Interesų ir galimybių raizgalynė tokia, kad ir velnias koją nusisuktų. Sena politikos suktybė yra sukelti beprasmių chaotiškų situacijų, idant niekas netrukdytų patylomis įstumti Trojos arklį. Šįsyk per maža dėmesio skiriama vienam galimų Trojos arklių, kuris gali lemti valstybės pajėgumą sykiais net labiau nei Prezidento institucija – parašų rinkimui dėl nuleistos kartelės referendumui rengti. Konstitucija, kaip aukščiausias valstybės teritorijoje galiojantis įstatymas, gali suteikti kiekvienam iš mūsų saikingą laisvės dozę, bet pakeitus kelias detales ji galėtų tapti pavojinga valstybei ir savo pačios piliečiams.
Žurnalistai jau išmėsinėjo PBK rodomos dokumentikos tikslus, todėl nebesitikiu nei vieno nūdienos politika besidominčio žmogaus nustebinti pasakydamas, kad mūsų tautos istorinę atmintį ir mąstymo principus bandoma perkonstruoti iš vidaus. O kartais net rekonstruoti į tarpukariu darbą okupantams palengvinusią formą. Po truputį ima matytis kontūrai iliuzijos, kuria norima apgauti didelę dalį Lietuvos piliečių ir, nekreipiant dėmesio į jų ideologinius skirtumus, pajungti masę tarsi sau veikiančių individų vienam geopolitiniam tikslui.
Toliau parodysiu, kokiais būdais kuriama šių grupių bendrumo iliuzija.
Didysis priešas visiems jiems yra devyni politinės sistemos ratai, kurių viršūnėje kažkodėl iki šiol vaizduojamas Kubilius, kaip Liuciferis Dantės „Pragare“. Gal LTJS ir neina obuoliauti su Paleckio partija, bet visi jie muša į vieną taktą. Nesvarbu net pažiūros – tautininkas, žalias, raudonas ar taboro čigonas. Stipriausiai šis persipynimas tarpusavyje pastebimas socialiniuose tinkluose.
Nors kertinės šių judėjimų figūros nesibičiuliauja atvirai, bet tarp jų fanų dažnai pasitaiko tų, kuriuos galima pamatyti visur, kaip ir tas tetulytes, kurios kalbama, kad spėjo aplankyti tiek Klonio gatvę, tiek Žygaičius, tiek daugybę kitų vietų, kai labiausiai reikia. Galima klasifikuoti šiuos veikėjus į tris tipus – 1) realius visuomenininkus iš seniau 2) iš nieko iškylančius aktyvistus 3) virtualius rašinėtojus, kurie dangstosi pseudonimais.
Realių visuomenės veikėjų elgesys ir reakcijos nestebina – dažnai juos galima nuspėti, o kai gali nuspėti ateitį, nesunku ją ir keisti. Būtent tą ir daro iš niekur atsirandantys aktyvistai, ir dar dažniau – socialinių tinklų anonimai, neduodami net progos susivokti visuomenininkams, kad kažkas jais žongliruoja.
Antrojo ir trečiojo tipo veikėjai sukiojasi tarp realius judėjimus atstovaujančiųjų ir dažnai rašo jiems palankias žinutes, į kurių turinį įdeda ir sau parankios informacijos, kuriai padedant auginasi savo populiarumą ir sekėjų ratą. O tada jau galima pradėti kurti, kas yra teisinga, o kas – ne.
Štai Vaidas Lekštutis, pagarsėjęs savo iniciatyva rašyti laiškus užsienio šalių prezidentams, savo „Facebook“ paskyroje rašo: „Turime planų vykti į Baltarusiją ir nufilmuoti kaip gyvena Baltarusiai. Norinčių prisidėti yra?“. Norinčių prisidėti atsiranda ne vienas. Ir kur neprisidėsi, kai normaliomis sąlygomis pavieniai grūmotojai prieš dabartinę valstybę yra mobilizuojami į vieną krūvą, o viena komentatorė atsako: „Aš jau buvau Baltarusijoj, man patiko, net galvojau ne tik tautybę pakeist bet ir pilietybę... O su kokiom mašinom važinėja, tai mes palyginus su jais esame skurdžiai...“. Šiuo atveju, tinklaveikos mechanizmas ima suktis taip, kad vienas kitą gindami ir kartu tobulindami savo pasakojimo naratyvą, šie žmonės pradeda kurti pliušinės gerosios Baltarusijos (kitais atvejais – Rusijos) įvaizdį, kuriuo bando palenkti neutralią poziciją užimančius.
Simbolių galia, už kurių sukūrimą kažkam dosniai turbūt atseikėja Kremlius. Tai nenuostabu, kai elitiniai Maskvos politikos mokslų ir tarptautinių santykių institutai kasmet paruošia postsovietinės erdvės specialistų, kuriems patikima po vieną šalį, kurios kalbą ir kultūrą šie turi išmanyti nuo A iki Ž.
Įdomiausia, kad net antikomunistiškai nusiteikę tautininkai leidžia tūnoti tokiems veikėjams savo virtualių draugų rate, kai šie sušvelnina savo prorusiškumą. Bet viską galima paaiškinti – visi yra suinteresuoti politinės sistemos pakeitimu, kuris politinėse paraštėse egzistuojančioms grupelėms suteikia viltį iškopti į valdžią. Ideologinis aklumas pradeda priminti Lietuvos tarpukario istoriją, kai daugybė tarp savęs susipykusių grupelių leido Rusijai netrukdomai plėsti savo įtaką. O įtakai labai palankus yra referendumų ir politinio nepastovumo veiksnys, apie kurį ketinu parašyti vėliau.
P. S. Po šiuo tekstu ypač laukiu visų tradicinių komentavimo triukų – komentarų iš to paties kompiuterio, pasirašinėjant skirtingais vardais; komentarų, kuriuos pasirašo psichologiškai paveikiu pseudonimu Lietuvis; begalinio nesąmoningų blevyzgų srauto, kuris turi „atskiesti“ vertingą informaciją ir pan.