangoms padėti vaikams įveikti savo lyties nemėgimą, priimti save tokius, kokie jie yra – galbūt ne stereotipiniai berniukai ar mergaitės – aršiai priešinasi radikaliojo feminizmo – gendrizmo ideologija,“ – teigia G.Vaitoška. Tačiau tikrovė yra tokia, kad šiuolaikinio feminizmo santykis su translytiškumu yra nevienaprasmis. Šiuolaikinis feminizmas kovoja už tai, kad įvairūs bruožai (švelnumas, galia) ir elgesio modeliai būtų atsieti nuo lyties ir laisvai pasirenkami, nebeliktų lyčių dvinariškumo („taisyti automobilius, mokėti elgtis su vaikais – viskas privalo būti vyriška arba moteriška“).

„Priimti save tokius, kokie jie yra – galbūt ne stereotipiniai berniukai ar mergaitės“ – tai radikaliojo feminizmo pozicija, kurią propaguoja „Gender loops“ ir kitos dažnai minimos skandinaviškos ugdymo metodikos, kuriomis mokoma, jog vieną dieną apsikeitus žaislais nesugrius visa vaiko asmenybė ir lytinė tapatybė. Jei berniukui patinka princesiški atributai, tegu sau žaidžia – nuo to jis netampa mergaite. Translytiškumas daugelio feminisčių/tų laikomas siekiu peršokti į kitą pusę, nekeičiant dvinarės sistemos. Vis dėlto pripažįstama, kad gyvename visuomenėje, kurioje likę daug dvinariškumo, ir translyčiai, kaip ir visi kiti, turi turėti laisvę būti tokie, kokiems jiems norisi būti, ir tokiais būnant nepatirti patyčių, priekabiavimo ir kitokio smurto.

Skaitant G.Vaitoškos mintis atrodo, kad mūsų visuomenėje, persmelktoje su lytimi susietų lūkesčių, vienas juokas vyrui nutarti būti moterimi. Tarsi translytės moterys savo esamą padėtį išgavo ne po ilgų kančių, artimųjų atkalbinėjimų ir įvairiausių svarstymų. Tarsi mokyklose translyčiams asmenims netektų kentėti patyčių. Tarsi prisistatyti kita lytimi būtų vienas smagumas. O dar biurokratai – tokie draugiški ir supratingi, ir lytį galima pase pasikeisti ir atsikeisti pagal tos dienos nuotaiką.

Internete galima rasti įvairių reportažų apie translyčius vaikus ir paauglius. Dažniausiai tai – istorijos apie milžinišką asmens ir artimųjų kantrybę ir didžiulį emocinį svorį, užgriūvantį suvokus, kad kitaip jau nebus, vaikas yra toks, koks yra, ir belieka jį ar ją palaikyti. Jei G.Vaitoškai taip sunku parodyti truputį geros valios ir pripažinimo daug iškentusiems žmonėms, kad jį kraupina mintis, jog valstybė galėtų įsipareigoti juos ginti nuo smurto, galime pereiti prie kito argumento – autorius pririnko pavyzdžių, kai operacijos atliktos skubotai, nepaanalizavus gilesnių noro operuotis priežasčių. Tačiau kuo toliau „besitobulinantis“ translytis asmuo kitoks nei, pavyzdžiui, Lietuvoje apsilankiusi gyvoji Barbė, kuriai net suteikta eterio laiko?

Gyvoji Barbė – tai moteris, kuri su jos lytimi siejamus visuomenės reikalavimus priėmė pažodžiui. Tačiau jeigu atsirastų nusikaltėlių gauja, kuri užsimotų daužyti silikonines krūtis, – valstybė ir jos institucijos privalėtų ginti gyvąją Barbę, net jei ji kažkam galbūt kelia neigiamas emocijas, ir nepaisant to, kad bent jau man nelabai norėtųsi ją sutikti duše. Diskusija, kurioje siekis nepatirti diskriminacijos paverčiamas „miegamojo reikalais“, o apsaugos nuo smurto siekis - „dušo reikalais“, yra tik dar vienas netradicinių tapatybių asmenų patiriamų patyčių sluoksnis.