D. Repečkaitė. Feminizmas: kaip nepaleisti iškelto tikslo

Bet kuri pažanga ilgainiui leidžia vis daugiau žmonių įšokti į jos traukinį ir tarsi važiuoti zuikiu. Kiekvienas dabar gali įsivaizduoti esąs fotografas, užlipdęs per telefoną pagautam vaizdeliui kokį spalvų filtriūkštį. Galima piktintis, kad taip nuvertinamas fotografijos menas, bet galima ir susitaikyti, kad atsirado naujas bendravimo, keitimosi naujienomis ir vaizdais būdas, kurį gali būti vertinga panaudoti.

Panašiai nutiko ir su feminizmo judėjimu: per pusantro šimtmečio atsirado įvairių naujų praktikų, kurias lydi pastangos susigaudyti: čia vis dėlto feminizmas ar nebe, naudinga feminizmui ar ne? Tai, kad Lietuvoje šios diskusijos sulaukia platesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, rodo, kad kitose šalyse paplitę kaltinimai, esą šiuolaikinis feminizmas sutelpa akademinėse auditorijose, čia negresia. DELFI „Nuomonių ringe“ vykstantys debatai – gera proga sudėti taškus ant i ir visuomenei geriau susipažinti, kokios idėjos sklando feminizme.

Filosofė dr. Nida Vasiliauskaitė, Lietuvoje aktyviai formuojanti feministinę mintį, neseniai išprovokavo daug reakcijų savo apmąstymais apie empatiją, o dabar ji „skelia” feminizmui pritaikytą empatijos kritiką. N. Vasiliauskaitė kviečia atsisakyti to, ką vadina aukos arba vergo tapatybe – kai patirta neteisybė tampa individą ženklinančia žyme. Atsakyme jai žurnalistė ir aktyvistė Rasa Navickaitė teigia, kad politinė kova pasmerkta be solidarumo ir bendrybių paieškos net ten, kur jų plika akimi nesimato. 

Daiva Repečkaitė

Geismas kaip esminis visuomenės tvarką kuriantis ir palaikantis veiksnys vėlyvojo kapitalizmo visuomenėje itin ryškus. Geisti to, ką turi kiti, geisti būti pranašesniam, geisti atitikti grožio standartą, geisti turėti/valdyti tą, kas atitinka grožio standartą, geisti galios ir jos atributų – nuo mažens esame mokomi, kad tai natūralu, todėl skatintina ir reikalinga.

Išties tai yra proga perkelti tam tikrus debatus iš jau feminizmą atradusių bendruomenių į platesnę visuomenę, kuriai šie debatai gali padėti geriau susigaudyti, kokių nuomonių (ir ne tik tokių) būna feminizme. Bet tam, kad būtų aiškiau, kaip interpretuoti N. Vasiliauskaitės komentarą apie Feminizmą iš didžiosios raidės, būtina pasitelkti kitas filosofės sąvokas, kurias R. Navickaitė savo atsakyme praleido – tos sąvokos ne visada atsispindi N. Vasiliauskaitės straipsniuose žiniasklaidai, bet yra daug aiškesnės jos akademiniuose straipsniuose ir konferencijų pasisakymuose. 

Prisiminkime ABC: feminizmas – tai, visų pirma, diagnozė, kad visuomenėje individai yra suskirstyti pagal lytį, tai veikia juos beveik kiekviename žingsnyje, ir dėl lyties viena individų grupė atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kita; antra – tai šios padėties (paprastai ji vadinama patriarchaline, o ją palaikanti ideologija – seksizmu) pasmerkimas kaip neteisingos; trečia – tai įsipareigojimas šią padėtį keisti, panaudojant įvairias prieinamas priemones. Ką reiškia „keisti“? Žinoma, pastebėjus neteisybę, norisi ją panaikinti. Tačiau, kai neteisybė pradeda eižėti, ateina laikas stabtelėti: kas bus, kai neteisingumas bus panaikintas? Kaip atrodys teisingumas?

N. Vasiliauskaitės požiūriu, panaikinus seksizmą teisingumas bus iki šiol dar nematyta kokybiškai kitokia visuomenės tvarka – ne vien kosmetiniai pakeitimai ar vaidmenų perstumdymai. Tokią visuomenę ji vadina postseksistine. Feminizmas iš didžiosios raidės reiškia ne vieną būdą kovoti su neteisybe, o vieną tikslą – postseksistinės visuomenės atsiradimą. Ši sąvoka nėra N. Vasiliauskaitės išradimas, bet filosofė ją reikšmingai papildo: siekiant tokios visuomenės, reikia geismo visuomenę pakeisti draugystės visuomene. 

Daiva Repečkaitė

N. Vasiliauskaitės pasirinkimas – nepriimti seksistinės ideologijos primetamų sąvokų ir elgesio modelių, juoktis iš jų, neleisti jų laikyti natūraliais, bet riba gali būti gana slidi.

Priešininkai turbūt galanda liežuvius: ką, išnaikinti natūralų geismą? Niekas neketina jo naikinti, tik liautis jį laikyti esminiu visuomenės tvarką kuriančiu ir užtikrinančiu veiksniu. Būtent čia yra viena iš sričių (ne vien kova su neteisingumu), kur prasmingai susilieja kairiosios idėjos ir feminizmas. Geismas kaip esminis visuomenės tvarką kuriantis ir palaikantis veiksnys vėlyvojo kapitalizmo visuomenėje itin ryškus. Geisti to, ką turi kiti, geisti būti pranašesniam, geisti atitikti grožio standartą, geisti turėti/valdyti tą, kas atitinka grožio standartą, geisti galios ir jos atributų – nuo mažens esame mokomi, kad tai natūralu, todėl skatintina ir reikalinga (nesvarbu, kad daug kitų natūralių dalykų, tokių kaip oro gadinimas prie stalo, visuomenė mus moko atsisakyti, kad būtume mandagūs ir civilizuoti – ar ne laikas tam, kad būtume mandagūs ir civilizuoti, atsikratyti ir seksizmo?). 

Būdvardis, išreiškiantis, kad kažkas (asmuo ar kūrinys) atitinka geismo visuomenės lūkesčius, yra „seksualus/i“. Seksualiais vadinami ne tik daugumos estetinį skonį atitinkantys, todėl esą verti geismo žmonės, bet ir muzikos kūriniai, straipsnių pavadinimai, automobiliai ir kita. Norite visuomenėje skatinti žaliavalgystę? Skelbkite, kad ji seksuali! Net feminizmas kai kada populiarinamas teigiant, kad tai seksualu.

N. Vasiliauskaitė siūlo dar dvi priemones postseksistinei visuomenei sukurti: gyventi, tarsi tokia visuomenė jau būtų sukurta, ir su šaknimis rauti tai, ką ji vadina aukos arba vergo mentalitetu. Šios dvi yra gerokai problemiškesnės nei geismo visuomenės pakeitimas draugystės visuomene. Gyvenimo, tarsi postseksistinė visuomenė jau būtų sukurta, be sąmoningumo ir jautrumo aplinkai pavyzdžiai yra tos moterys, kurios naudojasi feminizmo laimėjimais, bet to nepripažįsta ir feministiniam judėjimui kaišioja pagalius į ratus. N. Vasiliauskaitė siūlo ne tai: jos pasirinkimas – nepriimti seksistinės ideologijos primetamų sąvokų ir elgesio modelių, juoktis iš jų, neleisti jų laikyti natūraliais, bet riba gali būti gana slidi.

Dar sunkiau įgyvendinamas pasiūlymas – asmenims, kurie metų metus buvo žalojami stereotipų, emocinio, psichologinio, o kai kada ir fizinio smurto imti ir akimirksniu atsisakyti savęs laikymo auka, kai neretai tik „aukiškumas“ leidžia iš visuomenės užsitikrinti reikalingų išteklių ir politinės valios kažką keisti. Dar daugiau – atsisakyti tų bendruomenių, socialinių tinklų („mergaitiškų“ būrelių, religinių bendruomenių ir pan.) ir įpročių, kurie palaikė, teikė tam tikro orumo ir nuspėjamumo nepalankiame pasaulyje. 

R. Navickaitė pabrėžia, kad vien abstrakčios valios jėga stengiantis atsikratyti bet kokių įpročių, siejamų su dalyvavimu seksistinės visuomenės nustatytose praktikose, pastangos bus sutelktos daug mažiau ir nepavyks tiek pasiekti, kiek pasinaudojant esamais tinklais ir bendrumu seksistinei galiai klibinti. Kai kurioms moterims patinka dėvėti „Hello Kitty“ atributiką, kitoms – dalyvauti religinėje bendruomenėje, kurioje vis dar esama seksistinių praktikų, trečioms – valandų valandas diskutuoti tik apie vaikus, bet visos jos gali susitelkti prieš neteisingumą ir seksistinę galią. Aktyvistiniam feminizmo sparnui tai akivaizdu: mūsų „aš“ netobuli, sužaloti, bet tai yra vieninteliai „aš“, kuriuos turime, – su tokiais ir reikia dirbti. Tik įsigilindamas į skirtingas aplinkybes feminizmas gali rasti geriausią būdą, kaip išklibinti konkrečią neteisingą praktiką ir pasiūlyti neteisingumo paveiktiems asmenims kokybiškai kitokį būdą veikti tikslingai ir kolektyviai. 

Žiūrint iš paukščio skrydžio, nesunku pražiūrėti, kad skirtingose aplinkybėse atsidūrusiems asmenims paliepimo „kelkis ir eik“ kaina gali būti didesnė, nei galima suprasti grynuoju mąstymu. Kita vertus, N. Vasiliauskaitė įspėja, kad vien gilintis į individų aplinkybių įvairovę galima užsižaisti ir pamesti tikslą. Ir ji, ir R. Navickaitė siekia to paties tikslo – sukurti postseksistinę visuomenę.