D. Šakalienė. J. Laniauskas – valstybės priešas ar pirmoji raganų medžioklės auka?

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė priėmė sprendimą neskirti Jono Laniausko Jaunimo reikalų departamento direktoriumi. Visuomenė informuota, kad sprendimas priimtas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, kuriame numatyta galimybė neskirti valstybės ar savivaldybės įstaigos vadovo gavus kompetentingos valstybės institucijos informaciją apie konkursą laimėjusį asmenį. Viskas.

Konkrečių faktų, įrodymų, argumentų – nulis. Žiniasklaida sumirga antraštėmis: „Su prorusiškomis organizacijomis sietas Laniauskas nekuruos Lietuvos jaunimo. “

Jaunimo ir su jaunimu dirbančios organizacijos – apakę. Sutrikę, abejojantys, supykę, kai kurie – išsigandę, jauni žmonės ima burtis protestui, skambina man tiesiai į ligoninę ir mėgina suvokti, kas nutiko. Aš nežinau. Nesuprantu. Be kelių laiškų, kuriais apsikeitėme man dalyvaujant Savivaldybės komisijos veikloje, net gyvai nesu mačiusi šio jauno žmogaus, kuris staiga tapo valstybės priešu.

Ar Putino režimas naudoja minkštąją galią infiltruoti savo idėjas ir politiką į posovietinę erdvę ir visą Europos regioną? Be abejo. Ar Lietuvos pilietinė visuomenė yra svarbus šio režimo taikinys?

Žinoma. Ar tai reiškia, kad turime pradėti lietuviškąją Makarčio (1) kampaniją ir imti viešai deginti žmonių reputaciją remdamiesi neaiškiais ir neviešais įtarimais? Va čia tai Putino FSBšnikai plotų atsistoję. Gal jau ir ploja.

Mes privalome būti budrūs ir atsargūs. Ne įtarūs ir paranojiški, o budrūs ir atsargūs. Ir labiau nei bet kada – mąstyti strategiškai ir matyti platesnį vaizdą. Šiandien yra laikas, kai rusų tautybės Lietuvos piliečiai turi aiškiai ir tvirtai žinoti, kad jie yra reikalingi, svarbūs ir savi. Laikas, kai vienybė yra būtina.

Dovilė Šakalienė

Daugiau nei dvidešimt organizacijų, kurioms sunku suvokti, kaip žmogus, kuris daugiau nei dešimtmetį buvo giriamas už savo nuopelnus Lietuvos jaunimui įvairiausių organizacijų ir institucijų, staiga tapo nebetinkamu Lietuvai. Ar prorusiškas rusas tikrai yra ta etiketė, kuri yra pakankama Lietuvoje, kuri šiaip jau save laiko Vakarų, o ne Rytų dalimi (žinoma, išskyrus sveikatos apsaugos sistemą ir švietimą), kuri yra ES valstybė narė, ir kurioje demokratija bei žmogaus teisės ir laisvės, kad ir su kai kuriais žagsuliais, bet vis dėlto gerbiamos ir egzistuoja ne tik de jure, bet ir de facto?

Ar normalu, kad demokratinės visuomenės jaunoji karta užpuolama dėl validaus ir natūralaus pasipiktinimo bei klausimų kėlimo? Dailiai sudėlioti TV siužetai leidžia nedviprasmiškai suprasti, kad šį Rusijos agentą ginančios organizacijos pučia į Rusijos dūdelę už Rusijos pinigus. Va tau boba ir devintinės.

Maltiečių ordinas – irgi Rusijos agentas? Turbūt nepritekliuje gyvenančius senjorus sriuba maitinę žmonės taip siekia Putino tikslų? Nacionalinės socialinės integracijos instituto „Myliu Pandą“ kampanija, sulaukusi tarptautinės sėkmės ir šimtų tūkstančių gerbėjų už pagarbos įvairovei ir europietiškoms vertybėms skatinimą, turbūt maišė į dalijamą karštą šokoladą Rusijos Federacijos parūpintus nuodus?

Jau suprantu, kad Žmogaus teisių stebėjimo institutas tai tikrai Rusijos agentas. Na, prieš keletą metų buvome vadinami Europos agentais, dar anksčiau – Amerikos. Mat už netylėjimą ir tiesos sakymą geras nebūsi. Bet kad jau taip – tai gal verta žinoti faktus.

Rusijos Federacijos bandymus verbuoti žmones ir organizacijas, per paramą kištis į jų veiklą pastebėjome dar toli iki Krymo konflikto, ir apie tai iškart kalbėjome su aukščiausiais valstybės pareigūnais. Mėginome atkreipti dėmesį į akivaizdžiai Rusijos Federacijos užmestą ir mūsų konservatorių taip lengvai prarytą kabliuką pradėti viešai niekinti europietiškas vertybes, žmogaus teises, pilietinę visuomenę, pulti Europos žmogaus teisių teismą ir supuvusius Vakarus. Institutą jie bandė finansiškai užkabinti po Gruzijos karo, atvirai ir nesislėpdami siūlė paramą. Teko informuoti, kad blogai padarė namų darbus, nes mes nei idiotai, nei išdavikai, o vadovė yra lietuvė, kurios šeimai net nebuvo duotas leidimas grįžti į Lietuvą po ilgų tremties Sibire metų.

Tačiau būkim sąžiningi – ne visi privalėjo matyti ir žinoti, kad atgaivinama Didžiosios Rusijos idėja, kad ideologinis pagrindas pritraukti posovietines valstybes į Rusijos glėbį bus aversijos (pasibjaurėjimo) Vakarais ir europietiškomis vertybėmis sukėlimas. Sunku patikėti, bet mažai kas matė, kad Jungtinėse Tautose bene prieš dešimtmetį Rusijos Federacijos imta aktyviai stumti idėja apie tradicines šeimos vertybes tebuvo puikus Trojos arklys suskaldyti daugybę Europos visuomenių, nes tokiu būdu sugriautas nedalomas pagrindinių teisių ir laisvių dekalogas, sukurtas pagrindas teigti, kad supuvę Vakarai „sugalvojo“ naujų teisių, kurių esą Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nebuvo, kad valstybės pačios pasirenka, kurios teisės ir kurie žmonės bus ginami.

Visiškas uždarumas, aptakios frazės „turėjo ryšių“ (kažkada), „gavo paramą“ (kažkada) – nėra tai, ko tikimasi iš Lietuvos saugumo tarnybų. Čia ne Rusijos Federacija ir skaidrumo, sąžiningumo, dialogo su visuomene bei patikimumo standartai nepalyginamai aukštesni.

Dovilė Šakalienė

Kitaip tariant, ruošiamas pagrindas grįžti prie mums puikiai žinomos sovietinės doktrinos, kad yra lygūs ir lygesni. Gal vis dėlto nepamiršome laikų, kai pasaulio Tautų saulė Stalinas sprendė, kas turi teisę gyventi, o kas ne; kuri tautybė yra teisinga, o kuri – gėda visam gyvenimui; kas yra valstybės priešas (nes yra išsilavinęs; turi ūkį; kitaip galvoja), o kuris – ištikimas tėvynės mylėtojas.

Dauguma buvo akli. Daugelis ir dabar tebėra. Ir nieko nėra pavojingiau, kaip gerai nesuvokiančius situacijos žmones užsiundyti vienas ant kito. Įplieksti gaisrą užtenka vieno degtuko, bet užgesinti gali neužtekti jūros. Amerika išmoko labai skaudžią pamoką su Makarčio kampanija – nepaisant to, kad dauguma verdiktų buvo atšaukti, pripažintas nusikalstamas šios kampanijos pobūdis, tačiau dar ir šiandien nėra tinkamai atsiprašyta ir atlyginta tūkstančiams žmonių, kurie, įsiplieskus raganų medžioklės gaisrui, prarado reputaciją, darbus, šeimas, laisvę ir gyvybes. Prieita iki tokių absurdų, kad žmonės buvo išstumiami į užribį už Dostojevskio knygą namų bibliotekoje.

Senatoriaus Makarčio įpliekstas raudonųjų šnipų medžioklės skandalas baigėsi, bet makartizmo doktrina – ne. Primenu, kad makartizmas yra žmonių kaltinimas išdavyste ar antivalstybine veikla be tvirtų įrodymų, manipuliavimas viešąja nuomone ir nesąžiningų persekiojimo metodų naudojimas siekiant nutildyti oponentus. Labai tikiuosi, kad iki antros dalies neprieisime. Nes tuomet būtų netoli ir iki troikų teismo.

Šiandien mes gyvename realios grėsmės zonoje. Neosovietinių moralės ir vertybių neturinčių naujųjų Rusijos oligobiurokratų klanų valdoma didžiulė valstybė apimta augančios krizės. Karas ar Rusijos kolapsas būtų vienodai pavojingos išeitys, nes mūsų mažutė valstybė yra tiesiog lopinėlis ant tako. Mažutė visuomenė, kurią sudaro ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai... Skaldytis ir puldinėti vienas kitą, remiantis praeitimi ar neaiškiais gandais, negalime sau leisti.

Be abejo, esame ne šiaip įtakos zonoje, esame vienas iš labai karštų taškų. Be abejo, žinant kiek išleidžiama lėšų daryti mums įtaką, kiek pajėgų metama infiltruotis į mūsų valstybės struktūras, mes privalome būti budrūs ir atsargūs. Ne įtarūs ir paranojiški, o budrūs ir atsargūs. Ir labiau nei bet kada – mąstyti strategiškai ir matyti platesnį vaizdą. Šiandien yra laikas, kai rusų tautybės Lietuvos piliečiai turi aiškiai ir tvirtai žinoti, kad jie yra reikalingi, svarbūs ir savi. Laikas, kai vienybė yra būtina.

Mes mėgstame gąsdintis, mėgstame etiketes. Štai akimirksniu supainiojome religiją su terorizmu kalbėdami apie pabėgėlius. Ir nors greičiausiai nebus nė vienos burką dėvinčios moters tarp tų kelių šimtų nuo mirties pabėgusių žmonių, su vaikais ant rankų ir kraupiais sielos bei kūno randais, mes tai staigiai pavertėme nacionalinio saugumo klausimu. Iš mūsų tikimasi civilizuotos pagalbos, atjautos, bet samarietį mumyse lengvai keičia inkvizitorius. Įrodyk, kad nesi blogas.

Jei nenorime paversti apsaugos nuo Rusijos agentų raganų medžiokle – neklijuokime etikečių autopilotu. Nežinau, kaip galime pamiršti, kad nuo Rusijos valdžios nukentėjo ne tik lietuviai, bet ir rusai. Kad Aleksandas Solženicynas, Andrejus Sacharovas ir kiti didieji disidentai buvo rusai. Kad už Putino politikos smerkimą persekiojamas Andrejus Makarevčius taip pat rusas. Atskirkime tautybę nuo veiksmų, girdėkime abiejų pusių argumentus.

Kol kas girdžiu tik Jono Laniausko viešus pasisakymus, kad jis nutraukė bendradarbiavimą su Rusijos Federacijos ambasada, nes griežtai smerkia Rusijos veiksmus Ukrainoje. Pasigendu atviro ir sąžiningo Valstybės saugumo departamento bendravimo su visuomene. Suprantame, kad ne viską galima viešinti, kad valstybės paslaptis nėra tušti žodžiai. Bet visiškas uždarumas, aptakios frazės „turėjo ryšių“ (kažkada), „gavo paramą“ (kažkada) – nėra tai, ko tikimasi iš Lietuvos saugumo tarnybų. Čia ne Rusijos Federacija ir skaidrumo, sąžiningumo, dialogo su visuomene bei patikimumo standartai nepalyginamai aukštesni.

Noriu žinoti, ar 200 000 jaunų Lietuvos žmonių balsais 2014 metų labiausiai nusipelniusiu jaunimui žmogumi Lietuvoje pripažintas Jonas Laniauskas yra valstybės priešas ar ne. Visi šie žmonės nori girdėti aiškius argumentus, konkrečius įrodymus ir jei jų nėra – matyti gebėjimą prisiimti atsakomybę ir ištaisyti klaidas.

PS: Ką tik skubos tvarka paskelbtas naujas konkursas į Jaunimo reikalų departamento direktoriaus poziciją. Jokios informacijos atsakymų laukiančiai visuomenei nepateikta.

(1) JAV Senatorius Joseph McCarthy žinomas dėl komunistų raganų medžioklės 1950-1956. Tūkstančiai amerikiečių buvo persekiojami kaip tariami komunistai ar prijaučiantys komunistams, patyrė agresyvius tardymus bei buvo atstumti visuomenės.