D. Šakalienė. Bet du dar gyvi

Lietuvoje iki šiol matėme tik vieną reagavimo būdą – ir jis universalus valdžiai, žiniasklaidai, visuomenei – baisėjimąsi po fakto. Emocija. Jos ypatybė yra trumpaamžiškumas. Kognityvinis elementas – priežasčių suradimas ir tikslinga sprendimo paieška – būtų tikra naujovė. Mūsų valstybė kol kas funkcionuoja kaip labai blogai valdoma organizacija, nežinanti, nei kas yra į rezultatus orientuotas valdymas, nei kas apskritai tas rezultatas yra.

Vien dėl to esame stebuklinga Marijos žemė, nes visiškai stebuklinga, kaip dar nežlugome. Tačiau absoliuti dauguma – ir jos išrinkta valdžia, kuri atspindi savo rinkėją – gyvena klaikiai nykiai.

Kasdienį jungo vilkimą iš inercijos, kai nelabai aišku, kas ką veikia ir kodėl, paįvairina gaisrų gesinimas, kuomet visi pamiršta savo nuobodžią (beprasmišką?) rutiną ir gauna emocijų dozę, kuri veikia kaip narkotikas. Kaskart reikia vis didesnės, kad sulauktume reakcijos. Kas čia tokio, kad motina suknežino metų mažyliui kaukolę, čia jau matėm, girdėjom, neįdomu. Bet du kūdikiai šulinyje – čia naujas lygis, didesnė emocijų dozė, ilgiau svaigina.

Bet du mažyliai liko gyvi. Kas įdomiausia, jie nėra tokie įdomūs – nes dar gyvi, ir net sienų negraužia, kaip jų tėvelis. Sąmoningai rašau „dar“ gyvi.

„Jie pasirūpins vaikais tiek, kiek reikės“, – sakė Kėdainių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Vilma Jucevičiūtė.

Mažamečių savijautą šiai specialistei buvo sunku vertinti: „Vaikai dar nedideli. Dėdė sakė, kad jie jaučiasi normaliai. Jonavos vaikų teisių apsaugos skyrius abiejų mažamečio elgesio sutrikimų irgi nepastebėjo.“ (ištrauka iš straipsnio „Lietuvos Ryte“).

Geroji naujiena – nuolatinio smurto sąlygomis gyvenusius vaikus, išgyvenusius siaubo naktį šieno kupetoje tvarte sugebėta patalpinti į šeimą. Tai nepalyginamai geriau nei įstaiga, nes aplinka yra namų, priežiūra žmonių, kuriuos vaikai pažįsta, ir, tikėkimės, turinti šilumos bei rūpesčio.

Blogoji naujiena – vaiko teisių specialistė neturi supratimo, kad po ilgamečio smurto ir siaubo nakties (nežinia, ar pirma tokia buvo slepiantis) vaikų savijauta nėra ir negali būti normali. „Dėdė nepastebėjo sutrikimų.“ Koks čia vertinimo rezultatas? Žmogus, neturintis tam reikiamos kvalifikacijos, negali ir neturi pastebėti emocijų ir elgesio sutrikimų, rodančių gilias psichologines traumas.

Bet absoliuti viršūnė, kad laukiama, kol mama grįš iš ligoninės ir tada pasiims vaikus, o gal juos išveš į vaikų namus, o gal dėdė „susimylės“ ir juos pasiliks. Jei jie ir toliau „nerodys sutrikimų“.
Laidoje „Lietuva tiesiogiai“ šalia manęs sėdėjusi SADM ministrė Algimanta Pabedinskienė kalbėjo apie paslaugų šeimoms kokybę, aukštojo išsilavinimo socialiniams darbuotojams būtinybę. Toks jausmas, kad žengiame pirmuosius labai netvirtus žingsnius maždaug XIX amžiaus viduryje, kai dar neatlikti tyrimai, kaip smurtas paveikia vaiko asmenybės formavimąsi ir elgesį, kai dar nėra suvokimo, kad smurtą patyrusiems vaikams nedelsiant turi būti teikiama psichologinė pagalba – ir turi būti dirbama su šeimomis, ir ta, iš kurios jie paimti, ir ta, į kurią vaikai dabar patalpinti.

Atrodo, kad Lietuva yra tokia labai tolima sala, kurios nepasiekia šiuolaikinio pasaulio žinios ir darbo metodai, priemonės, įrankiai. O kvalifikacija apibrėžiama „socialinių mokslų krypties aukštasis išsilavinimas“. Tai reiškia, kad politologas arba pedagogas kuo puikiausiai gali dirbti tiek vaiko teisių apsaugos specialistu, tiek socialiniu darbuotoju – koks čia skirtumas, kiek turi teisinių ir psichologinių žinių. Dangstymasis paskaitėlių lankymo sertifikatais kelia šiurpą. Sovietmečiu mokslus baigusios pedagogės dirba Vaiko teisių specialistėmis – spėkite, koks jų teisinių bei psichologinių žinių lygis?

Kai nėra tinkamo išsilavinimo, neturima reikalingų kompetencijų, nejaučiama asmeninės atsakomybės, tada turime situaciją, kai atsakingi už šeimos priežiūrą žmonės gali sau leisti pasakyti, kad smurtautojas ir jo auka „mulkino specialistus“. Tada už pagalbos teikimą sutraumuotiems vaikams atsakingi žmonės gali sau leisti pasakyti, kad „dėdė (!) nepastebėjo sutrikimų“. O jie tai, kaip pasakė Andrius Tapinas, ****, viską padarė gerai.

Žadėjau, kad šiemet būsiu pozityvi – taigi, dar vienas geras momentas yra tai, kad mes nesame taip jau visiškai atsakingi už savo neįtikėtiną atkaklumą stiprinant smurto kultūrą ir nepakantumą savo vaikams.

Rusijos Federacija (taip taip, lauksiu trolių komentarų „prie ko čia Rusija!?!?” – jiems skirta VSD ataskaita) labai tikslingai investuoja milžiniškas lėšas į visuomenės nuomonės formavimą, kurio tikslas yra įtikinti žmogaus teisių ir laisvių bei demokratijos žalingumu, išgąsdinti šeimas, kad tariamai vaiko teisių apsauga yra žalinga tiek vaikams, tiek tėvams, tokiu būdu išlaikant/atkuriant sovietmečiu ir carinėje Rusijoje dominavusią žmogaus kaip daikto doktriną. Viešai rykštėmis plakami baudžiauninkai ir už pakarpos kratomas vaikas yra pavyzdžiai to paties mechanizmo – kaip smurtu įdiegti baimę bei paklusnumą didesnę jėgą turinčiam „autoritetui“. Ta pati kalėjimo „paniatkių“ kultūra, kuria remiasi Rusijos politinis ir visuomeninis gyvenimas, yra paremta būtent baime, elementaria fizinio ir psichologinio susidorojimo baime.

Puikiai matome, kaip tai efektyvu ir paveiku – didžiulė valstybė, didžiulė tauta lengvai laikoma parklupdyta ant kelių autoritarinio režimo, pasirengę badauti ir atsisakyti oraus pragyvenimo, nes bijo valdžios aparato represijų.

Kaip matome, mūsų visuomenės moralinis ir emocinis progresas stabdomas labai sėkmingai. Jau dvidešimt metų nepavyksta sutvarkyti tiek tinkamos teisinės, tiek praktinės vaiko teisių apsaugos, apsaugos nuo bet kokių smurto formų ir užtikrinimo, kad kiekvienas vaikas ir kiekviena šeima būtų apsupta prieinamų ir draugiškų galimybių, priemonių, nebijotų kreiptis pagalbos ir faktiškai tą pagalbą laiku bei profesionalią gautų. Kol kas esame situacijoje, kai sėkmingai prarytas profesionaliai FSB–šnikų sukurtų kampanijų, nukreiptų prieš orios ir saugios visuomenės kūrimą, jaukas: „juvenalinė justicija“, „Barnevernet“, kas toliau?

Gal netgi nieko daugiau ir nereikia. Nes jau ir taip didelė dalis mūsų visuomenės sėkmingai indoktrinuota, kad mušimas yra auklėjimas – svarbu neužmušti. Taigi, lengvai valdomų ir per baimę manipuliuojamų mankurtų kartos auga viena po kitos, skęsdami degtinėje, skurde ir smurte. Kasmet savo namuose nužudomi vaikai yra ledkalnio viršūnė visuomenės, kuri teisina savo pačių patirtas baisybes ir užsimerkusi tęsia ydingą smurto ratą. Pamename Seimo nario didžiavimąsi kančiomis klūpant kampe ant žirnių – tuomet Seimo buvo „drąsiai“ atmestas dar vienas mėginimas apsaugoti vaikus nuo visų formų smurto ir užtikrinti smurtautojų bei tyliųjų bendrininkų atsakomybę.

Pastaruoju metu tiek naujasis Valstybės saugumo deptarmento vadovas, tiek sąmoninga žiniasklaida ir kai kurie pilietinės visuomenės atstovai visais būdais siekė pažadinti visuomenę ir parodyti, kiek daug smegenų plovimo patiriame, o tam panaudojami įvairiausi formatai bei informacijos sklaidos kanalai. Deja, buvo ir yra mėginama pasinaudoti pilietine visuomene – nevyriausybinėms organizacijoms buvo ir yra siūlomas piniginis atlygis už bendradarbiavimą. Žmogaus teisių stebėjimo institutas sulaukė tokio pasiūlymo 2012 metų pradžioje. Atmečiau jį ir informavau apie tai mūsų Valstybės saugumo departamentą bei prezidentę. Tuometinis VSD neparodė rimto susidomėjimo. Mano perspėjimas, kad tai gali būti plataus ir sistemiško darbo dalis, dabar jau pastebima visų bent kiek mąstančių. Deja, nespėta laiku sukliudyti užnuodyti daugybės žmonių protų.

Mūsų instinktai sako, kad vaikus reikia saugoti, tačiau instinktų neužtenka, reikia ir žinojimo, kaip vaikus apsaugoti ir užauginti taip, kad jie pranoktų mus, kad užaugtų laisvi, mąstantys, gerbiantys save ir kitą žmogų, išmoktų atsakomybės ir mokėtų duoti, ne tik gauti.

Dovilė Šakalienė

FSB labai profesionaliai kuria tokias demagogines sistemas – suplakama į vieną vietą tiesos grūdas ir daug melo, tada tampa labai sunku atpainioti, paaiškinti, ypač kai įtikėję žmonės nenori klausytis, nesuvokdami, kad naikina save ir stato į pavojų savo vaikus. Jausmai užblokuoja mąstymą, neįmanoma girdėti kito žmogaus, kai pats rėki.

Bet gal jau baigėme rėkti – kas apie mirties bausmę, kas apie tai, kad nereikia „norvegiško įstatymo“ (dar viena antis, pavargau feisbuke rašyti, kad SADM įsteigta darbo grupė tobulino lietuvišką įstatymą pagal daugelį metų būtent Lietuvai išsakomas pastabas bei rekomendacijas tarptautinėse vaiko teisių ir žmogaus teisių apsaugos institucijose). Gal dabar galime pradėti mąstyti ir matyti.
Vaiko teisių apsauga yra ta šerdis, ant kurios užauga ir laikosi saugios ir stiprios visuomenės. Tai pati jautriausia sritis – mūsų instinktai sako, kad vaikus reikia saugoti, tačiau instinktų neužtenka, reikia ir žinojimo, kaip vaikus apsaugoti ir užauginti taip, kad jie pranoktų mus, kad užaugtų laisvi, mąstantys, gerbiantys save ir kitą žmogų, išmoktų atsakomybės ir mokėtų duoti, ne tik gauti. Tam reikia patiems mokėti gerbti save ir suvokti, kad mūsų elgesys yra mokymo priemonė. Sakyčiau simptomatiškiausias sėkmingo Rusijos propagandos efekto pavyzdys yra vieno laidų vedėjo komentaras, kad „smūgis grąžina vaiką į realybę“.

Į kokią realybę? Arba kitaip – į kokią aplinką, į kokią visuomenę?

Skirtumas tarp smurto kultūra ir žmogaus teisių kultūra grįstų visuomenių yra labai paprastas. Smurtas išmoko žmogų dviveidiškumo – įtikti galingesniam, skriausti silpnesnį ir niekuo nepasitikėti. Tokiose visuomenėse vaiko ir suaugusio „nusodinimas“ yra įprasta bendravimo forma, šypsenų nedaug, dominuoja įtarumas bei principas „geriausia gynyba – puolimas“. Tokia visuomenė, viena vertus, labai agresyvi, kita vertus – labai baili, ir lengvai valdoma nukreipiant neišvengiamai besikaupiančias neigiamas emocijas į atpirkimo ožius (konkrečius asmenis, socialines ar etnines ar religines grupes ir pan.)

Žmogaus teisių kultūra grįstose visuomenėse žmogus gerbiamas nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir kitų savybių. A priori pasitikima vienas kitu – tai leidžia sukurti stiprius bendruomeninius ryšius ir neformalius savitarpio pagalbos tinklus, nes nėra poreikio meluoti, įtarinėti, bijoti ir tikėtis niekšybės. Tokia visuomenė nėra agresyvi ir geriau derina emocijas su racionaliu mąstymu. Jautrumas neteisybei, smurtui, diskriminacijai pasireiškia atsakomybės prisiėmimu bei drąsiu reikalavimu atsakomybės iš valdžios, nes jos nebijoma.

Kurią visuomenę Jums labiau primena Lietuva?
O kokios labiau norėtumėt?

Aš tai žinau kokios, ir net jeigu reikės laukti kol lašas po lašo akmenines valdžios galvas pratašys kai kurių profesionalų 20 metų (mano pačios – jau 12 metų) kartojama elementari tiesa, kad už grašius ir be kompetencijos ne–į–ma–no–ma padėti dešimtims tūkstančių šeimų, ne–į–ma–no–ma sukurti saugios aplinkos šimtams tūkstančių vaikų, ne–į–ma–no–ma sukurti saugios, orios, save ir kitą gerbiančios visuomenės. Kapt. Kapt.