Pirmiausia tai noriu pasidžiaugti šiuo kolegų medikų sukilimu. Tiek metų dirbti ydingoje ir labai neskaidrioje sistemoje, vien kaltinti valdžią ir balsuoti kojomis (emigruoti) - kada nors turėjo būti subręsta pasakymui - GANA. Atrodo. kad tai ir vyksta dabar. Iki šiol būta tik pavienių sukilėlių, kurie nesunkiai būdavo sistemos neutralizuojami.
Daugiau šios gerosios žinios dabar nekomentuosiu - visa tai išsamiai aptariama šiuo metu, ir esama bendro sutarimo kad Lietuvos medikų reikalavimai teisingi.
Pasidalinsiu mintimis apie tas svarbias temas, kurios kol kas skendi migloje ir kuriomis kol kas medikų judėjimo lyderiai vengia kalbėti.
Šiuos klausimus ne kartą kėliau ir aš, ir kiti Lietuvos sveikatos sistemos kritikai. Dabar neapsistosiu ties Lietuvos sveikatos sistemos giluminių ydų analize. Tos ydos ir nacionaliniai medicinos sistemos ypatumai ne kartą identifikuoti ir aprašyti, pavyzdžiui, kad ir šioje publikacijoje.
Mano įsitikinimu, ir medikų, ir pacientų teisėtas nepasitenkinimas sistema, įskaitant ir žeminančius atlyginimus, ir absurdiškus valdžios sprendimus ( tokius kaip dėl „eilių“) - tai viso labo tik sisteminės ligos simptomai.
Juk medikų gausi emigracija – tai irgi simptomas. Šiandien aišku kad taip medikai protestuoja ne tik dėl žeminančių atlygių, bet ir dėl korupcinės aplinkos, kurioje suklesti nebūtinai geriausi medikai.
Dabartiniais reikalavimais medikai spaudžia valdžią imtis veikiau simptominio gydymo, negu šalinti sistemines sistemos ydingumo priežastis. Mano klausimas toks - ar pakanka permainoms simptominio gydymo? O gal jis viso labo tik užglaistys sisteminės ligos metastazes, ir liga progresuos toliau?
Žinia, esant sunkiai būklei ir simptominis gydymas būna reikalingas. Bet kaip bus su tikrųjų priežasčių šalinimu? Vien didinti lėšas ydingai sveikatos sistemai būtų panašu į sunkaus ligonio, turinčio rimtų virškinimo problemų, gausų maitinimą.
Garsusis nesusipratimas – „eilių draudimo“ įstatymas juk taip pat yra nevykęs simptominio gydymo bandymas. Agresyvi specializuotų medicinos paslaugų pasiūla ir nuolatinis pirminės sveikatos priežiūros vaidmens žeminimas sukūrė visuomenėje dirbtinę paklausą gauti kuo daugiau specializuotų diagnostikos ir gydymo paslaugų.
Nes taip švaistomi viešieji ištekliai, kurių pritrūksta padoriems eilinių medikų atlyginimams. Nes taip švaistomos lėšos nereikalingiems tyrimams ir gydymams, ir tų lėšų pritrūksta kai jų reikia sunkiems ligoniams gydyti.
Ar medikų judėjimo lyderiai pripažįsta Lietuvos sveikatos sistemą esant pakirstą sisteminės korupcijos? Ar pripažįsta, kad palaikant šią itin neskaidrią sistemą svarbus vaidmuo ligi šiol tenka patiems medikams, o jei tiksliau, tai medicinos elitui?
Čia kaip esminę problemą kelčiau ne vokelius gydytojams, o gilią sisteminę korupciją, užprogramuotą perdėm draugiškuose ryšiuose tarp politikų ir medikų elito.
Vieša tai paslaptis, kad vieni nuo sovietinių laikų aptarnauja kitus - medikų elitas mielai rūpinasi viso kito elito ir jo artimųjų sveikatos problemomis ir tai daroma už tuos pačius mokesčių mokėtojų pinigus, o politinis elitas užtikrina medikų elitui "stogą" - galimybę ramiai ir nebūtinai skaidriai klestėti daliai medikų ir daliai gydymo įstaigų. Juk ne paslaptis, kad esama susitarimų tarp politikų ir gydymo įstaigų vadovų dėl savų žmonių nepriekaištingo medicininio aptarnavimo „pasiguldant“.
Lietuvos gydytojų sąjungai visa tai nerūpėjo dėl šiandien jau suprantamų priežasčių. Ar Lietuvos medikų naujai užgimęs sąjūdis kels šiuos ir panašius sisteminės korupcijos klausimus?
Juk akivaizdu, kad tai mažesnei ir įtakingesnei daliai medikų ir pacientų (tų, kurie „nusipelnė gyventi geriau“) reikalingos ne esminės permainos, o štai tokios simptominės - padidinti visų atlyginimą lygiai tiek ir tiek procentų. Tai leistų ir toliau kai kam nugriebinėti grietinėlę nuo neskaidrios sistemos ir gyventi labai gerai ir net nebūtinai iš atlyginimo, o absoliuti dauguma medikų ir pacientų liktų neskaidrios sistemos vargingais įkaitais, su kiek padidintais atlyginimais.
Sveikatos sistema klimptų į vis gilesnę krizę net ir po esminio atlyginimų padidinimo, jei juo viskas ir pasibaigtų.
Visi – nuo ministro iki eilinio mediko ir paciento – yra įkaitai šioje korupcinių schemų ir prekybos įtaka kupinoje sistemoje. Būtent apie užsitęsusią įkaitų dramą ir reikėtų atvirai kalbėti. Be atviro kalbėjimo apie tai kas ir kaip daro sprendimus Lietuvos sveikatos sistemoje - nebus esminių permainų.
Daug metų net pažangiausi į politiką atėję žmonės - premjerai, ministrai, partijų vadovai - atviraudami pokalbiuose "ne spaudai" kartoja, kad sveikatos sistemoje tikrosios permainos neįmanomos, nes joms yra per didelis pasipriešinimas iš tų, kurie de facto yra užvaldę šią sistemą.
Ir dauguma tų, kurie užvaldė sistemą, yra ne kokie nors marsiečiai, o tos pačios medikų bendruomenės nariai. Galių sklaidos ypatumas Lietuvos sveikatos sistemoje yra tas, kad tikrųjų ir dažniausiai neskaidrių sprendimų galios de facto priklauso ne tiek politikams, kiek įtakingiems medikams. Ką su šiuo ypatumu darys Lietuvos medikų sąjūdis?
Jau ketvirti metai kaip turiu unikalią galimybę, kaip JT specialusis pranešėjas, tiesiogiai susidurti su pasaulinėmis tendencijomis sveikatos politikoje, vertinti gerąsias praktikas ir nesėkmes investuojant į sveikatos apsaugą.
Atsakingai galiu pasakyti, kad Lietuvos sveikatos politika neblogai atrodo tik jos formulavimo lygyje (dokumentuose). Gi įgyvendinimo lygyje reikalai prasti - dėk interesų grupių didelės įtakos iš esmės paminami visi svarbiausi sveikatos sistemos veiksmingumo ir tvarumo principai, vengiama nepriklausomo vertinimo.
Daug chroniškai ydingų sprendimų užprogramuojama rengiant medikus ir investuojant į žmogiškuosius išteklius proporcijas. Sveikatos sistema yra perdėm uždara, politikai ir valdininkai iki šios atsisako bet kokios kritinės savirefleksijos, ir iki šiol dažnai net giriamasi Lietuvos sveikatos sistemos tariama sėkme.
Mano patirtis rodo, kad iki šiol bandymai kelti šiuos sisteminę nesėkmę lemiančius klausimus svarbiose sistemos grandyse – kaip pavyzdžiui, akademinėje medicinoje – atsimuša į tylėjimo sieną, ir net nepavyksta išprovokuoti atviros diskusijos šiais klausimais, jau nekalbant apie atsivėrimo permainoms galimybę. Vėl ir vėl iškyla klausimas – ar visi medikai nori tikrųjų permainų sveikatos sistemoje?
Ar Lietuvos medikų sąjūdis kels šiuos sisteminius klausimus? Taip, jie nepatogūs ir gali svarbiems sistemoje žmonėms nepatikti.. Bet jei nekels, tai yra didelė tikimybė, kad Lietuvos medikų sąjūdis mažai kuo skirsis nuo Lietuvos gydytojų sąjungos.
Ar Lietuvos medikų sąjūdžiui pavyks išvengti įtakingiausio medikų sluoksnio globos? Ar sukilimas numato kaip vieną iš tikslų, kad medikai turi išsivaduoti iš korupcinės sistemos spąstų ir tapti laisva, atsakinga, save prižiūrinčia profesine grupe, nebedangstančia sisteminės korupcijos ir joje nebedalyvaujančia?
Šiandien matau galimybę ir brandžioms partijoms, tiek valdančioms, tiek opozicinėms, ir medikų profesinei grupei nustoti žaisti žaidimą - esą neaišku kas atsitiko su sveikatos sistema, ir pagaliau įvardinti sveikatos sistemos raidos nesėkmę. Nes be diagnozės nustatymo nebus veiksmingo gydymo. Laikas būtų reiškinius pradėti vadinti tikraisiais vardais.
Sisteminės nesėkmės giliosios šaknys - ne tiek lėšų trūkume, kiek korupciniuose tų lėšų naudojimo mechanizmuose. Pripažinkime atvirai, kad turime lygias ir lygesnes medicinos sritis, lygias ir lygesnes gydymo įstaigas, lygius ir lygesnius medikus, lygius ir lygesnius pacientus (čia pagal G. Orvelą). Visa šita korupcinė aplinka, sukūrusi akis badančius netolygumus (netgi tarp pačių medikų pajamų) ir didelį atotrūkį tarp sistemos veikimo įstatymuose ir realybėje, demoralizuoja visus sistemos dalyvius ir visus jos lygius.
Tokioje aplinkoje, kokia yra įsivyravusi daug metų Lietuvos medicinoje, nesukūrus naujų modernių saugiklių, naujos injekcijos į neskaidrią sveikatos sistemą gali tiesiog susigerti kaip į smėlį. Tų naujų injekcijų reikia, bet vien jų nepakanka. Kartu turi būti aiškūs įsipareigojimai dėl naujų – nebe korupcinių - žaidimo taisyklių. Medikų profesinė grupė su naujaisiais lyderiais privalo prisiimti nemažą dalį atsakomybės už sisteminės korupcijos nebedangstymą ir pažabojimą.
Medikų profesinei grupei ir naujajam medikų sąjūdžiui linkiu kokybiškai naujos savivaldos ir savireguliacijos, kad matytųsi aiškiai kuo LMS skiriasi nuo LGS veiklos. Turi rūpėti vienodai ir orūs atlyginimai, ir tai ką darysime su gausiomis paveldėtomis ir labai nevykusiomis tradicijomis. Jų tiek daug, tų viešųjų paslapčių ir apgailėtinų „nacionalinių medicinos ypatumų“, kad visų ir neišvardinsi.
Diagnozių fabrikavimas svarbius veikėjus padarius laikinai nedarbingais kai šie papuola į bėdą, nepotizmas, favoritizmas, brangių medicinos intervencijų neskaidrus ir dažnai perteklinis naudojimas, viešaisiais vadinami pirkimai, selektyvus „svarbesnių“ pacientų guldymas ir globojimas, kolegų neetiškų veiksmų dangstymas ir taip toliau.
Juk taip iki šiol kompromituojama gydytojų profesinės grupės reputacija, ir laikas būtų nustoti apsimetinėjus medikų tarpe kad apie tai nežinome. Linkiu nepasilikti ir prie LGS pozicijos kad esą pirma duokite mums vakarietiškas algas, o jau tada mes pažiūrėsime ką toliau daryti su korupcijos apraiškomis.
Linkėčiau kad Lietuvos medikų sąjūdyje vyrautų dvasia, kurią su džiaugsmu stebėjau paskutiniu metu Jaunųjų gydytojų asociacijos veikloje.
O dabar grįžtu prie gerosios žinios. Didžiuojuosi kolegomis, kurie nebeapsikentė ir sukilo. Sąjūdis, kaip žinia, Lietuvoje yra labai įpareigojantis pavadinimas. Dabar svarbu apsaugoti šį užgimusį judėjimą nuo tų jėgų, kurioms svarbu išvengti esminių permainų. O jos yra gyvybiškai reikalingos. Lietuvos sveikatos sistema yra neskaidri ir apimta negerų kvapų. Laikas ją kaip reikiant pravėdinti.