D. Šakalienė. Ar prarysim Kremliaus jauką ir išspjausim savo laisvę?

2013-2014-uosius paženklino Maidanas ir nekonvencinis karas. Sužinojome, kad gyvename pasaulyje, kuriame galima ramiai okupuoti Europos valstybės teritorijos dalį, ir kariauti „žaliais žmogeliukais“. Į kovą už laisvę rinktis ir galimybę de jure įsilieti į geopolitinę Europos Sąjungos erdvę pakilusi ukrainiečių tauta daugeliui valstybių iš pradžių atrodė labai toli, o jų kova – romantiškai egzotiškas veiksmas, nelabai tesusijęs su jų kasdienybe. Atrodė, kad nugalės „sviesto“ argumentai ir „dujų vamzdžio“ pragmatizmas.

Jei Vakarų civilizacija būtų tokia brandi, kokia mėgsta save laikyti, pragmatiškas noras sukurti „geros Rusijos“ iliuziją turėjo pradėti eižėti jau tuomet, kai Putino-Medvedevo tandemas ėmė nuosekliai laužyti esminius demokratijos ir žmogaus teisių bei laisvių principus Rusijos Federacijoje, atgaivino „artimojo užsienio“ doktriną, o pilietinė visuomenė imta dusinti „užsienio agentų“ įstatymais.

Pastaruosius dvejus metus galime pavadinti prabudimo metais. Vakarams prireikė numušto keleivinio lainerio ir tūkstančių Rytų Ukrainoje prarastų gyvybių, kol Lietuvos pozicija buvo išgirsta: Europos demokratijai kilo realus pavojus, o plakatai protestuotojų rankose Strasbūre, Briuselyje, Berlyne, bylojantys „Karas Ukrainoje = Karas Europoje“, atspindi sukrečiančią mūsų visų realybę.
Žadintuvas nuskambėjo labai laiku, nes Rusijos vykdomas radikalus puolimas prieš žmogaus teises ir laisves, stipriai paveikė ir Lietuvą, kurios teisėkūra „pasipuošė“ ištikimiausiems Kremliaus pakalikams gėdos nepadarysiančiomis anti-žmogaus teisių iniciatyvomis. Europos žmogaus teisių teismo, žmogaus teisių gynėjų, Europos Sąjungos, o ypač – Šiaurės šalių puolimas buvo pasiekę tokį aršumo lygį, kad tapo faktine politikos mainstream‘o dalimi.

Atrodo, kad prabudome, kad ateina susivokimas, kas esame, kur ir kuo norime būti, ir vis dėlto klumpame ir keliamės kasdien. Aišku, ne visi suklumpa ar pasimeta iš didelio noro sublizgėti ir pamaištauti, kai kas elementariai atidirba raudonus sidabrinius, ir kartais labai skausmingas iššūkis atskirti, kas yra kas. 

Štai pastarąjį šeštadienį, bevartydama rytines naujienas, aptikau gražią zylės („синица“ išvertus iš rusų kalbos –„zylė“) pavardę turinčio jaunuolio tekstą, kuriame buvo supiltas ne vienas kibiras purvo ir neapykantos ant žmogaus teisių ir laisvių, ant Žmogaus teisių stebėjimo instituto – na, čia ne naujiena – ant Dainiaus Pūro ir Austėjos Landsbergienės. Apėmė jausmas, kad skaitau rusiškos propagandos teksto vertimą, bet tinklapis, į kurį veda nuoroda, kažkodėl vadinasi „ProPatria“, ne „ProKremlin“, nors turinys identiškas Putino gvardijos ideologijai.

Iš pradžių rengiausi tiesiog užversti puslapį, nes tiesiog degina širdį skaityti tokį aklo pykčio kupiną tekstą. Pagalvojau, kad šunys loja, o karavanas eina – vis dėlto Lietuva padarė pasirinkimą ir nebegrįš į Rytų lokio glėbį. Bet paskui susimąsčiau, kad nuodai sklinda plačiau ir giliau, nei mums gali atrodyti. Jei aukštąjį politologinį išsilavinimą turintys jauni žmonės leidžia sau viešai žeminti žmones, kurie kantriu ilgamečiu darbu, nebijau pasakyti – pasiaukojamu, ugdo mūsų visuomenę, siekia mums padėti pagyti nuo sovietmečiu mums primesto žmogaus orumo niekinimo, smurto ir vienas kito sudaiktinimo, tuomet kruvinos putino uogos pabirę taip plačiai, kad kiekvieno pareiga tampa reaguoti. 

V. Sinicos „genderiste“ pravardžiuojama Austėja Landsbergienė – edukologė, mokslų daktarė, keturių vaikų mama – daugybei Lietuvos tėvų tapo pavyzdžiu, mokytoja, patarėja. Jos straipsniai, paskaitos, komentarai apie vertybinį ugdymą, apie pagarbą savo vaikui (ir sau), šiltas ir supratingas darbas su šeimomis nusipelno visokeriopos pagarbos – ypač kai gyvename šalyje, kur kasmet tėvų globos netenka gerokai virš 1000 vaikų, kur tėvystės įgūdžių ugdymo katastrofiškai trūksta, kur krizę išgyvenančios šeimos dažniausiai paliekamos vienos ar pasmerkiamos, o negalią turinčių vaikų šeimos ilgus mėnesius ar net metus laukia pagalbos. 

Beje, ką reiškia „genderistė“ – tai Kremliaus ideologų sugalvotas terminas, kuriuo vadinami žmonės, pripažįstantys prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą, lygias galimybes ir prieštaraujantys diskriminacijai. Taigi, savo turiniu tai komplimentas kiekvienam laisvam ir mąstančiam žmogui, tačiau per dešimtmetį didžiulio finansavimo – visų trijų Baltijos valstybių biudžetai prieš jį nublanksta – gerų ir teisingų dalykų iškraipymas, apjuodinimas taip įsigalėjo, kad daugeliui tampa vis sunkiau suprasti, kas yra kas ir kodėl.

KGB sėkmingai tapo FSB, metodai taip pat patobulėjo – Sovietų sąjungos žlugimas juos pamokė, kad aklas neigimas žmogaus poreikio būti laisvam, išsakyti savo nuomonę, būti gerbiamam ir naudotis lygiomis galimybėmis, ilgai neatlaiko. Taigi, pasirinktas kelias diskredituoti demokratiją bei žmogaus teises ir laisves. Profesionaliai sukurtas itin paveikus nuodų receptas – išversti vertybes išvirkščiai, įtikinti, kad gėris yra blogis, kad norėti prigimtinių savo laisvių yra nenormalu. Būtent normos-ne normos principas buvo paveikiausias sovietų ideologijoje. Pamenate – būk kaip visi, kolektyvas žino geriau? Bet koks individualumas, privatumas, asmens laisvė ir kritinis mąstymas buvo laikomi nenormaliais ir baudžiami sovietinės psichiatrijos ligoninėse „lėtos eigos šizofrenijos“ diagnoze ir arklinėmis dozėmis psichotropikų.

Kaip pranašavo Andrejus Amalrikas, rusų rašytojas ir disidentas, esė "Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų?" autorius – žmonės negali ilgai ištverti, kai neigiamos universalios žmogiškos vertybės, kai žmogus laikomas niekuo, daiktu, ir negali turėti savo nuomonės. Taigi, „būk kaip visi“ ideologija nebetinka, tad į darbą paleista sunkioji artilerija – profesionaliai išprievartautos bendražmogiškos vertybės, laisvos visuomenės kertiniai akmenys, ir sukurti ideologiniai frankenšteinai, turintys įtikinti, kad gyvenimas laisvėje yra šlykštus, kad žmogus negali pats priimti sprendimų, kad kritinis mąstymas yra blogis, o didžiausias jų – prigimtinis kiekvieno žmogaus orumas ir vertė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, įsitikinimų, kilmės, lytiškumo ir visų kitų savybių. 

Skambūs ir gąsdinantys pavadinimai – „genderizmas“, „juvenalinė justicija“, „supuvę Vakarai“, „užsienio agentai“ – užplūdo buvusį sovietinį bloką. Rodos, mūsų baisi okupacijos istorija vis dar kvėpuoja mums į nugarą, rodos, noras gyventi laisvoje, atviroje, pagarbioje visuomenėje, kur kiekvienas vertinamas už savo darbus, o ne už savybes, kurių negali pakeisti, gajus kiekviename iš mūsų. Tačiau paradoksas – įpročiai irgi gajūs. Etiketes „tremtinys“, „liaudies priešas“ Kremliaus propagandai leidome išversti į „gėjus“, „genderistas“, o etiketė „žydas“ ir apskritai nepasikeitė.
Todėl aš didžiuojuosi, kad Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybai vadovauja Leonidas Donskis, žydas ir Lietuvos patriotas. O prieš tai vadovavo Dainius Pūras, nepailstamai ginantis tuos, kurie patys vis dar neturi balso Lietuvoje – vaikus bei psichikos ar proto negalią turinčius žmones. O dar prieš tai – a.a. Kęstutis Čilinskas, kuriam paprasto žmogaus gynimas buvo aukščiau jo paties gerovės ir sveikatos. 

Nežinau, kuo ŽTSI yra liūdnai pagarsėjęs – gal savo drąsia ir atkaklia pozicija? Gal tuo, kad giname žmogaus teises ir laisves, net kai dauguma apserga violetinėmis isterijomis ar apsinuodija putino uogomis? Mus mėgino sieti su įvairiomis politinėmis jėgomis – ir tai gerai, nes tik įrodo, kad mes nepriklausomi. Mus mėgino išgąsdinti ir papirkti – įskaitant Rusijos Federaciją – ir tai irgi gerai, nes parodo, kad valstybei kenkiantys suvokia nepriklausomo demokratijos ir žmogaus teisių balso pavojų, tad bando jį nutildyti. 

Bet mes netylime. Nes esame idealistų komanda. Maža. Neturinti institucinio finansavimo. Nevyriausybinė. Bet visa širdimi už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, iš kurios žmonės nebenorėtų bėgti, bet norėtų ją ginti – kaip sugeba, kas ginklu, kas žodžiu, kas sriubos lėkšte. Nes mes esame demokratinė valstybė ir turime galimybę rinktis kaip pasielgti, mes turime laisves ir jomis naudojamės apginti savo laisvę.

Kas įdomiausia – ir klastingiausia – Putino ideologai naudoja būtent demokratijos taisykles, siekdami sunaikinti demokratiją. Nesąmoningai, o gal už 30 sidabrinių, jų giesmes giedantys ir universalias žmogiškas vertybes iškraipantys paukšteliai piktinasi žmogaus teisėmis ir laisvėmis, argumentuodami savo teisėmis ir laisvėmis. Va čia tai tikroji „lėtos eigos šizofrenija“. 

Bet man vis tik atrodo, kad visuotinio interneto laikais kiekvienas gali atsidaryti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulę ir paskaityti, kad būtent reaguodamos į siaubingus dviejų pasaulinių karų žiaurumus, žmonių rūšiavimą ir naikinimą, pasaulio tautos susitarė dėl pamatinių teisių ir laisvių, susitarė imtis visų įmanomų priemonių, kad tai nepasikartotų. Ne religijų krizė aštuonioliktame amžiuje – natūrali žmogaus brandos ir laisvėjimo pasekmė, ne individo išaukštinimas, o moralinė pareiga apsaugoti pasaulį nuo žvėriško susinaikinimo įtvirtino žmogaus teises ir laisves.

Paslaugiai kišamas pasibjaurėjimas savo laisve, paslaugiai finansuojami tiek neonacių, tiek antifašistiniai judėjimai Lietuvoje – kad būtų už ką mus pulti, paslaugiai lašinami nuodai ant Europos Sąjungos ir čiulbama, kad visuotinės teisės ir laisvės kažkokiu būdu atima mūsų tautinę tapatybę, vertybes ir savastį.

Dovilė Šakalienė

Sunku atsilaikyti prieš profesionaliai suręstas Kremliaus žabangas, ypač kai jos specialiai sukurtos rezonuoti su mūsų baimėmis, abejonėmis. Ilgus dešimtmečius gyvenome pagal defektologijos principus – neįgalių žmonių juk nematėme, jie buvo uždaryti, neįgalius kūdikius šeimos verčiamos atiduoti, už kitokią lytinę orientaciją buvo baudžiama kalėjimu, smurtas šeimoje buvo norma. Todėl mes labai sunkiai mokomės atsakingai gyventi laisvėje, elgtis civilizuotai, gerbti savo ir kito žmogaus orumą. Bet mokomės, judame į priekį, ir imame atsakingai spręsti, kas mums svarbiausia.

Nacionaliniai susitarimai dėl gynybos, dėl energetinės nepriklausomybės – žingsnis link suvokimo, kad kartais neužtenka įstatymų, kad dėl svarbiausių vertybių reikia susitarti tvirtai ir strategiškai, kad nebūtų pagundos rinkiminėse kovose kenkti valstybingumui ir laisvei. Tad kai pokalbiuose su Lietuvos politikais prieita išvados, kad Kremliaus nuodai kelia rimtą grėsmę, ir vietoje 8 procentų putinofilų greitai galime turėti 18 ar 28, tampa svarbu susitarti dėl vertybinės linijos – ar esame Vakarų ar Rytų dalis, ar demokratija ir žmogaus teisės bei laisvės yra mūsų valstybės pagrindas ir kertiniai akmenys, kurių nevalia judinti net narčiausius populizmo arklius pasibalnojusiems politikams.

Priešingu atveju mes griauname tai, ko siekėme 50 okupacijos metų ir ką sukūrėme per 25 Nepriklausomybės metus. O sugriauti lengva – nes paslaugiai kišamas pasibjaurėjimas savo laisve, paslaugiai finansuojami tiek neonacių, tiek antifašistiniai judėjimai Lietuvoje – kad būtų už ką mus pulti, paslaugiai lašinami nuodai ant Europos Sąjungos ir čiulbama, kad visuotinės teisės ir laisvės kažkokiu būdu atima mūsų tautinę tapatybę, vertybes ir savastį. Kai vienas valstybės tarnautojas man neseniai išdėstė, kad demokratija ir žmogaus teisės trukdo ginti Tėvynę, pagalvojau, kad turime labai rimtų spragų ir pačioje valstybės tarnyboje. 

Būtent toks yra Kremliaus tikslas – jei daugiau nei pusė gyventojų būtų pasiruošę sutikti rusiškus tankus su gėlėmis, tuomet NATO atsidurtų absurdiškoje pozicijoje – sunku ginti tą, kuris nenori būti ginamas.

Dovilė Šakalienė

Nežinau, ar todėl, kad rusiški kanalai populiarūs ir paveikūs, ar todėl, kad nepadaryti namų darbai per pastaruosius dvidešimt suvirš metų šviečiant visuomenę, ir valstybės tarnybą – visų pirma, ar todėl, kad pražiopsotas koloradinis Lietuvos lenkų ir rusų apjungimas. Bet faktas aiškus – rimtos ir nuoseklios pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos, visuomenės švietimo, atsparumo sumaiščiai ugdymo reikia kaip oro.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas neformavo nacionalinio susitarimo turinio, nes tai būtų neleistinas kišimasis į politinių partijų sprendimų priėmimo procesą, brandos procesą. Mus valdančios ir piliečių pasitikėjimą turinčios politinės jėgos privalo pačios nuspręsti, dėl ko susitaria, ar jos pasirengę priimti pagrindinių teisių ir laisvių paketą, ar pasiduos zylių spaudimui ir pradės Kremliaus propaguojamu principu ardyti visuotinių žmogaus teisių ir laisvių kūną. Tame ir yra paveikumas Kremliaus ideologijos – išardyti ir sudraskyti jas tam, kad vietoje „visi gimėme laisvi ir lygūs“ atsirastų „lygesni“ ir „žemesni“. Kai pradedama rinkti kaip razinas iš pyrago, kurios teisės mums labiau patinka, kam jas duosime, kam – ne, tuomet jų nebelieka. Tuomet grįžtame prie žmonių rūšiavimo, o rūšiavimas leidžia paminti žmogiškumą ir pateisinti naikinimą. Ratas užsidaro.

Mano akimis – paveikiausias piliečių protų apsaugos įrankis yra tiksli, prieinama informacija bei atviras ir geranoriškas kalbėjimasis. Ne veltui sovietiniai psichiatrai įvedė tradiciją, kurios ir šiandien niekaip negalime atsikratyti – glušinti mąstančius vaistais, slopinti kenčiančius dvasinį skausmą psichotropikais – taip užkonservuojamos problemos ir nužudomos tiesos paieškos. Tad labai pritariu prezidentės išsakytai pozicijai – net tokie incidentai kaip Marijaus Adomaičio yra mums kaip visuomenei naudingi, nes tik per atvirą ir platų dialogą galime suprasti, išmokti, subręsti. Kol nesuprantame tos pačios homofobijos turinio, kol nesuvokiame teisių ir laisvių turinio bei ribų, tol esam baisiai pažeidžiami klaidinimui, manipuliacijai, ir puikūs talentingi žmonės padaro sukrečiančių nesąmonių. Mes turime teisę išsakyti savo nuomonę. Turime teisę suklysti ir savo klaidas ištaisyti.

Geros etiketės tokios pat paveikios kaip blogos. Stigmatizuodami mes demonizuojame, suprasdami mes priimame. Mes galime išlipti iš absurdiško paradokso, kai pykstame, kad mūsų teisės neužtikrinamos ir nekenčiame, kad kiti žmonės nori, kad jų teisės būtų užtikrintos. Lietuva nebuvo taip dusinama žmogiškumą traiškančios tironijos kaip Rusija, kur per šimtmečius baudžiavos milijonai vaikų, moterų, vyrų buvo prievartaujama, žudoma, luošinama ir sudaiktinta iki tokio lygio, kad toje valstybėje išlikęs skaičius žmonių, kurie dar žino, kas yra orumas, nepalyginamai mažesnis su mumis, su Europa.

Todėl jiems taip lengva tikėti, kad lygesni už lygius yra normalu, kad žiaurus režimas yra normalu, ir kad valdžia sprendžia, ką žmogus turi galvoti. Kaip tik todėl jie nepavergs mūsų protų – nes tarp mūsų galvojančių yra daugiau, mums tik reikia peno protams – tikslios ir adekvačios informacijos apie mūsų kasdienes teises ir laisves.

Šiandien mums sunku, gyvename labai įtemptu laikotarpiu, kasdien svarstome klausimus, kurie kelia nerimą, baimę, o nemažai daliai – norą grįžti į komforto zoną ir tikėti, kad viskas bus gerai. Mes ginčijamės, fotografuojame šauktinius ir verktinius, pasipykstame ir apsirėkiame. Tame nieko blogo. Viskas yra ir bus gerai. Kol mylinčių laisvą demokratinę Lietuvą bus absoliuti dauguma, kol putinofilų, apsiginklavusių Putino retorika ir mėginančių įrodyti, kad mūsų teisės ir laisvės kelia mums didžiausią pavojų, nebus 58 procentai.

Nes būtent toks yra Kremliaus tikslas – jei daugiau nei pusė gyventojų būtų pasiruošę sutikti rusiškus tankus su gėlėmis, tuomet NATO atsidurtų absurdiškoje pozicijoje – sunku ginti tą, kuris nenori būti ginamas. Aš tikiu, kad taip nebus – nes mes ne paukščiukai, kuriems nesvarbu kurio krūmo uogas lesti.

Ši kalba buvo sakyta birželio 11 d. konferencijoje „Žmogaus teisės pasikeitusioje Europoje“.