1 mitas apie tai, kaip infliacija sumažina biudžeto deficitą. Kai kurios vyriausybės pasirenka neva gudrų variantą: didinti mokesčius taip, kad niekas to nepastebėtų. Sakysit, kaip tai įmanoma? Ogi per infliaciją. Mat didinant infliaciją didėja nominalus vartojimas, dėl to didėja netiesioginių mokesčių PVM ir akcizų įplaukos į biudžetą. Lygiagrečiai didėja ir pelno, gyventojų pajamų (GPM) mokestinės įplaukos.
Pavyzdžiui Lietuvoje ekonomikos infliacinio augimo metu 2005-2008 m. visos išvardintos liūto dalį sudarančios mokestinės įplaukos didėjo apie 150-200 proc. Išskyrus dėl politinės valios mažėjančias GPM įplaukas, kurios valstybės biudžete 2008 m. siekė 1,71 mlrd. litų (9,5 proc. visų biudžeto pajamų), kai 2005- 1,875 mlrd. litų (17,2 proc.).
Jei GPM nebūtų sumažintas, labai tikėtina, kad nedarbo lygis nebūtų daug sumažėjęs ekonominio piko metu, bet ir nebūtų taip stipriai padidėjęs nuosmukio metu. Vadinasi, ir pats nuosmukis būtų mažesnis. Kita vertus, darbo mokesčių didesnė dalis mokestinėse pajamose galimai padidintų kainas („Mokesčių struktūros įtaka infliacijai ir nedarbui“. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. Nr. 38, 2011m. spalio 10d.) bei biudžeto pajamas, kurios kainų augimą šiek tiek ir apribotų.
Be to, biudžetas dėl GPM sumažinimo tiesiogiai prarado vidutiniškai ( pagal 2006 m. struktūrą, kai GPM siekė 15,4 proc. mokestinių valstybės biudžeto pajamų) apie 0,7 mlrd. litų kasmet. T.y. „Sodros“ biudžetą dabar turėtume 3,45 mlrd. litų mažiau praskolintą, o visuomenę solidaresnę.
Ši infliacinė politika patogi tuo, kad mokestinės įplaukos didėja praktiškai nedidinant mokesčių, dėl infliacijos pinga darbo jėga, gerėja eksportas, bet kartu ir importas. Pastarasis daugiau. Bet ar čia viskas gerai? Kodėl infliacija nesumažino biudžeto deficito, bet net šį padidino? Ir tai ne tik mūsų šalies problema. Pavyzdžiui, A šalių grupėje (Graikija-euro zona), kuriose valstybių biudžeto deficitas viršija euro zonos 2010 m. vidurkį (-6,2 proc.), 2011m. vidutiniškai infliacija siekė 3,5 proc. Prie B šalių grupės (Slovėnija- Belgija) biudžeto vidutinio deficito minus 4,7 proc., infliacija vidutiniškai sudarė 3,1 proc., o C šalių grupėje (Malta- Norvegija) esant biudžeto deficitui vidutiniškai apie minus 0,2 (be Norvegijos 10,6 proc. biudžeto pertekliaus minus 1,8 proc.)- infliacija siekė apie 2 (2.3) proc.
Žinoma, kaip ir visur yra išimčių, pavyzdžiui Estijoje ( C gr.) prie biudžeto pertekliaus 2011m. infliacija siekė 4,1 proc. (A gr.), o Slovėnijoje 2010m. biudžeto deficitas minus 5,8 proc. leido pasiekti 2,1 proc. (C gr.) infliaciją.
2 mitas apie tai, kad infliacija sumažina nedarbo lygį. Vadinasi, valstybės siekusios sumažinti valstybės skolas infliacijos sąskaita – pralošė. Jos ne tik nesumažino deficito, bet dėl infliacijos dar jį ir padidino. Kodėl? Pirmiausiai dėl to, kad infliacija didina nedarbo lygį. Tiesa, trumpu periodu nedarbo lygis mažėja, bet kainų bumui išsekus nedarbas šokteli į kosmines aukštumas. Pavyzdžiui nedarbas Lietuvoje 2007 m. siekė 4,3 proc. o 2010 m.- jau beveik katastrofiškus 17,8 proc.. Kadangi, pasak ekonomisto Oukeno, dėl 1 proc. nedarbo lygio BVP sumažėja net 2,5 proc., tai nesunku apskaičiuoti, kad 2009-2011 m., išvengę tokio didelio nedarbo, biudžeto deficito praktiškai neturėtume. O iš čia ir kitos pasekmės - dideles sumas skiriant valdžios skolos aptarnavimo išlaidoms apmokėti (2010m. apie 1,8 proc. BVP), neturima iš ko apmokėti nedarbo pašalpų, todėl žmonės emigruoja. Tuomet mažėja perkamasis pajėgumas ir gamyba, o tai sudaro dar didesnį spaudimą didinti nedarbą.
Airija pasirinko kitą kelią - nuosmukio metu praktiškai nesumažino socialinių išmokų ( kurias pagrįstai galima vadinti investicijomis į žmogų), todėl nedarbo lygis 2010 m. siekė keliais punktais mažiau, bet labai stipriai išaugo biudžeto deficitas.
Tyrimas ES šį teiginį patvirtino su kaupu: A valstybių grupėje, kurioje infliacija didžiausia, nedarbas siekė vidutiniškai 12,6 proc., B grupėje- 7,2 proc., o C- 8,3 proc. Vadinasi, palankiausia infliacija yra ta, kuri nesiekia 3 proc. Ir Samuelsonas patvirtina, kad infliacijai perkopus 3 proc. ribą, ją dėl vidinės inercijos sunku sustabdyti. Be to, už šios ribos socialinė atskirtis tik didėja, nes ir infliacija ( ypač maisto, komunalinių paslaugų) skurdesnius dėl menkų pajamų paliečia daugiau. Paminėtina, kad Vengrijoje tarp B grupės šalių ir 2011 m. infliacija (4,1 proc.) ir 2010 m. nedarbas (11,2 proc.) yra didžiausi. Kaip ir Estijoje tarp C gr. šalių, atitinkamai 4,1 ir 16,9 proc.
3 mitas apie tai, kad mažos darbo sąnaudos didina šalies konkurencingumą, eksportą, todėl didėja BVP ir turėtų mažėti biudžeto deficitas. Bet nemažėja! Tiesa, pigiausiose valstybėse (A šalių gr., Bulgarija- Čekija), kuriose darbo valandinės sąnaudos ( tyrimas apima tik valstybes pateikusias šiuos duomenis) nesiekia 10 eurų, 2010 m. biudžeto deficitas nebuvo pats didžiausias (2 pav.). Ir tai galima susieti su mažesnėmis socialinėmis garantijomis ir didesniu skurdu.
Bet šiose valstybėse importas viršija eksportą, išskyrus Vengriją, Maltą ir Čekiją. Šių šalių puiki geografinė padėtis, matyt, suteikia savų privalumų. Kita vertus, eksportas šiose valstybėse sudaro bene didžiausią dalį BVP struktūroje. Bet tai menkai atsiliepia šalies gerovei, nes dėl to biudžetas, matyt, didesnių pajamų negauna. Be to, didesnės gerovės valstybėse (C gr., Austrija- Belgija), tokiose kaip Švedija, Danija ir Suomija, eksportas sudaro kur kas menkesnę dalį BVP, bet čia ir nedarbas, ir biudžeto deficitas mažesnis, ir darbo sąnaudos didesnės. Bei mažesnė korupcija.
Žinoma, tai nesietina su didesniu eksportu. Tad svarbu ne tik eksportuoti, bet ir protingai didinti užimtumą bei su rezultatais susietą darbo atlygį. Įdomu tai, kad brangiausiai už darbą mokančiose valstybėse (C gr.) eksportas gerokai viršija importą. Vadinasi, šių šalių prekės nepaisant darbo brangumo yra konkurencingesnės. Be to, skurdas, kaip ir maisto produktų infliacija, yra mažesni.
Jau Kene XVIII a. pastebėjo, kad pigi darbo jėga neskatina technologinės pažangos, o darbštumą skatina, būtent, orus atlygis už darbą. Taip pat valstybės tarnyboje būtina kompetencija. Tikėkimės, kad laukinį merkantilinį kapitalo kaupimo etapą, ko gero, jau būsime praėję.
Keisčiausia tai, kad korupcija (korupcijos suvokimo indeksas) didžiausia, būtent, tose ES valstybėse, kuriose didelė infliacija, sparčiau auga maisto ir energetinės kainos, didesnis biudžeto deficitas bei nedarbas, pigesnės darbo valandos. Tai, manyčiau, atskleidžia, kad kai kurios ekonominės problemos arba laimėjimai gali turėti psichologinį pamatą. Nes, pasak prof. Stanislovo Martišiaus, ekonomika visuomet yra, pirmiausiai, mąstymo procesas. Iš čia galbūt ir pasakymas, kad krizės pirmiausiai gimsta galvoje. Ypač, kai jos veikia atsietai nuo širdies. Tad, ko gero, šalia, o gal net ir pirmiau konkurencingo žmogaus, būtinas harmoningas jo vystymasis.