Prieš pradėdamas dėstyti savo mintis apie ugdymą ir dabarties paauglius, turiu sąžiningai informuoti, kad vaikų neturiu, bet kai kuo esu ir kiek pranašesnis net už modernius šiandienos tėvus – nesu daug vyresnis už Jūsų paauglius. Žvelgiant iš mano paauglystės perspektyvų į šiandieninį maišto amžių, dar regiu pagrindines temas ir nepasikeitusias veiksmų priežastis, nors gyvenimas kinta ir lekia kaip niekada. Iš šio matymo taško bandysiu pakalbėti apie internetą ir jo potencialią žalą mokyklinio amžiaus jaunuomenei.
Nuo nepriklausomybės atgavimo vyksta kova dėl to, ką nepilnamečiai gali regėti televizoriaus ekrane ar internete. „Supermamos“ ir gal net turbotėčiai ne sykį protestavo ir siuntė laiškus aukštesnių instancijų vadovams, siekdami uždrausti arba riboti atviras smurto scenas japoniškoje animacijoje, keiksmus televizijos laidose ar net žiaurumus mokykliniuose vadovėliuose (prieš porą mėnesių kilo didelis triukšmas dėl šeštokų istorijos vadovėliuose esančio teksto, kuriame kalbama apie kanibalizmą SSRS). Dalį tėvų pykčio tikrai galima suprasti, bet ne viskas taip gražiai „sugula į dėžutes“.
Šiurpoka? Kyla klausimas – ką daryti? Mėginsiu patarti: nedarykite nieko drastiško ir nemėginkite vienpusiškai ir banaliai drausti daryti tą ir tą. Siekdami apsaugoti savo vaiką nuo pasaulio baubų, vien akylu ribojimu nepasieksite nieko. O jei manote, kad Jūsų vaikas auga su nematoma aureole tarp kitų palaimintųjų, tai veikiausiai žiauriai klystate.
Paaugliai šiandien gana anksti bando žengti į suaugusiųjų gyvenimo zonas, todėl, kaip ir visais laikais, daug kalba apie tik pažinti pradėtus dalykus. Visada buvo klausimų, kurių paauglys neužduos tėvams, bet mieliau paklaus bendraamžių. Seniau tokia socializacija ir informacijos (tikros ir pagražintos) sklaida vykdavo mokykloje ir kieme arba žaidimų aikštelėje, o šiandien tai papildo bendravimas telefonu ir kompiuteriu, kas ilgainiui turėtų tapti vientisu reiškiniu.
Šiandienį pasaulį kuria šūkis: „Nežinai – gūglink“. Jei į kažką neatsakys klasės ar kiemo draugai, tai visagalis „Google“ pasiūlys tikslų ir daugeliu atvejų patikimą atsakymą. Paklausite – o kas, jei vaikui prieš akis atsivers pornografinių svetainių reklamos? Jei skyrėte jaunuoliui pakankamai dėmesio ir bent porą sykių pakalbėjote apie svarbius dalykus ir moralę, neturėtų nutikti nieko. Su nuogu kūnu galime susitikti ne tik internete – jo pilna spauda, reklamos gatvėse ir televizijoje. Galų gale, net mokyklinėje literatūroje ir ypač poezijoje galime aptikti masinančių užuominų į nuogą kūną.
Seksualinė revoliucija jau senokai baigėsi ir nuoga moteris pridengta raidėmis „Spausk čia“ tikrai nebus kažkokia ypatinga patirtis. Pamatę tokią reklamą internete, jaunuoliai vargu ar kreips dėmesį – juk identiškų reklamų internete milijonai ir visos jos yra šaltos – be jokio Aš-Tu ryšio. Lygiai taip pat turėtų nutikti su vietoj muzikinio klipo į kompiuterį parsisiųsta pornografija. Dažniausiai į ją nebus kreipiamas dėmesys, nes visi naudojamės internetu panašiu principu – ieškome to, ką žinome, o atrandame tai, ko norime.
Taigi pasakęs šį tą apie susitikimą su šaltu interneto banalumu, apžvelgsiu ir kitą lauką – bendravimą su interneto gyventojais. Peržvelgę savo vaiko „Facebook“ profilį, turėtumėte pastebėti, kad draugų sąraše puikuojasi daug asmenų, kurių realiai jis nėra matęs. Tai nėra kažkas keista – išsipildė medijų teoretiko Marshallo McLuhano prognozė, kad pasaulis tampa globaliu kaimu. Atstumas nebedaro jokios įtakos, todėl jaunuoliai gali sekti ne tik savo miesto ar Lietuvos, bet ir viso pasaulio madas. Jie, kaip ir mes paauglystėje, bando save rasti susigretindami su kažkuo paplitusiu ar atspindinčiu patrauklią pasaulėžiūrą.
Mano laikais dar nevyravo toks vientisas tinklas, kuris niveliuoja ne tik paskirus miestus, bet ir periferiją. Jo atsiradimą imu pastebėti savo jaunesnių pusseserių elgsenoje socialiniuose tinkluose. Kaip niekada spėriai plinta paaugliukų popgrupės, kuriasi fanų klubai ir panašios minibendruomenės. Abejoju, kad ateityje išliks daug to, kas šiandien studentui iš Dzūkijos leidžia pasijuokti iš nesuprantamų šiauliečių žodžių. Posakiai, grupės ir stilius tinkle lengvai mimikrizuojasi (yra pamėgdžiojami).
Tai kelia naują uždavinį tėvams – neleisti vaikams tenkintis vien internetinio paviršutiniškumo liūnu. Jaunas žmogus privalo pažinti aukštesniąją kultūrą, nes kitaip liks tik tai, ką filosofas Herbertas Marcuse vadino „vienmačiu žmogumi“, t.y. individu, kuris lengvai pasiduoda reklamai, pirkimo ir vartojimo potraukiams, primityvumui. Būtent mėgdžiojimas norint neiškristi iš bendraamžių konteksto, gali kišti koją suaugusiojo tapatybės formavimuisi.
Paaugliukų grupės šmėkščioja kaip meteorai, bet daugelis mąstymo formų, įgytų jaunystėje, lieka visam gyvenimui. Posakiai, moto, tikslai ir būdas formuojasi per šias formas. Taip iš pirmo žvilgsnio nepavojingi posakiai apie pirmąsias meiles, tikras draugystes ar tam tikrus gyvenimo principus gali nulemti didelę dalį ateities.
Tai, ko iki galo negali paliesti mokykla, virsta į didelę dabarties problemą. Ne vienas jaunas žmogus šiandien vadovaujasi šūkiais „Y.O.L.O.“ (angl. „you only live once“ – gyveni tik vieną sykį), „visokių yra, visokių reikia“, „kiekvienam savo“ ir t.t. Jie nėra nepavojingi, nes skatina reliatyvizmą ir užsisklendimą savyje, nenorint savęs ugdyti. Kitame tekste mėginsiu pateikti keletą pasiūlymų, ko reikėtų šiandienos paaugliams.
P.S. Belaukdami tęsinio, nebandykite ištardyti, ar Jūsų vaikai „gyvena tik vieną sykį“. Taip greičiausiai tik abi puses pastatysite į nemalonią padėtį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.