D. Šakalienė. Meningokokinė valdžios smegenų infekcija, ne kitaip

Andrius Tapinas, mano supratimu, diagnozavo mūsų valstybei meningitą, nes valstybės „galva“, t. y. valdžia, karščiuoja, kliedi ir traukuliuoja taip, kad bet kuriam mąstančiam piliečiui norisi įsižnybti, kad atsibustų, nes TAIP NEGALI BŪTI!!!

Žinau, kad ne aš viena sublogavau stipriau, nei nuo roto viruso, – nuo politinės korupcijos pasiutpolkės su šokėjais – žvaigždūnais iš visų valdančiųjų partijų elito – kur vsio zakonno (viskas teisėta – DELFI), nes politinė atsakomybė yra dar mistiškesnis mitas už vienaragį. Žinau, kad ne man vienai pastarosiomis dienomis atrodo, kad ne tai, kad karalius nuogas, bet kad jis ekshibicionistas, lipantis į namus per langą.

Politinė korupcija kaip valdžios aparato veikimo struktūra su absoliučiu empatijos neturėjimu, nuliu asmeninės atsakomybės ir kažkokia neįtikėtina apatija. Cool. Mėginu sudėlioti vaizdialį, jei ką įžeisiu iš valdančiųjų, tai prisiekiu, netyčia, neturėjau tikslo, tiesiog viktoriškai netyčia išėjo...

Taigi.

Už sveikatos apsaugą iš savo gėdingai mažų algų mokame daug didesnį procentą nei negėdingas algas gaunantys ES bendrapiliečiai, todėl gauname masiškai emigruojančius dėl idiotiškos darbo tvarkos ir miniatiūrinių algų slaugytojus ir daktarus, o likusių dėmesį pelnome vokeliais, kad jie gyvenime paciento nemačiusių biurokratų sudėliotoje formulėje „15 min+15 popierių+ sergantis pacientas“ rastų būdą išvystyti nežemiškus gebėjimus viena ranka ir akimi pildyti dokumentus, o kita ranka ir akimi apžiūrėti, išklausyti, diagnozuoti, paskirti gydymą, paaiškinti vaistų vartojimą ir t. t. Cool. #samabsurdai

Varom toliau.

Lietuvoje savižudybių, depresijų, priklausomybės nuo alkoholio ir smurto šeimoje lygis sudaro tokio gražumo puokštę, kad kaip parado puošmena galime varyti ES priekyje su skelbimais „Mums nebaisūs emigrantai – patys išvažiavom“ ir „Kas neišvažiavo – tiems stogas nuvažiavo“. Psichologinės pagalbos prieinamumas – lygiai 5 proc. nuo esamo poreikio. Suvokimas apie kompleksinę pagalbą šeimoms – kad ne „koduoti“ nuo alkoholizmo reikia, o detoksikuoti ir „terapinti“, neretai dar ir depresijas gydyti bei socialinių įgūdžių mokyti, nekalbant apie tėvystės pamokas – tai čia irgi ne apie mūsų valstybę.

2005 metais tiesiai šviesiai parašiau apie vaiko teisių apsaugos sistemą, kurios tragiška nesėkmė lemia kasmet po 1000 (taip, tūks-tan-tį) naujų bylų teismuose dėl laikino ar nuolatinio tėvų valdžios apribojimo – kompetencijos, asmeninės atsakomybės, bet efektyvaus bendradarbiavimo – apvalus nulis. Po dešimt metų tą patį praktiškai patvirtino Valstybės kontrolė, atlikusi vaiko teisių apsaugos ir globos sistemos auditą. Kas pasikeitė? Turime įdomią naują tendenciją – vaikai šuliniuose, visuomenė šoke, valdžia SPA arba restorane. Irgi cool. #gėdatylėti

Summa summarum. Sveikatos ir socialinės politikos krachas de facto. (De jure taigi tvarkoj, primenu – vsio zakonno).

Bet žmonių Lietuvoje dar truputį yra. Dar yra tų, kurie perskaitę šiomis dienomis išklotines galvoja, kad politinės atsakomybės vienaragis tėra pabėgusi karvė nulaužtu ragu ir pasistengus ją galima pagauti. Ir ne tik per rinkimus(!). Dar yra tų, kurie žino, kad kalbėjimas turi prasmės tik kaip įžanga veiksmui.<...> Dar yra tų, kurie suvokia, kad jei mūsų valstybės aparatas yra neįgalus – tai mūsų pilietinė pareiga prisiimti atsakomybę už save, savo šeimą, savo bendruomenę, savo valstybę.

Dovilė Šakalienė

Bet. Bet žmonių Lietuvoje dar truputį yra. Dar yra tų, kurie perskaitę šiomis dienomis išklotines galvoja, kad politinės atsakomybės vienaragis tėra pabėgusi karvė nulaužtu ragu ir pasistengus ją galima pagauti. Ir ne tik per rinkimus (!).

Dar yra tų, kurie žino, kad kalbėjimas turi prasmės tik kaip įžanga veiksmui. (Čia aš ne apie rinkimines kampanijas, kurios savo esme priklauso pantomimos žanrui – garso nereikia, mimika ir dramatiški gestai identiški per visus rinkimus, spektaklio pabaiga irgi identiška, todėl labai negražu tuo garsu žmones nervinti, pasirodymą stebėti trukdo). Dar yra tų, kurie suvokia, kad jei mūsų valstybės aparatas yra neįgalus – tai mūsų pilietinė pareiga prisiimti atsakomybę už save, savo šeimą, savo bendruomenę, savo valstybę.

Gerai. Tai ką darom?

Andrius Tapinas – viens du ir pateikė planą, ką turėjo padaryti mūsų valdžia, kad pradėtų realiai – iš tikrųjų – spręsti valstybės gyvybinių organų krizę – mušamų ir žudomų vaikų, skurde skęstančių besižudančių prasigėrusių šeimų...

Negaliu nepacituoti:

1. Ministerijos ir departamentai iki vasario gauna užduotį parengti veiksmų planą;

2. Įtraukiama visuomenė, specialistai, nevyriausybinės organizacijos, socialiai atsakingas verslas;

3. Suformuojami strateginiai tikslai 2016, 2017, 2018 metams ir labai konkrečiais rodikliais išreikšti siektini rezultatai;

4. Likus savaitei iki termino kasdieniai pasitarimai šlifuojant ir analizuojant pateiktus pasiūlymus;

5. Suformuluojamas komunikacijos planas, kad visuomenė tiksliai žinotų, kas darys, ką darys ir kodėl darys;

6. Vasario 1 dieną spaudos konferencija, kurioje pristatomas parengtas veiksmų planas, strateginiai tikslai ir artimiausių mėnesių darbai;

7. Kiekvieno mėnesio gale bendros atsakingų institucijų ataskaitos visuomenei apie nuveiktus darbus.

Spėkit, ar strateginis dokumentas yra? Ar kokybiškas komunikacijos planas yra? Taip, kaipgi. Žinot kaip viskas vyko? Premjero pavedimu susijusios valstybės institucijos turėjo pateikti savo pasiūlymus. Tai čia mechanizmas toks – gauna ministerija, užregistruoja, tada patenka ant stalo viceministrui, kuris siunčia elektroninį laišką vienam ar porai departamentų „pateikit ką nors“, jie surašo elektroninius laiškelius, ir tada koks nors patarėjas sukompiliuoja tuos laiškelius į vieną rašteliuką.

Daugybė klerkų – absoliuti dauguma neturintys žalio supratimo apie smurtą prieš vaikus, vaiko teises, tarpdisciplinines pagalbos komandas ir atvejo vadybą – savo kabinetukuose, patys sau vieni, prafiltruoja kokius nors anksčiau parengtus dokumentus arba apskritai parašo, kad neturi pasiūlymų, ir voila koks gaunasi nerealus rezultatas. Čia kaip sudaryti gydymo planą onkologiniam ligoniui nusiuntus užklausą į daug visokių sveikatos priežiūros įstaigų, ai, bele kokių, ir tada paštu gautas rekomendacijas, tabletėles, ampulytes ir procedūras urmu pritaikyti ligoniui.

Dovilė Šakalienė

Nerealus mechanizmas – argi ne? Daugybė klerkų – absoliuti dauguma neturintys žalio supratimo apie smurtą prieš vaikus, vaiko teises, tarpdisciplinines pagalbos komandas ir atvejo vadybą – savo kabinetukuose, patys sau vieni, prafiltruoja kokius nors anksčiau parengtus dokumentus arba apskritai parašo, kad neturi pasiūlymų, ir štai koks gaunasi nerealus rezultatas. Čia kaip sudaryti gydymo planą onkologiniam ligoniui nusiuntus užklausą į daug visokių sveikatos priežiūros įstaigų, ai, bele kokių, ir tada paštu gautas rekomendacijas, tabletėles, ampulytes ir procedūras urmu pritaikyti ligoniui. O gal šiaip supilti į kibiriuką ir pasakyti – va, gydymas yra, o iš arti nerodysim, o gyventi ligonis ir neprivalo, nes pareiginėje instrukcijoje nenurodyta, kad turime padaryti taip, kad veiktų.

Nurodyta, tik kokius veiksmus turim atlikti, ir atlikom. Tai va.

Gerai. Neverkiam. Dirbam. Turėjau galimybę – patekau į geranorišką terpę – surašiau tą strateginį planą. Kaip ekspertas su 15 metų įdirbiu smurto, vaiko teisių, socialinės politikos srityje. Kaip pilietis, kuriam nenusipjaut ir kuris nori pats padaryti konkretų indėlį į lipimą iš duobės. Strategiją, galbūt tiksliau būtų pasakyti – kryptį, su konkrečiais tikslais ir rodikliais. Strategiją, kurią vienareikšmiškai teigiamai įvertino specialistai, dirbantys su smurtą patiriančiais vaikais ir šeimomis kasdien, specialistai, kurie JAU SENIAI ir NE VIENOJE savivaldybėje įgyvendino tarpdisciplininių komandų principą su kokybiška ir efektyvia atvejo vadyba ( bet taigi negalima diegti nacionaliniu mastu, nes nėra tokios eilutės jokiam įstatyme, kad jei NVO padarė gerą dalyką ir įrodė, kad jis veikia, tai reikia jį pritaikyti – kur parašyta, a?).

Bet su kokiu džiaugsmu dėl jo plėšosi visi tie, kurie patys turėjo jį parengti, tik nemokėjo...

Ironizuoju. Nesiplėšo. Nes strategija numato konkrečius darbus, skausmingas reformas ir sąžiningą bei efektyvų resursų panaudojimą. Ir apskritai bus žiauriai nefaina, netgi nefainiau, negu sprangiai ryti per rinkimus moralinės rinkėjų išdavystės ašakas.

Teks pripažinti, kad daugelis iš mūsų smurtavome prieš savo vaikus – į tai būtina atsižvelgti formuojant kampanijos turinį, nurodant, kad pripažinimas netinkamo poelgio padeda vaikui atkurti pasitikėjimą tėvais ir sumažina padarytą žalą. Ir čia negalima daryti gydymo plano, nusispjaunant ar ligonis gyvens – nes čia ne pareiginė instrukcija, o gyvi žmonės, gyvi (dar...) vaikai, kurių kančia multiplikuojasi iš kartos į kartą, su kuriais per rinkimines kampanijas iki siaubo amoraliai (nes po to NIEKO nepadarė) fotografuojasi kandidatai į ketverių metų kontraktą darbui pagal pareiginę instrukciją.

Teks pripažinti, kad didelė dalis darbuotojų, kurie tiesiogiai dirba su vaikais, yra nekompetentingi ir nemotyvuoti, nes niekada niekas tokių kompetentingų ir motyvuotų ir neieškojo, nes vaiko teisių apsauga ne tai kad šuniui penkta koja mūsų valstybėje, bet prie šuns galinės kojos nago priskretęs žvirblio š... Todėl teks pasiruošti morališkai, kad teks atleisti netinkamus ir ieškoti naujų darbuotojų – ir jiems mokėti atlyginimą, kuris atitinka kvalifikaciją. Ir teks mokytis bei kelti kvalifikaciją ne SPA kurortuose su falsifikuotais pinigams „įsisavinti“ pristeigtų všį-nų rengiamais seminarais-webinarais „Kaip suvaldyti stresą socialinio darbuotojo darbe“ (jie laimi visus valstybinius konkursus, nes svarbiausia, gi kaina! Ir dar kad būtų „geras žmogus“ – t. y. savas, giminaitis, marčios draugas ir pan). Ir dar teks įdiegti normalią pagalbos šeimoms ir vaiko teisių apsaugos mechanizmo veikimo monitoringo sistemą – nes iki šiol nėra nei asmeninės atsakomybės kiek bebūtų vaikų suluošinta ir nužudyta konkretaus VTAS stebimoje konkrečioje šeimoje.

Čia paaiškėjo, kad yra kai kas blogiau, nei nemokėjimas sukalti veiksmų ir komunikacijos plano – yra absoliutus nulis noro dirbti savo darbą sąžiningai, efektyviai ir pasiekiant konkrečių rezultatų. Vieni mandagiai pasiūlė kada nors ateiti ir pasidalinti, gal pvz. kovo gale – nes kurgi skubėt, niekas nieko niekur neįmetė šiomis dienomis. Kiti negali apsispręsti kaip gelbėti skęstančius reitingus ir stumdo nuo vienų patarėjų prie kitų, nes iš tikro tai niekas nieko nežino ir gal kažką kažkas daro. Va, kaip faina, – svarbu, kad tik nereiktų paskui vėl trinti pranešimų spaudai.

Čia paaiškėjo, kad yra kai kas ženkliai blogiau, nei nemokėjimas sukalti veiksmų ir komunikacijos plano – yra absoliutus nulis noro dirbti savo darbą sąžiningai, efektyviai ir pasiekiant konkrečių rezultatų. Vieni mandagiai pasiūlė kada nors ateiti ir pasidalinti, gal pvz. kovo gale – nes kurgi skubėt, niekas nieko niekur neįmetė šiomis dienomis. Kiti negali apsispręsti kaip gelbėti skęstančius reitingus ir stumdo nuo vienų patarėjų prie kitų, nes iš tikro tai niekas nieko nežino ir gal kažką kažkas daro. Va, kaip faina, – svarbu, kad tik nereiktų paskui vėl trinti pranešimų spaudai.

Dovilė Šakalienė

Tai, atrodo, klausimas pasisuko šonkauliais į mus, piliečius – ekspertus ir tėvus, miestiečius ir kaimiečius, žodžiu, tuos, kurie išdrįs prisiimti asmeninę atsakomybę ir pasakys – toliau taip negalima. Tuos, kurie pasakys – aš įsipareigoju pranešti pagalbos centrui, pamatęs ar sužinojęs apie smurtą prieš vaiką, įsipareigoju nemesti ragelio, jei kitam gale atsiliepia analfabetas – įsipareigoju paaiškinti kodėl reikia gelbėti vaiką dar prieš tai, kol jis numirė, įsipareigoju sulaukti policijos pareigūnų – ir sulaukus pasimetusių jauniklių jiems kantriai paaiškinti, kodėl reikia laužti duris girdint smūgius ir klyksmą, ir įsipareigoju skirti savo laiko nuvažiuoti į teismą liudyti, net jei dėl to nepamatysiu trijų TV laidų ir nenubėgsiu vieno kroso.

Aš įsipareigoju prisiimti atsakomybę. O Tu?

P.S.: Be specialistų, dirbančių su smurtą patyrusiais vaikais, strategiją pozityviai įvertino policijos atstovai. Rodos, kad iš funkcionuojančių tarnybų tik policija Lietuvoje ir beliko. #didžiuojuosipolicija

Daugiau info paskelbsiu savo feisbuko paskyroje. Pagalbos šeimai ir smurto prieš vaikus mažinimo strategijos esmė trumpai:

Veiklos orientuotos į visuomenę:

· Smurto prieš vaiką atpažinimo ir asmeninės atsakomybės prisiėmimo kampanija;

· Smurto prieš vaiką formų ir pasekmių bei preventyvios pozityvios tėvystės pagrindų atmintinė – sukurta ir pristatyta registruotu paštu kiekvienam namų ūkiui su vaikais;

· Surengta adekvataus vaiko teisių apsaugos įstatymo priėmimą skatinanti advokacijos kampanija;

· Rengiami finansuojami pozityvios tėvystės mokymai besilaukiančioms moterims ir šeimoms, auginančioms vaikus.

Veiklos orientuotos į valstybės institucijas:

· Reagavimo į smurtą prieš vaiką algoritmo sukūrimas ir pristatymas vaiko teisių apsaugos skyriams bei su vaikais susijusių profesijų darbuotojams;

· Šeimos įvertinimo bei atvejo vadybos mokymai vaiko teisių apsaugos specialistams bei socialiniams darbuotojams;

· Smurto prieš vaiką atpažinimo bei intervencijos algoritmo naudojimo praktiniai mokymai medikams, švietimo įstaigų darbuotojams, teisėsaugos pareigūnams;

· Įjautrinimo smurtui prieš vaikus mokymai teisėjams.

Trumpalaikiai rezultatai:

· Smurtas prieš vaiką geriau atpažįstamas ir mažiau pateisinamas;

· Dažniau kreipiamasi pagalbos smurtą patiriantiems vaikams;

· Daugiau vaikų patys kreipiasi pagalbos;

· Pagalbos linijos dėl suintensyvėjusio pagalbos kreipimosi tampa efektyvesnės;

· Priimtas naujasis vaiko teisių apsaugos įstatymas (uždraustos visos smurto prieš vaiką formos, reglamentuotas intervencijos algoritmas bei numatyta atsakomybė už vengimą pranešti apie smurtą);

· Vykdoma smurto prieš vaiką atvejų vadyba ir pritaikomi efektyvūs kompleksiniai sprendimai.

Vidutinės trukmės rezultatai:

· Įgyvendintas vieno langelio principas pranešant apie smurtą prieš vaikus bei organizuojant intervenciją;

· Daugiau vaikų gauna pagalbą laiku;

· Mažiau vaikų sužalojami namų aplinkoje;

· Vaikų laimingumo lygis pakyla (palyginus su dabartine žemiausia pozicija ES).

Ilgalaikis tikslas/laukiamas poveikis:

· Vaikams draugiška ir saugi visuomenė;

· Vaikai traktuojami kaip subjektai (su jiems priklausančiomis teisėmis), ne objektai (kuriems teisės suteikiamos kaip privilegija);

· Vaiko teisių apsaugos sistema tampa de facto prioritetu politikos formavime;

· Sumažėja smurto artimoje aplinkoje lygis.