Dar neskaičiau tokio beviltiško Andriaus Tapino straipsnio. Pyktį ir nusivylimą dėl spengiančios tylos, siaubą dėl naujų atimtų šeimose gyvybių jis mėgina paversti paskutiniu pagalbos šauksmu, su vis dar rusenančia viltimi, kad jį išgirs prezidentė, baltieji rūmai Daukanto aikštėje, patarėjų svita, ir spalvotais lietsargiukais apsaugos Lietuvos vaikų akis nuo tykštančių jų pačių kraujo lašų.
Labai ilgai rusenau viltimi ir aš. Įdėjau daug darbo besiruošdama aukščiausio ir neaukščiausio lygio susitikimams, dirbdama juose ir po jų – pagal pageidavimus, nurodymus ir savo naivia iniciatyva rengdama aktualiausių problemų aprašus, konkretizuodama praktinius sprendimus, veiksmų planus, pasiūlymus teisėkūrai ir strateginiams sprendimams, ir t.t. ir panašiai.
Todėl man baisu ne dėl to, kad „baltieji Daukanto aikštės rūmai“ mūsų negirdi. O dėl to, kad girdi, bet dėl vis stiprėjančios įtampos, nesusikalbėjimo, sienų statymo „su mumis/prieš mus“, išbarstytų žmonių, infantilių ambicijų ir neišpasakyto įžeidumo nebeturi iš kur gauti tų žinių, ignoruoja siūlomą pagalbą ir viską „žino geriau“ ir „pasidaro patys“.
Man baisu dėl to, kad baudimas ignoravimu tęsia sovietinę tradiciją, gyvą dabarties Rusijoje, kai „prileidimas prie kūno“ reiškia galią, įtaką, svorį ir su tuo susijusius dividendus. Aš bijau, kad nesuvokimas šio principo absurdiškumo demokratinėje valstybėje apakina, vietoje būrimo bendram darbui – skaldo, vietoje praregėjimo – apakina, nes geometrine progresija auganti visagalystė tampa vienvaldyste tampa užsidarymu stiklo bokšte, prie kurio vis mažėja norinčių lipti numesta auksine virve.
Tapimas personomis non grata skausmingas politikams – nes populiarumas įnoringas ir geriau užsitikrinti stipriųjų paramą rinkėjų akyse. Nuoširdžią. Suderėtą. Nupirktą. Na, ar bent jau užsitarnautą, nors ir klusnus tarnavimas, mano subjektyviais pastebėjimais, negarantuoja tvaraus palaikymo ar laikymo rūmuose. Bet tapimas non grata socialinės politikos ekspertams nėra skausmingas dėl to, kad jiems tai ne naujiena, socialinė politika – nuo vaiko teisių apsaugos iki tėvystės įgūdžių ugdymo, nuo atokvėpio paslaugų iki lanksčių darbo grafikų vaikus su negalia auginančioms šeimoms, nuo priklausomybių gydymo iki psichologinės paramos kaimuose ir taip toliau – visuomet buvo rūsyje užrakinta podukra.
„Jiems nereikia nieko, jie turi save ir savo artimuosius, visi kiti jiems nulis – tik būkit geri, išrinkit eilinį kartą į Seimą, o mes vėl toliau jus mulkinsim ir tyčiosimės“, – parašė man policijos pareigūnė.
Gal tame yra mūsų išganymo viltis – ateinantis suvokimas, kad niekas mūsų neištrauks, tegalim suremti pečius ir išlipti. Taigi, dienos pabaigoje, penkios minutės iki vidurnakčio, sena išmintis – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tai yra mūsų. Bet mūsų yra daug. Ir galime rinktis kiekvieną savo poelgį – su savimi, su savo ar ne savo vaiku, su kaimynu ar šiaip kitu žmogumi.
Motyvacijai. Prieš gerą pusę šimto metų iš nepalyginamai didesnės duobės lipo Vokietija. Žlugusi ir suskaldyta. Nebuvo į ką remtis. Nusivylimas mesijais buvo išdegintas kiekvienoje ląstelėje. Suvokimas, kad turės tai, ką sukurs patys, remdamiesi vienas į kitą – net nepaisant „Štazi“ faktoriaus – subūrė geriau už bet kokią ideologiją, programą, įstatymus. Ir kartu įdiegė suvokimą, ką reiškia atiduoti savo gyvenimą į rankas tų, kurie buvo išrinkti pasidavus emocijų pliūpsniui ar patingėjus nueiti iki balsavimo apylinkės. Šios klaidos jie nebepakartojo. Gal vietoje emigracijos į Vokietiją susitvarkom namus ir gyvenam taip, kaip norime čia?
Man rodos geriau, nei belaukiant išgelbėjimo nuskęsti.
PS: Geri žmonės perdavė, kad formuojasi nuomonė, kad sakyti teisingus dalykus galima tik siekiant politinės karjeros – nes niekas netiki, kad galima tikrai taip galvoti ir tikrai siekti realių pokyčių. Ne, aš neinu į politiką. Nėra tokios partijos, kurie turėtų drąsos kviesti žmogų, nemokantį intriguoti ir slėpti po kilimėliu tiesos, o tik spręsti problemas nepaisant ideologijų. Rašau jau daug metų. Ir darau tai todėl, nes darau tai, ką sugebu tam, kad mano vaikams nereikėtų emigruoti.