D. Šakalienė. Mes ne estai. Ar estai?

Pradėsiu nuo feisbuko naudos ryšiui su realybe kurti ir palaikyti. Niekada negalvojau, kad tiek daug žmonių nuoširdžiai nesupranta, kam apskritai egzistuoja rinkimai, kurių galų reikia gaišti laiką savaitgalį, einant į rinkiminę apylinkę, o jau kaip priimti sprendimą už ką balsuoti – tai išvis labai sudėtingas arba labai kvailas klausimas.

Nes tik reikia žiūrėti teliką ir balsuoti už tuos, kurie Tave įtikina. O kuo įtikina, - klausiu. Na, čia jau tikrai ne logikos ir racionalių svarstymų klausimas, čia reik daryt kaip širdis liepia.

Nes juk tikrai, kokią gi reikšmę gali mano gyvenimui turėti mano sprendimas, kokie žmonės ateinančius ketverius metus spręs, kaip aš gyvensiu, nes būtent nuo Seimo priklauso, ar mano atlyginimas didės ar mažės, būtent nuo Seimo priklauso, ar už močiutės butą turėsiu kasmet vis mokėti vien už tai, kad jį turiu, ir būtent nuo Seimo priklauso, kiek kartų per dieną ir kokiu metu mano vaikai, žiūrėdami teliką ar interneto portaluose filmukus, matys reklamas reklamytes apie labai skanų ir sveiką tikro grūdo produktą, skystą laimės kaloriją.

Na, jau nekalbant apie tai, kad būtent Seimo rankose yra sprendimai, kiek aš galiu naudotis savo laisvėmis ir teisėmis, ir netgi Seimas yra būtent ta instancija, kuri turi galią įgyvendinti arba numarinti Europos žmogaus teisių teismo sprendimus, kurie gina mus tada, kai mūsų valstybė mus nuskriaudžia.

Bet argi čia svarbu? Pasirodo, kad daugelis gerų, sąžiningų ir – neabejoju – protingų žmonių mano, kad jie arba neturi jokios galios priimti sprendimo, kas priiminės sprendimus dėl jų gyvenimo kokybės ir ateities, arba nesupranta, kad mūsų valdžia lemia mūsų gyvenimo kokybę. Tikrai? Ne ne – tikrai, juk argi įstatymas dėl 0 promilių kaip nors paveiks mūsų kasdienį gyvenimą? Negi policijos pareigūnai jį perskaitys? Ir netgi taikys...??? Nu jo.

Nors tiems patiems nuostabiems žmonėms – neironizuoju – uždavus klausimą, ar jiems atrodytų normalu susirinkti savo santaupas iš kojinių ir bankų, prieiti prie žmogaus, kurį jie matė fainai skaldant bajerius „Šok su manim“ laidoje, ar žino, kad jis gerai vagia ir turi du Maybachus, ir atiduoti jam savo ilgamečio triūso vaisius su žodžiais: „Ai, vis tiek nuo manęs nieko nepriklauso, tai man jokio skirtumo, ką Tu su mano pinigais nuveiksi. Ai, ir dar, aš Tau mokėsiu atlyginimą iš savo kišenės, net jei dėl Tavęs emigruosiu, bankrutuosiu, ar nusižudysiu – nors tada gal mokės mano vaikai.“ Absurdas? Kodėl gi, juk taip darome jau 24 metus.

Ir, sprendžiant iš komentarų bei laiškelių, kuriuos gaunu, nuoširdžiai nesuprantama, kaip ši metafora atspindi mūsų realybę.

Tai va. Labai geras realybės patikrinimas. Kita vertus, nė kiek ne mažiau kvaila iš mano pusės nustebti, nes jau kokių šešerių iš eilės nacionalinių, Seimo, tiek vietinių, tiek savivaldos rinkimų rezultatai liudija, kad suvokimas, kur reiktų vadovautis emocijomis, o kur – kognicijomis, pas mus dar neatėjo. Bet gal visgi čia bus kaip su pavasariu Lietuvoje – neateina, neateina, o paskui šast ir sužaliuoja viskas. Gal šių metų rinkimai bus tas šast, ir prasikals kaip gležni lapeliai susigaudymas, kam tie rinkimai ir ką su jais daryt.

Taigi, sufleruoju. Perspėju, kad tai mano subjektyvi nuomonė ir mano subjektyvus planas.

Pirma. Ruoštis.

Pasidaryti namų darbus. Užtenka pasiguglinti keleto Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi Jums asmeniškai aktualūs klausimai, išklotines ir jas peržiūrėti, vadovaujantis ne emocijomis („gerai čia užvažiavo ant Loretos“ ar „***, kokie durniai“), bet racionaliu išskaičiavimu.

Pavyzdžiui, kiek konkretus Seimo narys dalyvavo aptarime (kiek jis miegojo, ar buvo išlėkęs į Seimo kavinę ar Tailandą – išklotinė nerodo, bet jei tūlo Seimo nario gyvybės ženklų posėdžiuose nėra, tai kaip ir atsakymas pats savaime). Kiek konkretus Seimo narys pademonstravo įsigilinimo į svarstomą klausimą, t.y. kiek jo pasisakymai, siūlymai, kritika turėjo sveiko proto grūdo ir kompetencijos gylio (nes pasisakymai „Šiaip vaikams seksualinio apsisprendimo laisvės nuostatos netaikomos“ arba „Aš jų nevadinu sekso vergėmis, jos yra sekso prekeivės“ nesiskaito kaip kompetentingi). Galiausiai, kaip balsavo – aišku, čia reikia dar truputį namų darbų pasidomėti, koks balsavimo variantas geriau atitinka visuomenės ar bent jau Jūsų lūkesčius ir gerovę.

Antra. Klausti.

Eiti į susitikimus su Seimo nariais – nuo rengiamų partijų skyriuose iki vakarėlių kino filmo premjeros proga – čiupti už skverno ir klausti. Gal nemandagu trukdyti žmogų, kuris ir taip neturi laiko, - pasakysite Jūs. Jūs esate jo darbdavys, taigi, jis turi Jums rasti laiko. Nemandagu būtų klausti, kokias kojines jis dėvi, ar dėstyti jam ilgas tiradas apie Jūsų nenusisekusį gyvenimą, bet užduoti konkrečius klausimus apie jo kaip Seimo nario ar būsimo Seimo nario darbus – mandagu ir sveika Jūsų piniginei, politiniam dalyvavimui, sąmoningumui ir kitiems svarbiems kiekvieno piliečio sudedamiesiems elementams.

Trečia. Imtis iniciatyvos.

Jei paskaitę šį straipsnį prieisite išvadą, kad šįsyk visgi nenorite, kad už Jus nuspręstų tie, kieno balsas kainuoja alaus butelį, o Jus valdytų tie, kieno kaina yra otkatas, ir šaknis į Seimo rūmus suleidusi kėdė – tai gal nutarsite sugaišti 5-6 valandas savo laiko ir su bičiuliais sukviesite viešus klausymus Seimo nariams, kurie Jums atrodo verti dėmesio (arba neverti – ir po to pasidalinsite detaliais įspūdžiais socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidos priemonėse).

Kita vertus, jei subursite keliolikos žmonių grupę, kuri sukvies šimtą potencialių rinkėjų, o gerbiami Seimo nariai Jus dailiai ir maloniai pasiųs į tolimą kelionę, nesuteikdami bent pakenčiamos alternatyvos (pvz. ateiti į jų jau rengiamą susitikimą su Salininkų-Mikėnų bendruomene), tai atsakymas dėl jų požiūrio į savo darbdavius kaip ir aiškus.

Na, ir, galbūt, ketvirta.

Galbūt – nes tikrai ne visiems subalansuotas šis variantas. Tam reikia ir storos odos atlaikyti rėksnius, propagandistus, sunkiai tekstą suvokiančius kolegas-politikus bei konstruktyviai diskutuoti nenorinčius rinkėjus, ir kartu jautrumo pamatyti, kas skauda mūsų visuomenėje, išgirsti pagrįstus skundus bei konstruktyvius pasiūlymus mokėti burti bendraminčius – pagal vertybes ir principus, o ne kiekio bei piaro principus.

Ir paskutinis, bet turbūt svarbiausias momentas – ar turite žinių, patirties ir gebėjimų, kurie reikalingi protingiems ir pamatuotiems sprendimams priimti. Jei visa tai apie Jus – tai imkitės iniciatyvos kurti savo ir savo šalies ateitį savo rankomis. Eiti į politiką gėda tiems, kas eina tam, kad pasipelnytų – finansiškai ar narciziškai. Rūpintis savo valstybe – ne gėda.

***

Tai čia mūsų namų darbai, o kaip politinės partijos? Kiek jos daro namų darbus prieš rinkimus? Juk visos vienu balsu tvirtina, kad jų vienas vienintelis tikslas yra pagerinti mūsų gyvenimus, pakelti jų kokybę, užtikrinti socialinį teisingumą ir padaryti daug kitų dalykų, kurie turėtų kardinaliai pagerinti mūsų kasdienybę. Beje, ar ne nuostabu, kad visgi yra vienas punktas, dėl kurio – bent jau teoriškai – sutaria visi politiniai judėjimai ir judėjimukai. Čia, deja, ironizuoju. Nes jei tas noras būtų nuoširdus – tai negalėtume gyventi taip, kad mokytojų atlyginimai būtų mažiausi ES, pensijos panašiai, vidutinis atlyginimas mažesnis už minimalų vos per vieną-dvi valstybes į Vakarus nuo mūsų ir t.t.

Bet jei tas noras norėtų tapti nuoširdus – tai, ką tikrai galima padaryti ir padaryti jau šiandien – pasidomėti kuo gi gyvena Lietuvos pilietis. Ir ne pilietis, tik gyventojas. Ne RINKĖJAS, nes, kaip žinome, einančių balsuoti yra graudžiai mažoka. Kaip gyvena patys įvairiausi žmonės – mieste ir kaime, balsuojantys ir ne (ir pasidomėti, kodėl – ne), jauni ir seni, vyrai ir moterys ir visi kiti. Nes, sutikite, gana absurdiška žadėti žmonėms pagerinti gyvenimo kokybę, kai nelabai domimasi kas būtent jiems yra svarbu, kas sudaro tą jų gyvenimo kokybę. Neįmanoma įtikti visiems Lietuvos gyventojams, bet, rimtai pasidomėjus, galima būtų susivokti, kokie yra poreikiai ir norai tų grupių, į kurias orientuojate savo rinkimines agitacijas, akcijas ir atrakcijas.

Ir nereikia sakyti, kad brangu ar ilgai trunka, ar nėra įrankių. Sočiai. Nuo brangių sociologinių apklausų (ir nereikia zyzti, kokios partijos neturtingos) iki keliskart pigesnių prekės ženklo studijų, kuriomis naudojasi Google ir Skype bei – siurprizas – Estijos politikai.

Nes jie juk estai. Jiems netrūksta išradingumo suvokti, kad partija yra prekės ženklas, o jos vertė yra lygiai tokia, kiek ji prisideda prie individo, bendruomenės gerovės, kaip vertinama pati politinė partija ir jos veikla – ar ji kokybiška, atsakinga, skaidri, inovatyvi.

Kai sužinojau, kad ir Lietuvos prekės ženklai kasmet dalyvauja išsamioje tarptautinėje studijoje, bet Lietuvos politikams tai visiška terra incognita – nesupratau, ar jie nemoka skaičiuoti pinigų (na, taip, ne estai), ar jiems tiesiog visiškai neįdomu pamatyti savo atstovaujamos visuomenės socialinio profilio, tiksliau jų įvairovės, suvokti, kam Jūs patinkate ir kam nepatinkate, ir kodėl. Na, bet mes ne estai. Ar estai?