Vienos televizijos kalbinama, išgirdau topinę formuluotę – ar mokinių teisės iškeltos iki debesų. Na tikrai, tas vaikų teisių diapazonas Lietuvoje gana platus – nuo šulinių iki debesų. O mokytojų profsąjungos atstovas sudėliojo taškus taip, kad aiškiau nebūna – vaikas kaltas lygiai tiek pat, o gal net daugiau.
Labai primena vieną teismo nutartį, kurioje buvo gražiai išdėstyta, kad nuolatinį smurtą iš motinos patyrusi paauglė pati buvo kalta, nes „išprovokavo“ gimdytoją. Va taip mes ir turime šulinių Lietuvą, kur smurtas prieš vaiką, vaikų savižudybės, patyčios yra norma, alkoholis ir skurdas lydi vaikus kasdien, gal dar tik reiktų grįžti prie kitų kategorijų, kur auka „išprovokavo“ smurtautoją – pvz., kai girtam vyrui papriekaištavusi žmona gauna smūgį į veidą, nes pati išprovokavo, juk naudojo psichologinį smurtą prieš savo valdovą. Ir gal dar galėtume pusšimtį metų atgal sugrįžti, kai teismai vienareikšmiškai laikė trumpą sijoną – prievartautojo „provokacija“?
Mokytojo pamoka labai efektyviai – nes praktika visuomet veikia geriau nei teorija – perdavė kelias svarbias žinias: sumuštas trylikametis nuo šiol žinos, kad į įžeidimus reikia atsakyti smūgiais; o klasės draugai išmoko, kad socialiai priimtinas elgesys yra sumušti žmogų, kuris Tave įžeidė, o jei įžeidusysis fiziškai silpnesnis, jei suaugusįjį įžeidė vaikas – tai normalu jį mušti, viešai sukelti jam skausmą ar sužaloti. Valstybėje, kur vaikai nuolat patiria smurtą ir patys jį taiko, tai buvo pati blogiausia pamoka – kad nėra pagarbos, yra tik jėga, tik smurtas, o suaugęs prieš vaiką turi teisę smurtauti.
Tai tik galiu pasakyti, kad mano nuomonė apie apie įvykį Papilėje, kai mokytojas smurtavo prieš mokinį, yra vienareikšmiškai neigiama.
Bet lygiai taip pat, kaip nebūtų liūdna, manęs nestebina ir faktas, kad absoliuti dauguma mano, jog mokytojo pamoka, kas yra priimtina, buvo tinkama. Į žodžius atsakyti smūgiais, suaugusiam mušti vaiką, mokytojui mušti mokinį. Nestebina, tik iliustruoja tai, kuo gyvename jau daug metų.
Atrodo, kad visi žinome (nors šioje situacijoje norėtume nežinoti), kad smurtas šeimose Lietuvoje itin dažnas – vien praėjusiais metais buvo užregistruota beveik 40 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Beveik 20 tūkstančių vaikų auga socialinės rizikos šeimose, kur smurtą stebi ir patiria kone kasdien. Pridėkime Lietuvos lyderiavimą pagal savižudybių skaičių Europoje ir pagal suvartojamo alkoholio kiekį pasaulyje. Tarsi vyšnia ant torto viską vainikuoja smurto ir patyčių kultūros dominavimas viešajame diskurse. Tyčiotis, žeminti, įrodyti savo nuomonę agresija ar atviru smurtu – šiuo metu mūsų visuomenėje yra norma.
Paaugliai labai gerai perima normas, juk jie nori įsitvirtinti, o įsitvirtinimo priemones visuomenė transliuoja aiškiai. Tad nestebina, kad pagal amžiaus kategorijas būtent paaugliai yra ta vaikų grupė, kuri tyčiojasi daugiausiai ir agresyviausiai. Mūsų paauglių patyčių lygis lenkia ne tik Europos Sąjungą, bet ir Ameriką bei Kanadą. Nes jie yra tas lakmuso popierėlis, kuris mums prikišamai, kiek sutirštintai parodo – va, kokia yra mūsų visuomenė, va, kur mes užaugome, va, kokias Jūsų, mieli suaugusieji, elgesio normas mes perėmėm, va, kaip atsiliepė Jūsų smūgiai mums, kai buvom maži, va, kaip atsiliepė stebėjimas, kaip girtas tėtis daužo mamą, o dėdė kapoja kirviu šuniuką. Va. Šekit. Mūsų skausmas dabar išsilieja ant vienas kito – ir ant Jūsų.
Bet gal galime pažvelgti į situaciją ne paskandinti emocijų ir pykčio – ir baimės, ką padarėme savo vaikams. Gal galime pamėginti suprasti problemos šaknį ir ją pradėti rauti, nors po truputį.
Taigi, į save ir kitus nukreiptos agresijos sodrioje aplinkoje augantis vaikas, patirdamas vidinius sukrėtimus, kurie tikrai nepalengvina gebėjimo racionaliai kontroliuoti savo elgesio, ateina į mokyklą, kurios resursai – žmogiškieji, finansiniai, kompetencijų – yra daugiau nei graudūs.
Atlyginimai prasti, kompetencijų trūksta, ypatingai kalbant apie psichologines žinias – vaiko raidos etapų ypatumus, praktinį žinojimą, kaip sukurti pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimo ryšį su paaugliu, aiškių ribų nustatymą ir konstruktyvų konfliktinių situacijų sprendimą. Vienoje pusėje – emociškai „sproginėjantis“, save įtvirtinti siekiantis paauglys, kitoje – vienas mūšio lauke paliktas mokytojas. Alga maža, mokytojo profesijos prestižas ne nulinis, bet neigiamas, paslaugų, kurios būtinos, kad mokytojas galėtų gerai atlikti savo darbą – socialinių ir psichologinių – faktiškai nėra. Aštrus konfliktas užprogramuotas iš anksto.
Ir vis tik šitoje situacijoje mokytojas yra suaugęs žmogus. Pedagogas. Tas, kuris ne tik turi prisiimti atsakomybę už savo elgesį, bet ir tas, kuris savo elgesiu duoda pavyzdį ir moko. Pedagogas nėra šiaip filologas, matematikas ar dailininkas. Pirmiausia jo užduotis yra ugdyti, mokyti, teoriškai ir praktiškai pademonstruoti, koks elgesys yra tinkamas, socialiai priimtinas, o koks – ne. Ir mokymo metodai negali būti priešingi tikslui. Smurtu negalima išmokyti nesmurtauti. Mušant negali išmokyti pagarbos.
Bet ką čia iš tikrųjų galėjo padaryti mokytojas? Pirma, sąžiningai pripažinkime, kad tokia įtampa ir aštrus konfliktas paprastai neatsiranda per vieną dieną, todėl labai svarbu reaguoti į pirmus ženklus.
Geranoriškas, atviras ir sąžiningas mokytojo su paaugliu pokalbis, įvardijant, koks vaiko elgesys yra netinkamas ir kodėl – būtų gera pradžia. Paaugliai viena koja dar stovi vaikystėje, bet kita koja – žengia į suaugusiųjų pasaulį. Jie nori būti atsakingi, pajėgūs, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgta.
Tai būtų puiku tuo ir remtis – išsiaiškinti su paaugliu, kas vyksta jo galvoje (galbūt jis turi rimtų rūpesčių namuose?) ir pasitarti, kaip galima būtų užtikrinti adekvačią pamokos eigą. Taip bus suvaldytas bejėgiškumas, nes suaugę žmonės smurtauja prieš vaikus dažniausiai iš bejėgystės, kai jaučiasi nepajėgūs pakeisti situacijos, nežino, ką daryti ir emocijos nugali sveiką protą. Juk, sveikai mąstant, ar kam nors gali atrodyti, kad, tarkime, galima išmokyti vaiką nerūkyti pačiam įsikandus cigaretę ir prisikrovuss kišenes tabako suktinių?
Jei matyti, kad paauglys nenori bendrauti, bet jo elgesys aštrėja – reikėtų neatidėliojant surengti susitikimą, kuriame dalyvautų paauglys, jo šeima, mokytojas, mokyklos vadovybės atstovas, mokyklos socialinis darbuotojas ir psichologas, o jei šių nesama – tai pedagoginės-psichologinės tarnybos specialistai. Efektyvus problemos sprendimas, šiuo atveju, – nekonfliktiškas vaiko dalyvavimas pamokose – įmanomas tik tuomet, kai bendradarbiauja visos suinteresuotos pusės: paauglio šeima, mokykla ir pagalbą teikiantys specialistai.
Be abejo, vaikas ir mokytojas yra kertiniai dalyviai – ir šioje vietoje mokytojo svoris yra didesnis, nes, kaip rodo psichologijos teorija ir praktika, būtent suaugęs nustato ribas, bendravimo standartą ir jis turi pradėti pokytį. Paaugliai labai lengvai ir greit pradeda karus, ir juos pralaimėti lengva. Nes pralaimėjimas yra tada, kai vietoje pasitikėjimu pagrįsto bendravimo daužome vaiką iš bejėgystės ir pykčio. Smūgiais per veidą ir vaiko trankymu į suolą tik perduodame tą bejėgystę ir išmokome smurtauti.
Mums visiems tikrai reikia pagalbos – ir tėvams, ir vaikams, ir mokytojams. Dabar turime naują Sveikatos apsaugos ministrą Jurą Požėlą, kuris, viliuosi, nesiruošia kartoti buvusios ministrės pozicijos, kad psichologinės pagalbos prieinamumas kas dvidešimtam piliečiui, kuriam ta pagalba yra reikalinga – normalu, nes mes, neva, nesam gerovės valstybė ir tai yra privilegija.
Labai gerai, kad Švietimo ir mokslo ministerija išleido rekomendacijas, kurios tikrai geros, bet kol kas nesame Matricoje ir neįmanoma „įkrauti“ žinių, pajungus knygelę prie smegenų. Būtini praktiniai mokymai su diskusijomis ir atvejų analize, mentaliteto keitimu, kuriuose mokytojai geriau pažintų save ir vaikus, kuriuose kokybiškai įsisavintų vaiko raidos psichologiją – ir išmoktų, kas yra autoritetas. Ne tironas, ne pastumdėlis, o autoritetas – tas, kuris moko pagarbos pats gerbdamas, tas, kuris moko bendradarbiauti pats bendradarbiaudamas, tas, kuri moko pasitikėti savimi pats savimi pasitikėdamas. Ir gal tokie mokymai daliai pedagogų bus atradimas, kad visgi netinka jiems tas darbas, kad bijant ar nekenčiant vaikų nepavyks jų nieko išmokyti, kad gal nereikia prievartauti savęs ir jų, nes nė vienas to nenusipelno.
Ir mums, tėvams, labai svarbi žinia. Kaip žiūrime į savo vaiką – taip jis žiūri į kitus. Kaip namuose kalbame apie mokytojus – taip juos ir vertina vaikas. Kiek prisiimame atsakomybės už savo vaiką – tiek ir jis išmoksta jos prisiimti. Todėl paskutinis taškas šioje istorijoje turėtų būti rimtas ne tik šio paauglio, bet visos klasės tėvų ir jų vaikų pokalbis su mokyklos vadovybe ir pedagogine psichologine tarnyba, visiems kartu išsiaiškinant, kaip surasti būdą sugyventi ir vieniems gauti išsilavinimą, kitiems – jį suteikti, karo mūšio lauką pakeičiant pagarbos viens kitam mokykla.
Naivu? Ne. Tik sunku. Bet mums rinktis, norime mes saugios Lietuvos, ar norime likti debesų ir šulinių krašte.